– Lietuva priklauso prostatos vėžio aukštos rizikos šalių grupei. Kokios to priežastys?
– Mes esame šiauriečiai, niekam nėra paslaptis, kad šioje rizikos zonoje yra ir Skandinavijos šalys. Tačiau lietuviai tikrai dar turi kur pasistengti, nes mūsų šalyje dar gana silpnai išvystyta prostatos vėžio prevencijos programa, apie sveiką gyvenimo būdą kol kas susimąsto taip pat ne visi. Skandinavai mus lenkia mat aktyviai sportuoja, labai prisižiūri ir paiso sveikos mitybos gairių. Turime būti savikritiški.
Žinoma, mes kaip draugija labai daug dirbame šia linkme, organizuojame renginius, buriamės, kviečiame net gamintojus, ruošiančius sveiką maistą, ir duodame jo paragauti. Taip siekiame sumažinti prostatos vėžio plitimą Lietuvoje. Postūmis jau yra, bet, matyt, lietuviškas charakteris nulemia tai, kad žmonėms sunku keistis.
Mūsų skubėjimas, bėgimas, žiūrėjimas į save kaip į antraeilį objektą, sveikatos mums neprideda. Palyginimui, jei turime brangų automobilį, perkame brangiausius tepalus, bet jei sau reikia nusipirkti brangesnį brokolį ar išleisti didesnę sumą sporto klubo abonementui, jau gailime.
Laimei bręsta nauja karta, kuri suvokia, kad tik sveikas žmogus yra laimingas ir naudingas visuomenei, darbo rinkai, gali turėti pridėtinės vertės. Džiugu matyti, kad vis daugiau žmonių bėgioja, sportuoja, plečiama infrastruktūra, įrengiami bendro naudojimo treniruokliai. Postsovietinio mąstymo žmogui dar sunku suvokti, kaip galima eiti mankštintis tiesiog laukan, o jei pro šalį kaimynė? Štai dėl to ir atsiliekame.
Rūkymas ir alkoholio vartojimas taip pat didina riziką sirgti prostatos vėžiu. Apie tai taip pat daug kalbame. Labai svarbu, kad žmogus kuo daugiau laiko skirtų sau ir savo sveikatai.
– Viena iš prostatos vėžio ar jo gydymo komplikacijų – šlapimo nelaikymas. Lietuviai vyrai apie tai žino?
– Ne visi. Tauta dar nepasiekusi vakarietiškos visuomenės lygio. Europoje tenka lankytis renginiuose ir galiu patikinti, kad nuo kitų Europos šalių supratimu, kaip dorotis su tokia problema, atsiliekame mažiausiai dešimtmečiu. Ten kalba apie šlapimo nelaikymo problemą labai atvirai, niekas nesigėdija kalbėti nei apie prostatos, nei apie gimdos kaklelio problemas. Tai yra normalūs organai, tokie patys kaip širdis ar ausis. Lietuvoje, deja, viskas, kas žemiau juosmens, yra tabu.
Kartais lietuvių vyrų klausiame, ar jie žino apie specialius įklotus, skirtus vyrams po prostatos operacijų, padedančių dorotis su negausiais nevalingais šlapimo ištekėjimais, tačiau teigiamą atsakymą pateikia ne visi. O šios higienos priemonės gi yra specialiai pritaikytos, diskretiškos ir jų tikrai nereikia baimintis. Tad ties šiuo klausimu dirbame ir bandome didinti žinomumą. Pats važiuoju į rajonus ir apie tai pasakoju. Ką pastebiu? Miestuose, kur didesnis prieinamumas prie informacinių technologijų, vyrai yra informuotesni, o štai vienkiemiuose, kaimuose, mažesniuose miesteliuose gyvenantiesiems net apie higienos priemones, skirtas vyrams, informacijos stinga.
Tam, kad didintume žinomumą apie onkologinius susirgimus, naujus gydymo būdus, tas pačias higienos priemones, nutarėme iš Nacionalinio vėžio instituto vidaus į viešumą iškelti ir platinti leidinį „Onkologo puslapiai“. Kitaip tariant, visais įmanomais būdais stengiamės pasiekti tą sergantį žmogų ir pateikti jam informaciją, leisti suprasti, kad ta liga nėra tokia tragiška, jei apie ją sužinai kaip įmanoma anksčiau.
– Apklausos rodo, kad vyrai itin baiminasi prarasti vyriškumą, tad prostatos klausimai yra itin jautrūs, o ką kalbėti apie šlapimo nelaikymą. Kaip padrąsinti, paprotinti vyrus, kad jie ryžtųsi laiku pasitikrinti ir gydytis?
