Aušrai buvo svarbu pamiršti, kad sirgo vėžiu: „Norėjau matyti veidrodyje save gražią ir kad niekas man neprimintų to, kas mano gyvenime buvo kaip nuotykis.“
Nuotykiu moteris vadina piktybinį krūties naviką. Įveikusi vėžį A.Bružienė nenorėjo nešioti krūties protezo, nes judant ar sportuojant tai nėra patogu.
Apsispręsti, ar nori susigrąžinti prarastą krūtį, Aušrai prireikė laiko. Ji daug svarstė, kol per vienas atostogas šiltuosiuose kraštuose pajuto daug nepatogumų paplūdimyje. Tuomet vilnietė įsidrąsino ir nutarė pasikliauti plastikos chirurgais.
„Noriu palinkėti, kad persirgusi krūties vėžiu nė viena moteris nebijotų konsultuotis su šiais specialistais – jie gali padėti susigrąžinti kūno grožį“, – sakė Aušra.
Nacionaliniame vėžio institute dirbančiai moteriai ne tik instituto klinika buvo tapusi namais. Ir Vilniaus universiteto Santaros klinikose patekusi į profesoriaus Kęstučio Vitkaus, chirurgų Simono Kaupo, Jono Drąsučio ir Gabrielės Latakaitės rankas ji jautėsi gerai.
Moters gijimą medikai vadino stebuklu. Trečią dieną po operacijos Aušra aplankė savo kolegas Nacionaliniame vėžio institute, o po trijų savaičių leidosi į naują tolimą kelionę. Po krūties atkūrimo operacijos ji, kaip moteris, jautėsi kur kas geriau.
„Svarbiausias dalykas – pozityvus mąstymas ir gera nuotaika“, – pripažino Vilniaus universiteto Santaros klinikų plastikos chirurgas S.Kaupas, neseniai vykusioje Nacionalinės krūties ligų asociacijos konferencijoje „Naujos gyvenimo formos ir kokybė“ kalbėjęs apie krūtų atkūrimą.
Pasakodamas apie tai, koks rekonstrukcijos metodas tinkamiausias vienai ar kitai moteriai, plastikos chirurgas S.Kaupas priminė vieno italų mediko žodžius – nėra vienos suknelės visiems metų sezonams. Taip ir dėl krūties atkūrimo metodų, nes visos pacientės yra skirtingos.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra taikomi keli krūties rekonstrukcijos būdai, pavyzdžiui, naudojant implantus ir audinių plėtiklius, taip pat įmanomas krūties atkūrimas savais audiniais, gali būti taikomas ir šių metodų derinys.
Krūties grąžinimas nėra pigus. Implantų ir audinių plėtiklių kainos Lietuvoje svyruoja nuo 800 iki 1 tūkstančio eurų. Šių medicininių priemonių moteris turi įsigyti pati, nes iki šiol Valstybinė ligonių kasa onkologiniams ligoniams jų nekompensuoja.
Pasiruošimas tokiai operacijai prasideda nuo konsultacijos, per kurią pacientei paaiškinamas gydymo planas. Konsultacijai būtinas šeimos gydytojo ar onkologo siuntimas.
Moterys sužino ir kokių priemonių reikės pooperaciniu periodu. Kompresinių kojinių, specialios liemenėlės bei specialaus korseto, kurie būtini po operacijos, Valstybinė ligonių kasa taip pat nekompensuoja.
Pacientės praleidžia ligoninėje maždaug savaitę, nes tai sudėtinga chirurginė operacija. Tuo metu yra skiriami vaistai nuo krešėjimo, nuskausminamieji, antibiotikai.
Pasirinkus rekonstrukcinę operaciją su implantais reikia žinoti, kad tai – dviejų etapų gydymas. Iš pradžių įsodinamas audinių plėtiklis, jis dažnai papildomas fiziologiniu skysčiu, taip plečiami audiniai iki tam tikro tūrio.
