Muzikos mokytojas prisidėjo prie vilniečių medikų „kelionės į mėnulį“

56 dienos – tiek svetima širdis anuomet pailgino Albino Penkausko, kuriam pirmajam Lietuvoje buvo persodinta širdis, gyvenimą. Pabudęs po operacijos 47 metų muzikos mokytojas iš Ukmergės uždainavo: „Naktis be mėnulio kaip širdis be meilės.“

Po širdies persodinimo operacijos A.Penkauskui buvo įrengta speciali palata, o su artimaisiais vyras galėjo bendrauti tik per stiklinį langą. Jis greitai sveiko, vaikščiojo, mankštinosi, netgi grojo armonika.<br>D.Umbraso nuotr.
Po širdies persodinimo operacijos A.Penkauskui buvo įrengta speciali palata, o su artimaisiais vyras galėjo bendrauti tik per stiklinį langą. Jis greitai sveiko, vaikščiojo, mankštinosi, netgi grojo armonika.<br>D.Umbraso nuotr.
Pirmoji širdies transplantacija truko beveik 5,5 valandos. Jai vadovavo A.Marcinkevičius, kartu dirbo V.Sirvydis (dešinėje). Prieš tai šalies chirurgai operacijai ruošėsi iš knygų ir daug eksperimentuodami.<br>P.Katausko nuotr.
Pirmoji širdies transplantacija truko beveik 5,5 valandos. Jai vadovavo A.Marcinkevičius, kartu dirbo V.Sirvydis (dešinėje). Prieš tai šalies chirurgai operacijai ruošėsi iš knygų ir daug eksperimentuodami.<br>P.Katausko nuotr.
Minint istorinį medicinos įvykį Santaros klinikose V.Sirvydis (centre) džiaugėsi, kad užaugo specialistų pamaina - profesoriai K.Ručinskas (kairėje) ir V.Tarutis.
Minint istorinį medicinos įvykį Santaros klinikose V.Sirvydis (centre) džiaugėsi, kad užaugo specialistų pamaina - profesoriai K.Ručinskas (kairėje) ir V.Tarutis.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Sep 3, 2017, 6:23 PM, atnaujinta Sep 3, 2017, 7:03 PM

Šią operaciją 1987 metų rugsėjo 2-ąją atlikę vilniečiai medikai jautėsi tarsi būtų nuskridę į Mėnulį – tai buvo istorinis įvykis, lėmęs Lietuvoje naujų medicinos tarnybų atsiradimą, o šią operaciją fiksavęs fotografas Petras Katauskas tapo medikų metraštininku.

Daug nuotraukų, kuriose įamžintas A.Penkauskas, turi ir jo žmona Stasė, gyvenanti Ukmergėje. Šios nuotraukos atspindi paskutines jos vyro, kurį operaciją atlikę gydytojai saugojo kaip savo vyzdį, dienas.

Albinui buvo įrengta speciali palata, į kurią nebuvo įleidžiama nei jo žmona, nei trys sūnūs: dvyniai ir jaunėlis Darius. Su jais vyras galėjo bendrauti tik per stiklinį langą, bet be jokių apsikabinimų, prisilietimų, rankų paspaudimų ar bučinių.

Kad medikai galėtų dieną naktį stebėti savo pacientą, šalia jo palatos buvo įrengtas atskiras kabinetas. Prieš eidami į palatą medikai turėdavo persirengti, užsirišti kaukę. Mat didžiausias ligonio priešas buvo infekcija, kurios užkratą galėjo platinti su juo bendraujantys žmonės.

Albinas sutiko, kad širdies chirurgai taikytų jam naują gydymo metodą. S.Penkauskienė pasakojo, kad vyras labai troško gyventi, todėl neleido sau abejoti, ar svetima širdis pradės plakti jo krūtinėje, ar jis pabus po narkozės.

Stasė su Albinu susipažino, kai baigusi Žemės ūkio akademiją ir gavusi agronomo diplomą pradėjo dirbti Juknonių kaime Širvintų rajone. Likimas taip lėmė, kad moteris gavo paskyrimą į Albino tėviškę.

Albinas labai mylėjo vaikus. Su Stase susilaukė trijų sūnų – dvynių Gintaro bei Dainiaus ir 4 metais jaunesnio Dariaus.

Pats matęs daug vargo muzikos mokytojas eidavo į paštą ir siųsdavo siuntinius dvyniams, kai jie tarnavo sovietinėje armijoje. Stasė nepritardavo tokiems sutuoktinio žygiams, nes jo širdis buvo silpna.

Bet kai žmona siūlydavosi nunešti sunkų nešulį į paštą, Albinas nenusileisdavo įkalbinėjamas – norėdavo šį darbą atlikti pats.

„Tegu vaikai žino, kad turi tėvą“, – sakydavo jis.

Vyras pats trejus metus praleido karinėje tarnyboje ir žinojo, kokie svarbūs iš namų gauti siuntiniai ir laiškai, kiek jie suteikdavo džiaugsmo.