– Žinote, yra tokia patarlė: „Nepaklausi – neatsakys, nesibelsi – neatidarys“. Tą ir reikia daryti. Dar pastebiu tendenciją, jog į susitikimus pasikalbėti apie vyrų sveikatą ateina ir moterys. Tad jų vaidmuo yra itin svarbus. Gi moterys labai jaučia vyrų nuotaikos svyravimus, o tam, be abejonės, įtakos turi ir tokie klausimai kaip erekcijos ar šlapinimosi sutrikimai. Liūdna, tačiau tokios ligos kaip prostatos vėžys, pasitaiko, priverčia vyrus net ranką prieš save pakelti, todėl labai svarbus tampa aplinkos palaikymas.
Lietuviai vyrai yra gana užsidarę, tad nebestebina, jog neretai pusė susirinkusiųjų būna jų moterys. Jos labai domisi, klausinėja ir, žinoma, informaciją perduoda vyrams.
Kaip organizacija, mes keliaujame po rajonus ir suteikiame vyrams galimybę atlikti nemokamą prostatos vėžio patikros procedūrą (PSA testą – aut. past.). Todėl labai kviečiu visus atvykti ir tai padaryti. Šis testas leis suvokti, ar reikalingas vizitas ir išsamesnis ištyrimas, ar galite gyventi ramiai.
Jau esame patikrinę apie porą tūkstančių vyrų ir artimiausiais metais tikimės, kad šis skaičius pasieks ir 10 tūkstančių.
– Ką rodo šių testų rezultatai?
– Nustatome, kad nuo 8– iki 10 proc. vyrų jau turo problemų. Mes žmogaus šiaip nepaleidžiame, papasakojame, paaiškiname apie sveikos gyvensenos svarbą, apie gydymo naujoves, higienos priemones. Tai yra labai svarbu. Periferijoje gyvenantiems žmonėms kyla nemažai problemų: kartais nepakanka lėšų, stinga laiko, sudėtingesnis susisiekimas, todėl tyrimą stengiamės atvežti kuo arčiau namų.
Artimiausiu metu PSA pasitikrinti kviečiu Ignalinos apylinkių vyrus, tuo pačiu paskaitysiu ir paskaitą.
– Priminkite, kokiems vyrams ir kaip dažnai svarbu pasitikrinti?
– Atsižvelgiant į tai, kad esame šiauriečiai, matyt klimatas taip pat turi tam tikros įtakos, prostatos vėžio diagnozė sutinkama tarp vis jaunesnių vyrų. Simptomai, kurie anksčiau pasireikšdavo vyrams, vyresniems nei 50 metų, dabar kartais jau pastebimi 40-mečiams, todėl tokio amžiaus vyrams siūlau pasidomėti savo prostatos sveikata. Ypač, jei jo šeimoje jau yra sirgusiųjų prostatos vėžiu.
Nepamirškite, yra priemonių ir papildų, galinčių užkirsti kelią ligos plitimui, tai įmanoma net antroje, trečioje stadijoje, tereikia pasidomėti ir nenuleisti rankų.
– Teigiate, kad prostatos vėžio diagnozė tampa nemenkų psichologinių problemų priežastimi. Ar turite patarimų, kaip nepalūžti?
– Pats patyriau, ką reiškia susidurti su prostatos vėžio diagnoze. Dabar man skambina ir rašo labai daug žmonių. Ypač sunku emigravusiems, kurie šeimas yra palikę Lietuvoje, neturi su kuo pasikalbėti.
Svarbu nepasiduoti po pirmo bandymo, tai yra tik pradžia. Mano patarimas tokiam žmogui – ramiai savyje pagalvoti. Pirmas tyrimas ne visada gali būti šimtaprocentinis. Nueikite pas kitą gydytoją, išklausykite kito specialisto nuomonėa, paprašykite megnetinio rezonanso tyrimo, pasitarkite su vienu, antru, trečiu, domėkitės, pradėkite su savimi dirbti.
Kaip minėjau, labai svarbus ir aplinkos, sutuoktinės palaikymas. Svarbu, kad vyrai neslėptų problemos ir apie ją diskutuotų su šeima. Kuo daugiau jie apie tai kalbės, tuo lengviau bus su liga susigyventi, suvokti tai kaip išgyvenamą dalyką. Tai vyrą paskatins ieškoti tinkamos išeities, susitaikyti psichologiškai.
Reikia nepamiršti, kad prostatos problemų turi milijonai žmonių pasaulyje, ir visi jie gyvena, turi šeimas, dirba. Tai dar nėra pasaulio pabaiga. Prostatos vėžys daugeliu atvejų yra įveikiamas.
