Apie cukrinio diabeto problematiką Lietuvoje kalbame su LSMU Kauno Klinikų Endokrinologijos klinikos Ambulatorinio skyriaus vadove, gydytoja endokrinologe doc. dr. Džilda Veličkiene.
– Kiek iš tiesų sergančiųjų cukriniu diabetu Lietuvoje? Tiesa, kad pusė jų – nediagnozuoti atvejai?
– Lietuvoje yra diagnozuota apie 120 tūkstančių cukrinio diabeto atvejų.
Dėl nediagnozuotų atvejų – atsakymas: ir taip, ir ne. Tai priklauso apie kurį cukrinio diabeto tipą kalbame. Yra keletas cukrinio diabeto tipų, bet dažniausi iš jų yra du ir vadinami 1 ir 2 tipo cukrinio diabeto tipais.
Taigi, jei kalbame apie I tipo cukrinį diabetą – tai ši liga gana greitai progresuojanti, dažniausiai turi aiškius simptomus – ir nediagnozuotų atvejų nėra. Ja dažniausiai serga vaikai ir žmonės iki 35-40 metų. Palaipsniui atsiranda bendras silpnumas, svorio mažėjimas, esant geram apetitui, troškulys, simptomai progresuoja ir dėl bendrai pasikeitusios savijautos ar blogos savijautos pacientai kreipiasi į gydytojus, liga dažniausiai diagnozuojama. Nediagnozavus ligos ir neskiriant gydymo insulinu šie pacientai neišgyvena. Šiuo diabeto tipu serga apie 10 proc. visų diabetu sergančių.
Visai kita situacija, kai kalbame apie II tipo cukrinį diabetą. Šis diabeto, tipas sudarantis daugiau nei 90 proc. visų diabeto atvejų, iš tikrųjų, 90 proc. atvejų neturi klinikinių simptomų ir gali būti nediagnozuotas, jei neatliekamas specifinis tyrimas – gliukozės toleravimo testas. Liga dažniausiai vystosi vyresniems nei 40 metų asmenims, bet gali būti diagnozuojama ir jaunesniems. Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, būtent II tipo cukrinio diabeto ar vienos iš dviejų prediabetinių būklių, kurių metu jau pradeda vystytis visos cukrinio diabeto komplikacijos, gali būti antra tiek kiek yra diagnozuoto diabeto toje populiacijoje, jei nevyksta aktyvi sergančiųjų cukriniu diabeto atranka (paieška).
Bloga žinia ta, kad sergančiųjų tiek I, tiek II tipo cukriniu diabetu daugėja tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje.
– Ar esama statistikos, kurios amžiaus grupės, lyties asmenis liga pakerta dažniausiai?
– Ir vėl atsakant į jūsų klausimą, kas dažniausiai serga cukriniu diabetu, turime patikslinti apie kurį diabeto tipą kalbame.
Jei kalbame apie I tipo cukrinį diabetą – tai Lietuvoje dažniausiai suserga vaikai iki 14 metų, jaunesniame amžiuje kiek dažniau suserga mergaitės, vyresniame amžiuje – berniukai.
Jei kalbame apie II tipo cukrinį diabetą tai juo maždaug vienodai serga vyrai ir moterys ir dažniausiai diagnozuojama apie 50 gyvenimo metus. Dažniau II tipo cukriniu diabetu serga asmenys, kurių giminėje jau yra sergančių cukriniu diabetu, tie, kas turi antsvorį ar nutukimą, mažai juda, moterys, kurioms nėštumo metu buvo patvirtintas nėščiųjų diabetas ar sergantys širdies kraujagyslių ligomis.
– Teisinga būtų teigti, kad cukrinis diabetas Lietuvoje daugiausiai plinta dėl netinkamos gyvensenos?
– Taip, teisinga. Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje didėjantis II tipo cukrinio diabeto susirgimo dažnis siejamas su netinkama gyvensena: per gausiu mažos mitybinės vertės maisto suvartojimu ir per mažu fiziniu aktyvumu. Tai ir yra pagrindiniai rizikos veiksniai.
– Žinia, kad nesiimant jokių priemonių, į diabetą žiūrint atsainiai, galimos labai didelės komplikacijos, kokios jos dažniausios?
– Taip, pagrindinis cukrinio diabeto gydymo tikslas – ne tik panaikinti ligos simptomus, kurie kaip jau supratote, sergant 2 tipo cukriniu diabetu būna retai, bet išvengti cukrinio diabeto komplikacijų.
