Grėsmė susirgti vėžiu didėja, jei žmogus rūko, vartoja alkoholį, yra nutukęs, mažai juda ar prastai maitinasi. O jei jis dar užsikrečia tam tikromis infekcijomis, yra veikiamas spinduliuotės ar organizmo pakitimus sukeliančių cheminių medžiagų, vėžio grėsmė gali padvigubėti.
Knygoje „Toksikologo užrašai“ gydytojas R.Badaras pasakoja, kad prieš keletą metų Ukmergės teismo pastate aptikus gyvsidabrio įtarimai dėl apsinuodijimo pasipylė kaip iš gausybės rago.
Tačiau gyvsidabris yra skystas metalas ir patekęs į žmogaus virškinamąjį traktą negali padaryti nieko blogo.
Toksikologas matė, kaip atrodo vyro, kuris netyčia laikydamas burnoje termometrą nurijo ne vieną milimetrą gyvsidabrio stulpelio, rentgeno nuotrauka, – gyvsidabrio rutuliukai buvo išsibarstę kaip karoliai po visą žarnyną ir gražiai atrodė.
Šis vyras taisė namų rūsyje šildymo katilą. Kad termometras nesudužtų, įsidėjo jį į burną. Kažką darydamas trakštelėjo dantimis, ir sunkesnis už vandenį gyvsidabris nuslinko gerkle žemyn.
Tąsyk nieko blogo neatsitiko. Nurytas gyvsidabris nepavojingas, kur kas toksiškesni organiniai gyvsidabrio junginiai.
Gyvsidabris – vienas seniausių pasaulyje naudojamų metalų. Jis tirpina daugelį metalų sudarydamas amalgamas – nuo seno taip iš rūdų būdavo išgaunami taurieji metalai.
Pirmieji profesinio apsinuodijimo gyvsidabriu faktai aprašyti Anglijoje – veldami vilną, kad cilindras išeitų taisyklingos formos, kepurininkai naudodavo gyvsidabrio druską – sublimatą.
Dar XIX amžiuje prancūzų neurologas Jeanas Martinas Charcot (1825–1893) aprašė, kaip gyvsidabris veikia centrinę nervų sistemą. Šis metalas gali būti dar vienos ligos priežastis. Tai – vadinamoji rožinė liga, dėl kurios kraujotaka sutrinka tose kūno vietose, kur yra smulkiausios kraujagyslės.
Susirgus šia liga delnai, plaštakos, pėdos, skruostai ir nosis būna rožinės spalvos, žmogus pasidaro toks vangus, kad gali užmigti letargo miegu.
Koks gyvsidabrio šaltinis? Daugelis įsitikinę – dantų plombos, nes naudojama amalgama. Iš tiesų toks gyvsidabris neturi jokios įtakos sveikatai, nes yra netirpiame junginyje.
Didžiausia bėda ta, kad gyvsidabris jungiasi su baltymais ir pakeičia jų savybes, o tai gali lemti genų defektus. Neįtikėtina, tačiau pagrindinis gyvsidabrio taršos šaltinis – stambios jūrų žuvys: rykliai, kardžuvės, tunai.
Apsinuodijimas gyvsidabrio junginiais visame pasaulyje žinomas kaip Minamatos liga. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Japonijos žvejų kaimelyje Minamatoje, įsikūrusiame Kiūšiū salos vakariniame krante, žmonės ėmė sirgti paslaptinga liga.
Netoli esantis fabrikas gamino acetaldehidą. Gamybinės nuotekos, kuriose buvo gyvsidabrio oksido, būdavo pilamos į jūrą.
Išpiltas į jūrą neorganinis gyvsidabris, veikiamas bakterijų, sudarydavo organinį metilo gyvsidabrį, kurio pakliūdavo į planktoną, žuvų raumenis.
Apnuodytas žuvis gaudydavo žvejai ir jas vartodavo maistui. Žmonės ėmė sirgti, jiems sutrikdavo inkstų veikla, kildavo įvairių nervų sistemos negalavimų.
Nukentėjo ne tik nėščiosios, bet ir jų įsčiose besivystantis vaisius, nes organiniai gyvsidabrio junginiai tirpsta riebaluose ir nesunkiai prasiskverbia pro placentą.
JAV fotografas Eugene’as Smithas, apsilankęs Minamatoje, vienas pirmųjų pradėjo fiksuoti aplinkos teršimo pasekmes Japonijoje. 1971 metais jis atvyko į Minamatą, lankė nukentėjusius nuo gyvsidabrio žmones ir įamžino.
Grįžęs į JAV jis pasiūlė žurnalui „Life“ fotoreportažą iš Minamatos. 1972 metais E.Smithas buvo apdovanotas už fotoreportažą „Mirties srautas iš vamzdžio“ („Death Flow from the Pipe“). Jo nuotraukos parodė, kas atsitinka, kai į jūrą patenka gyvsidabrio teršalų.
Ne tik Japonijos jūros žuvys turi gyvsidabrio. Šiaurės Atlanto ir Viduržemio jūros tyrimai parodė, kad moliuskai, austrės ir ypač žuvys kaupia gyvsidabrį.
Kai kurių plėšriųjų jūrų žuvų raumenyse aptinkama itin daug metilo gyvsidabrio, toksiškai veikiančio nervų sistemą. Tokios plėšriosios jūrų žuvys kaip tunai, kardžuvės, skumbrės sugeba sukaupti gyvsidabrio 3 tūkstančius kartų daugiau, nei jo yra užterštame vandenyje.
Europos maisto saugos tarnyba yra įspėjusi, kad metilo gyvsidabris pažeidžia mažų vaikų ir vaisiaus nervų sistemos raidą.
