Sapną, kurį regėjo dar prieš sužinodama sūnaus diagnozę, Alanto mama Ingrida vadina pranašišku. Tik vėliau ji suprato – tai buvo lyg perspėjimas apie laukiančias problemas.
„Kažkokios lemtingos jėgos susėdo prie ilgo stalo ir dalijo žmonėms likimus. „Nusprendėme, kad jam bus širdies yda“, – išgirdau man skirtus žodžius.
„Nenoriu. Kokią jūs turite teisę tai paskirti?“ – atkirtau sapne. „Nusprendėme, ir viskas, – atsivijo balsai. – Jei ne širdis, vaikas turės kitokių problemų.“
Nerimaudama Ingrida pamažu nuvijo sapną į užmarštį. O vėliau susiklostę įvykiai jį sugrąžino iš praeities.
Vos gimęs jos sūnus buvo išgabentas į Santaros klinikų Kardiochirurgijos skyrių, kur jam buvo atlikta širdies ydos korekcija. Tačiau operacija nebuvo veiksminga.
Vėliau buvo atlikta dar viena chirurginė procedūra, bet norimo rezultato taip pat nebuvo, o kovo pabaigoje buvo priimtas sprendimas – berniukui būtina persodinti širdį.
Moteris puikiai prisimena nerimą, kurį teko patirti visai šeimai. Donoro laukimas kartais užtrunka ne vienus metus, o kiti jo taip ir nesulaukia.
Moteris pasakojo, kad net ir po korekcinių operacijų kūdikis buvo kilnojamas iš paprastos palatos į reanimaciją, o kartais berniukui būdavo sukeliama ir dirbtinės komos būsena.
Taip pat buvo neaišku, dėl kokių priežasčių kūdikis gimė turėdamas tokią daugybinę širdies ydą, kuri pasitaiko itin retai. Ingrida įsitikinusi, kad tai negalėjo būti paveldima, mat jų šeimoje panašių atvejų nebuvo.
„Kai mums su vyru pasakė, kad sūneliui reikės persodinti širdį, apėmė panika.
Žinojome tik tiek, kad operaciją reikėtų atlikti kuo greičiau, nes Alantas be jos būtų gyvenęs nuo pusės iki vienų metų.
Laimė, birželio pabaigoje mus pasiekė žinia, kad Latvijoje atsirado donoras. Visi reikalavimai idealiai atitiko mūsų atvejį, tačiau sunku nusakyti, ką teko patirti tą akimirką.
Nors kažkiek palengvėjo, apėmė didžiulis nerimas dėl būsimos sudėtingos procedūros ir liūdesys dėl kaimyninėje šalyje mirusio vaiko, kuris buvo tik šiek tiek vyresnis už mūsų sūnų“, – prisiminė motina.
Alantui atlikta operacija pakeitė ne tik jo likimą, bet ir Lietuvos chirurgijos istoriją. Mažylis tapo jauniausiu pacientu, kuriam buvo atlikta širdies persodinimo operacija, – jos metu Alantui buvo beveik keturi mėnesiai.
„Šis vaikas – lyg mūsų pačių kūdikis. Mes pusketvirto mėnesio nuo pat gimimo jį auginome: ir gydėme, ir operavome. Nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų žinojome, kad jį išgelbėti galėtų tik transplantacija.
Kad atsirado jam tinkanti širdis – stebuklas“, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (dabar Santaros klinikos) Vaikų anesteziologijos-reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje dirbantis gydytojas Kęstutis Versockas.
Tokių dienų, kokia buvo 2012 metų birželio 26-oji, net medikams pasitaiko itin retai.
Vaikų širdies chirurgai tądien išgelbėjo net tris naujagimius. Vienam jų sudėtinga širdies operacija buvo atlikta ankstų rytą. Vos ją pabaigus greitoji medicinos pagalba atvežė prieš parą gimusį širdies ydą turintį kūdikį.
Laimė, operacija pavyko sėkmingai, o po jos chirurgus pasiekė žinia, kad Latvijoje atsirado širdies donoras Alantui.
Paveikė visą šeimą
Kiekviena sunki liga šeimą supurto ir emociškai, kir finansiškai. Sunku buvo ne tik Alanto tėčiui Arūnui, bet ir jo vyresniajai, tuo metu penkiametei, sesutei.
Mergaitė mamą matydavo retai, mat sunkios būklės berniukas pusmetį buvo prižiūrimas ligoninėje.
„Ji pavyduliavo, kad brolis tarsi atėmė mamą, todėl savitai protestavo. Būdavo, tai pasupa broliuką, tai apsimeta, kad jo nemato. O akimirkos, kai atvažiuodavau namo ir pabūdavau su ja, dukrytei buvo tikra palaima“, – liūdnokai prisiminė Ingrida.