Komplikacijos būna ūminės ir lėtinės. Ūminėmis vadiname tokias būkles, kurios išsivysto staiga, jos gresia gyvybei ir reikalingas skubus gydymas. Tokioms komplikacijoms priskiriama ketoacidozė ar ketoacidozinė koma, hipoglikemija (mažo cukraus kiekio kraujyje būklė) ar hipoglikeminė koma ir dar kelios rečiau pasitaikančios būklės.
Ketoacidozė ar ketoacidozinė koma dažnesnės sergantiems 1 tipo cukrinio, bet hipoglikemijos vienodai dažnos sergantiems tiek I, tiek II tipo cukriniu diabetu ir priklauso tiek nuo to, koks skiriamas gydymas, kaip pacientas laikosi vaistų vartojimo, kaip moka koreguoti savo gydymą, pasikeitus būklei, mitybai, fizinei veiklai, vartojant alkoholį.
Lėtinės komplikacijos – lėtai besivystantis daugelio organų pažeidimai, kai dėl per didelio ilgą laiką kraujyje esančio gliukozės kiekio pažeidžiamos smulkiausios ir stambesnės organus maitinančios kraujagyslės ir nervinės galūnėlės. Šios komplikacijos labai blogina pacientų gyvenimo kokybę, darbingumą, valstybė patiria didelės išlaidas jų gydymui.
Jei pažeidžiamos akių tinklainės kraujagyslės – vystosi pakitimai akyse vadinami diabetine retinopatija, kuri pavojinga tuo, kad kol visiškai neapankama jokių klinikinių simptomų žmogus nejaučia. Būklė gali būti diagnozuojama tik tiriant akių dugną specialistui ir todėl sergantiems pacientams reguliari patikra yra būtina. Jei pažeidžiamos inkstų smulkiosios kraujagyslės – vystosi diabetinė inkstų liga, progresuoja insktų nepakankamumas, vėlyvose stadijose daliai pacientų prireikia hemodializių ar inkstų transplantacijos.
Pažeidus smulkiąsias nervines galūnėles, atsiranda jutimų sutrikimai kojose, gali atsirasti deginantys, šaudinantys skausmai pėdose, blauzdose, kojų prakaitavimo pokyčiai, deformacijos. Esant tokiems pokyčiams žymiai padidėja žaizdų kojose rizika, ypač, jei dar sutrinka kraujotaka stambiosiose kojų kraujagyslėse. Diabetinės pėdos gydymas – ilgas, sunkus, neretai pasibaigiantis įvairaus lygmens pėdos ar kojos amputacijomis.
Viena iš pagrindinių II tipo cukriniu diabetu sergančių pacientų mirties priežasčių, esant blogai cukrinio diabeto kontrolei, yra širdies ir kraujagyslių ligos. Jomis mūsų pacientai serga 2-4 dažniau nei asmenys nesergantys cukriniu diabetu.
Šiandien pakanka mokslinių įrodymų, kad gera cukrinio diabeto kontrolė, reguliariai ir taisyklingai vartojant paskirtus vaistus, išvengiant hipoglikemijų (žemo cukraus kiekio epizodų) kartu su gera arterinio kraujospūdžio, lipidų apykaitos kontrole, rūkymo atsisakymu, kūno svorio sumažinimas ir reguliari sportinė veikla leidžia žymiai sumažinti lėtinių cukrinio diabeto komplikacijų atsiradimo riziką.
– Kaip dažnai paprastas žmogus turėtų tirtis gliukozės kiekį kraujyje?
– Cukraus kiekį kraujyje vertėtų tikrinti visai atvejais, jei žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, jaučiasi prastai – jaučia nuovargį, bendrą silpnumą, svorio pokyčius, troškulį, kūno niežulį, deginančius skausmus kojose, yra įvykęs miokardo infarktas ar insultas.