Ukmergiškio širdis ėmė streikuoti jaunystėje – jis gimė neišnešiotas.

Karo metais augusio vyro vaikystė buvo sunki. Nuovargis atsiliepė ir tada, kai grįžo į Lietuvą po karinės tarnybos.

Būdamas silpnos sveikatos Albinas negalėjo imtis fizinių darbų, nes greitai imdavo dusti, jam diegdavo krūtinę net grojant akordeonu ar birbyne.

Einant į choro „Vyturys“ repeticijas puikų balsą turinčiam mokytojui reikėdavo sustoti pailsėti, ilgainiui tabletės jam vis mažiau padėdavo.

Kai gydytojai nustatė kardiomiopatiją, Albino žmona buvo įspėta, kad jis gali bet kurią dieną mirti.

Vyras žinojo, kad jam būtina persodinti širdį, tačiau toks gydymas dar nebuvo taikytas nė vienam Lietuvos gyventojui. Silpstant širdžiai jis vis daugiau laiko praleisdavo ligoninėje, o ne namuose.

„Išeidavau iš ligoninės ir verkdavau, galvodavau, kad kitą kartą galiu jo gyvo neberasti“, – prisiminė S.Penkauskienė.

1987-ųjų rugpjūtį Albinas buvo laikinai išleistas iš ligoninės namo.

Kartą vidurdienį iš Vilniaus į Ukmergę atvyko greitosios pagalbos automobilis, medikai ragino Albiną kuo greičiau vykti į ligoninę – atsirado donoro širdis.

Kol medikai pasirengė operacijai, atėjo ir rugsėjo 2-osios naktis: Albiną operuoti pradėta gerokai po vidurnakčio. Širdį persodinti pavyko per valandą, o pati operacija – nuo pjūvio iki paskutinės siūlės – truko penkias su puse valandos.

Kiek vėliau S.Penkauskienė sužinojo apie širdies donorę – jauną moterį, kuri žuvo per motociklo avariją.

„Tik tada supratome, iš kur galėjo atsirasti ta širdis“, – svarstė Stasė.

Kai ukmergiškiui buvo atlikta sudėtinga operacija, jo dvidešimtmečiai dvyniai tarnavo armijoje, o jaunėliui Dariui buvo 16 metų.

Garsas apie lietuvių medikų atliktą sėkmingą operaciją plačiai pasklido po tuometę Sovietų Sąjungą, todėl Albino dvyniams buvo leista vykti į Vilnių aplankyti tėvo.

Albinas džiaugėsi kiekviena diena ir jam rodomu dėmesiu. Jį nuolat lankė žurnalistai – kalbino, fotografavo, filmavo. Į ligoninę jis buvo atsivežęs armoniką, tad pagrodavo ir medikams, ir visiems, kurie jį aplankydavo.

Po operacijos Albinas greitai sutvirtėjo, ėmė vaikščioti, darydavo gydomąją mankštą.

Ruduo buvo šiltas, todėl vyras svajojo, kad greitai galės išeiti pasivaikščioti ir į lauką.

Istorinei širdies persodinimo operacijai vadovavęs profesorius Algimantas Marcinkevičius labai mylėjo šį pacientą, nes jis buvo kantrus, niekada nesiskųsdavo. Kai gydytojas ateidavo į ligoninę, pirmas jo klausimas būdavo: „Kaip Penkauskas?“

Medikai labai žavėjosi savo pacientu, kuris tikėjo, kad viskas bus gerai.

„Gal ir gerai, kad Albinas nesiskundė silpna sveikata, bet optimizmas jo neišgelbėjo“, – apgailestavo jo žmona.

Kartą išsitraukęs iš pažasties termometrą vyras per stiklinį langą paprašė tuo metu ligoninėje buvusios žmonos nesakyti medikams tiesos, mat jis karščiavo, bet manė, kad tai nedidelis sutrikimas.

„Nebijok, nereikės man pakratyti kojų, nes donoro širdis prigijo gerai“, – ramino žmoną Albinas, nė neįtardamas, kad mato ją paskutinį kartą.

Nors Stasė norėjo per naktį pasilikti ligoninėje, sutuoktinis tikino, kad nėra jokio reikalo.

Budėti naktį gydytojai jai neleisdavo ir anksčiau, nes Albinas buvo nuolat stebimas.

Dėl persodintos širdies gydytojai neturėjo jokio nerimo, o mirtiną pavojų sukėlė infekcija, kurios nepavyko suvaldyti.

Kad Albinui galėjo kažkas atsitikti, jo žmona suprato iš sapno. Trečią valandą nakties pabudusi ir prastai pasijutusi ji pasimeldė, o apie šeštą valandą ryto ją prikėlė medikų skambutis – spalio 28-ąją pusę keturių ryto jos vyras mirė.