Nelengvos patirties teko sukaupti ir A.Lisinskui. Iki sūnaus širdies persodinimo vyras dirbo santechniku, tačiau atlikus operaciją su darbu teko atsisveikinti – taip buvo mažinama rizika į namus parnešti infekciją.
Ingridai teko susidoroti ne tik su nerimu, bet ir namų ilgesiu, vienatve. Saugant sūnų nuo infekcijų ji turėjo vengti kitų žmonių, todėl daug laiko praleisdavo viena.
Tik sūnui sustiprėjus ji pradėjo bendrauti su kitais širdies ligomis sergančių vaikų tėvais.
Dabar Alantas jau sustiprėjęs, guvus penkiametis berniukas.
Nors savijauta ir nesiskundžia, Alanto sveikatą reikia prižiūrėti atsakingiau nei kito vaiko.
„Baisu ką nors ir sakyti, tačiau tikiu, kad viskas bus gerai. Dabar Alanto būklė tiesiog puiki. Širdis visiškai prigijo, vaikas gali džiaugtis gyvenimu.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad jam dar visai mažam buvo atlikta sudėtinga operacija. Todėl mes įvairių infekcijų saugomės daug labiau nei kitos visiškai sveikus vaikus turinčios šeimos.
Jam visą gyvenimą teks vartoti imunosupresinius vaistus, kurie sukelia įvairų šalutinį poveikį. Mūsų didžiausia problema yra atopinis dermatitas.
Tačiau Alantas – be galo protingas vaikas. Jam net nieko aiškinti nereikėjo, jis pats tarsi savaime žinojo, kad jam yra persodinta širdis. Jis stebuklingai pats kažkaip viską suprato“, – tikino mama.
Širdies yda nėra retas reiškinys
Širdies ydų pasitaiko gana dažnai. Pasak Santaros klinikų Vaikų ligoninės kardiologės Ramunės Vankevičienės (nuotr.), vieno ar kito pobūdžio įgimtas širdies defektas diagnozuojamas maždaug 5–6 iš 100 gyvų gimusių kūdikių. Retesnės būna daugybinės ydos, pasitaikančios maždaug 2–3 iš 100 gyvų gimusių kūdikių.
„Širdies ydos nėra itin retas reiškinys, tiesą sakant, tai vienas dažniausių vidaus organų defektų. Laimė, ne kiekviena yda pavojinga gyvybei. Kai kurios būna iš tiesų lengvos ir iš jų vaikas tiesiog išauga. Pavyzdžiui, vožtuve esanti nedidelė skylutė laikui bėgant užsitraukia.
Bet neretai prireikia ir chirurgų įsikišimo, nes įgimta yda gerokai kenkia normaliai širdies funkcijai, ir vaikas su tokiu defektu negalėtų gyventi. Alanto atvejis, kai buvo diagnozuotos net devynios širdies ydos, iš tikrųjų retas. Ne veltui berniukui buvo atlikta širdies transplantacija“, – sakė Vaikų ligoninės medikė.
Gydytoja teigė, kad nors yra veiksnių, didinančių tikimybę, kad vaisiui susiformuos širdies defektas, daugelio jų nustatyti neįmanoma. „Tam, kaip vystosi kūdikis, didelę įtaką daro motinos gyvenimo būdas, ypač nėštumo metu.
Jeigu moteris vartoja alkoholį, rūko, gerokai padidėja ir įvairių patologijų rizika. Tačiau kartais, atrodo, daroma viskas, kad tik nėštumas praeitų sklandžiau, vaikutis vystytųsi sveikas, o vis tiek diagnozuojame širdies defektą.“
Vaikų kardiologė R.Vankevičienė pabrėžė, jog tam, kad gydymas būtų kiek įmanoma efektyvesnis, širdies defektą reikia nustatyti dar prieš naujagimio atėjimą į pasaulį. Priešingu atveju gali grėsti komplikacijos.
„Mažesniuose miesteliuose ligoninės neturi tokios modernios technikos, ir kartais širdies ydą turintys vaikai gydymo turi laukti daug ilgiau. Kai kurie defektai taip ir lieka nepastebėti tol, kol vaikui nepablogėja. Tuomet jis vežamas į didžiųjų miestų ligonines, ten apžiūrimas ir nustatoma, kad naujagimis turi įgimtą širdies ydą, nors ją pradėjus gydyti laiku tokių komplikacijų nebūtų buvę“, – apgailestavo medikė.