Jei simptomų žmogus nejaučia, bet jam yra daugiau nei 40 metų ir jo giminėje buvo sergančių cukriniu diabetu ar jis turi antsvorį, nutukimą, nesportuoja ar moterims nėštumo metu buvo diagnozuotas nėščiųju cukrinis diabetas, ar gimdė vaikus didesnius nei 4 kilogramai, ar diagnozuota arterinė hipertenzija, dislipidemija ar kita širdies kraujagyslių liga – verta ne tik atlikti gliukozės kiekio tyrimą, bet ir gliukozės toleravimo testą, nes vienkartinis gliukozės ištyrimas (ypač kapiliarinio kraujo iš piršto) dažniausiai yra nepakankamas tyrimas tam, kad būtų patvirtinta ar atmesta cukrinio diabeto ar prediabeto diagnozė. Jei atlikus gliukozės toleravimo mėginį, nukrypimo nuo normos nerandama, bet visi anksčiau išvardinti rizikos veiksniai išlieka – tyrimą – gliukozės toleravimo testą – reikia kartoti po 3 metų. Jei atlikus testą nustatoma viena iš prediabetinių būklių – tyrimas kartojamas kasmet.
– Ką pirmiausiai reikia daryti, jei cukraus kiekis kraujyje yra per didelis, kitaip tariant, nustatoma vadinamoji prediabetinė būsena? Ar tokiais atvejais dar įmanoma išvengti ligos?
– Labai geras jūsų klausimas, nes labai svarbu į tai atkreipti visuomenės dėmesį. Jei atlikus gliukozės toleravimo mėginį nustatoma viena iš prediabetinių būklių – sutrikusi glikemija nevalgius ar gliukozės toleravimo sutrikimas – tai laikas, kai dar galima veikti ir pasukti įvykių ratą kita linkme ir tai padaryti gali pats žmogus.
Moksliniai tyrimai ir mūsų patirtis rodo, kad prediabetinių būklių metu pakeitus ilgam laikui (bent 1 metams) gyvensenos įpročius t.y. sumažinus suvartojamų kalorijų kiekį, padidinus skaidulų suvartojimą iki 15 gr/ 1000 suvartotų kalorijų, sumažinus riebalų ir ypač sočiųjų riebiųjų rūgščių ir transgeninių riebalų suvartojimą bei padidinus vidutinio instensyvumo fizinį aktyvumą iki 150 min per savaitę ir taip sumažinus kūno svorį 5-7 proc. galima II tipo cukrinio diabeto išvengti ar atitolinti jo pradžią keliems metams priklausomai nuo to, kiek rekomenduojamų tikslų pavyksta pasiekti.
Nieko nedarant iš prediabetinės būklės daugiau nei pusė per artimiausius 5 metus pereina į II tipo cukrinį diabetą.
– Kalbant apie sergančiųjų gyvenseną, kokių klaidų dažniausiai pastebite ir ko patartumėte vengti?
– Patarimai vengiant 2 tipo cukrinio diabeto yra visi tie patys, kurie galioja bendrai sveikai gyvensenai: subalansuotas darbo ir poilsio rėžimas, skiriant pakankamai laiko miegui ir fiziniam aktyvumui, kuris rekomenduotinas kaip savarankiška fizinė veikla ir kaip bet kokia fizinė veikla pradedant nuo lifto iškeitimo į lipimą laiptais baigiant trumpomis mankštos pertraukėlėmis darbe ar pasivaikščiojimu lauke. Miego trūkumas – įrodytas rizikos veiksnys II tipo cukrinio diabeto atsiradimui.
Labai rekomenduočiau visiems atsisakyti rūkymo ir reguliariai tikrintis sveikatą, atliekant ne tik gliukozės, bet ir arterinio kraujospūdžio, lipidų, bendro kraujo tyrimus. Labai sveikintinas ketinimas permąstyti savo mitybą: valgyti „sąmoningai“ t.y. įvertinus savo alkio pojūtį, apgalvojant kiek valgysiu ir ką, valgyti lėtai, gerai sukramtant maistą, mėgaujantis skoniu, atsakingai renkantis produktus: atsisakant lengvai pasisavinamų angliavandenių, vaisvandenių, užkandžiavimų tarp pagrindinių valgymų ir kuo daugiau savo racione vartojant daržovių, sunkiai virškinamų angliavandenių, vartojant pakankamai vandens, jei nėra kitų ligų dėl kurių turėtų būti ribojamas skysčių kiekis.
Dažniausias mitybos “scenarijus” kurį pasakoja pacientai, kuriems diagnozuojam cukrinį diabetą ar prediabetą yra maždaug toks: “grįžtu pavargęs po darbo, pradedu valgyti... valgau valgau… valgau – po to išnyksta nuovargis. Ryte pusryčių valgyti nenoriu, grįžtu pavargęs po darbo... Tai galima pakeisti, bet reikia noro, valios ir aplinkinių palaikymo.