Pagaliau išaušta diena, kai moteriai vėl reikia gultis ant operacinės stalo, – audinių plėtiklis keičiamas nuolatiniu implantu.
Vėliau moteris gali naudoti spenelių protezus.
Bet dažniausiai pasaulyje atliekama krūtų atkūrimo operacija, kai naudojamas nugaros plačiojo raumens lopas, – kai tam tikras audinių kiekis paimamas iš nugaros ir perkeliamas į būsimos krūties vietą atkuriant dalį jos tūrio.
Gali būti taikomas kombinuotas metodas, kai naudojami savi audiniai ir krūtų implantai.
Atkurti krūtį niekada nevėlu – S.Kaupas pateikė vienos pacientės pavyzdį. 2003 metais moteriai pašalinta krūtis, atlikta chemoterapija ir radioterapija, o 2015-aisiais ji apsisprendė, kad gyventi be krūties blogai.
Iš pradžių buvo persodintas nugaros platusis raumuo į buvusios krūties vietą, o po metų – į abi krūtis įsodinta po implantą, dar po metų – įsodintas spenelis.
Natūraliausiai atrodo nauja krūtis, kai ji suformuojama vien iš pacientės pilvo audinių – odos, riebalų ir raumens.
Toje vietoje, kur paimta audinių, lieka tik nedidelė žymė.
Kai kuriais atvejais audiniai imami iš šlaunų ar sėdmenų, bet tai daroma kur kas rečiau.
Krūties atkūrimas savais audiniais – viena rizikingiausių chirurginių operacijų. Nors komplikacijos nėra dažnos, jos yra sudėtingos. Jei pacientė dėl medicininių priežasčių netenka suformuotos krūties, ji patiria didelę psichologinę traumą.
Kartais pasitaiko pooperacinis kraujavimas, todėl pacientei gali tekti antrą kartą gultis ant operacinės stalo ir jį stabdyti.
Dar viena galima nemaloni komplikacija – persodintų audinių dalinė nekrozė. Ji būna vos 1–2 proc. visų atvejų. Kartais pilve susikaupia audinių skysčio, gali kilti vadinamoji implantų infekcija, padidėti venų trombozės pavojus.
Lietuvoje taip pat atliekamos operacijos, kai vienu metu profilaktiškai šalinamos abi krūtys.
2011 metais pirmąją profilaktinę abiejų krūtų mastektomiją dėl onkogenetiškai patvirtintos BRCA1 geno mutacijos Nacionaliniame vėžio institute atliko profesorius Valerijus Ostapenka.
Tokiu atveju įmanoma ne tik šalinti, bet ir vienu metu atkurti krūtis.
Tačiau tokia pagalba galima tik sveikoms moterims.
Profesorius V.Ostapenka priminė, kad susirgus krūties vėžiu dažnai nepakanka vien chirurginio gydymo. Ligonei dažnai skiriama chemoterapija, radioterapija, o turint krūtų implantus tokie metodai negalimi.
„Kadangi dėl chemoterapijos gali užsitęsti žaizdų gijimas, apie krūties atkūrimo operaciją reikėtų galvoti tada, kai būna pasibaigęs onkologinis gydymas“, – aiškino profesorius V.Ostapenka.
Sunkiau prarasti moteriškumą
Krūtį dėl onkologinės ligos praradusioms moterims fizinis skausmas – ne didžiausia bėda. Kur kas daugiau kančių sukelia nepasitikėjimas savimi, moteriškumo praradimas, baimė būti atstumtai.
Lietuvoje kasmet nustatoma apie 1500 naujų krūties vėžio atvejų. Kadangi gerėja ankstyvoji diagnostika, vis dažniau pašalinama tik dalis krūties.
Tačiau krūties atkūrimo operacijų Lietuvoje atliekama keliasdešimt kartų mažiau nei Skandinavijoje.