Nors praėjo trys dešimtmečiai, kai Albino nėra šalia, Stasei vis dar atrodo, kad tik vakar su juo atsisveikino. Vyras žinojo, kad be operacijos nieko gero nebus, ir tikėjo medikais.

Todėl tą dieną, kai suprato, kad jo krūtinėje plaka svetima širdis, tikino žmoną, jog kartu su ja pradės naują gyvenimą.

Kai Albinas mirė, buvo atliktas skrodimas. Jis parodė, kad persodinta širdis prigijo gerai, tačiau tuo metu medikai dar nemokėjo suvaldyti infekcijos.

Profesoriui Vytautui Sirvydžiui šis pacientas irgi įsiminė ne tik todėl, kad jam atlikta istorinė operacija, bet ir dėl to, jog šis žmogus nedejavo.

„Retai taip būna, kad pacientas niekuo nesiskųstų“, – sakė V.Sirvydis.

Medikus džiugino, kad ligonis po kelių dienų pradėjo vaikščioti, gerai gijo žaizdos, nebuvo jokio pūliavimo.

„Mes tik labai nerimavome dėl galimos infekcijos. Albinui sveikti buvo sudarytos tokios sąlygos, kokių iki tol niekas neturėjo. Bet likimas lėmė, kad nuo tos infekcijos jis mirė“, – pasakojo profesorius.

Tuo metu visame pasaulyje panašūs ligoniai gyvendavo neilgai – jie mirdavo nuo širdies komplikacijų arba nuo infekcijos.

A.Penkauskui atlikta operacija buvo sėkminga, jis vaikščiojo, dainavo, prašė leisti groti lūpine armonikėle, buvo labai linksmas.

„Mes ilgai nedrįsome jo kelti iš lovos, nes dar ir dabar persodinus širdį ligonis gydomas reanimacijos skyriuje tris ar keturias paras, tik tada guldomas į bendrą palatą, nes atsirado naujos imunosupresijos galimybės“, – aiškino garsus širdies chirurgas.

Tai, ko gydytojai anuomet nenumatė, buvo smegenų pūlinys. Nors po širdies persodinimo operacijos A.Penkauskui buvo skirti imunosupresijai skirti vaistai, jie dar nebuvo tobuli.

Gydytojai jau ketino Albiną perkelti į paprastą palatą, bet atsitiko taip, kad infekcija pateko į ligonio smegenis, susidarė pūlinys tokioje vietoje, kur niekas negalėjo įtarti.

Vieną rytą jis pasiskundė, kad labai skauda galvą, o po 20 minučių neteko sąmonės. Jo gyvybė užgeso dėl smegenų pažeidimo – tai patvirtino ir skrodimas.

5 dešimtmečių istoriją lydi ne tik susižavėjimas

Širdies transplantacijos tėvu vadinamas Stanfordo (JAV) profesorius Normanas Shumway. Jis atliko apie 500 širdies transplantacijų, sukūrė jų metodiką, kuri beveik nepakito iki šių dienų.

Pirmąkart vienos rūšies gyvūnui kitos rūšies gyvūno širdis (žmogui – šimpanzės) persodinta 1964-aisiais Mineapolio klinikoje (JAV).

1967 metų gruodį N.Shumway mokinys Christiaanas Barnardas Pietų Afrikos Respublikos mieste Keiptaune pirmą sykį sėkmingai persodino žmogaus širdį.

Bet vėliau medikų laukė nusivylimas – po operacijos ligoniai gyvendavo neilgai, kai kurie mirdavo po kelių savaičių ar kelių mėnesių. Jie žūdavo dėl infekcijos ar atmetimo reakcijos. Dėl šios priežasties daug kur širdies persodinimo operacijos buvo sustabdytos.

Antroji banga, kai vėl buvo sugrįžta prie širdies transplantacijos, kilo po dešimtmečio.

„Farmacijos bendrovėms pavyko įrodyti, kad yra ne vienas, o keli imunitetai, nes žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į svetimą baltymą ir į infekciją. Tai paskatino kurti tobulesnius vaistus, slopinančius atmetimo reakciją ir nepažeidžiančius žmogaus apsaugos nuo bakterijų“, – pasakojo profesorius Vytautas Sirvydis.

Lietuvoje atliekant pirmąją širdies persodinimo operaciją dirbo dvi medikų komandos. Viena jų – Saulius Miniauskas, Vidmantas Žilinskas, Gediminas Norkūnas, Rimantas Karalius – operavo donorą.

Ligonio (recipiento) operacijai vadovavo profesorius A.Marcinkevičius. Jis subūrė iki šiol dirbančių širdies transplantologų komandą.

Tąkart operacinėje su juo dirbo V.Sirvydis, Giedrius Uždavinys. Prie jų prisidėjo ir S.Miniauskas bei V.Žilinskas, į operacinę atėję nešini donoro širdimi. Operacinėje dirbo ir anesteziologai Alis Baublys, Algimantas Matulionis, Gediminas Martinkėnas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.