Susileidai insulino – dezinfekuok švirkštą
Ponas Leopoldas diabetu susirgo būdamas 40-ies. „Kartą ėmė ir užpūliavo didysis kojos pirštas, paskui pradėjo kankinti troškulys, – apie ligos pradžią pasakoja Leopoldas. – Pažįstamas gydytojas pasakė, kad tai primena diabeto požymius. Nuėjau į polikliniką, man atliko tyrimus, ir spėjimai pasitvirtino. Pradėjus gydyti diabetą, tai yra reguliuoti cukraus kiekį kraujyje, pirštas ir užgijo.“
„Lėtai gyjančios žaizdos – viena iš diabeto komplikacijų“, – tvirtina ponas Leopoldas, kurį jo gydytoja vadina tikru šios ligos specialistu. Dar viena dažna komplikacija – suprastėjęs regėjimas. Leopoldas džiaugiasi, kad kitos komplikacijos jį aplenkė. Mieguistumas, silpnumas, vangumas, pykinimas, prakaitavimas – su amžiumi stiprėjantys diabeto požymiai, bet Leopoldui, atidžiai besirūpinančiam savo sveikata, pavyksta šių negalavimų išvengti.
„Iš pradžių buvo labai sunku, – prisimena pašnekovas. – Nebūdavo aparatų cukraus kiekiui matuoti, pasimatuoti galėdavai tik poliklinikoje kokį kartą per mėnesį. O insuliną leisdavausi kartą per dieną. Nebuvo vienkartinių švirkštų, naudojau tuos senoviškus, „geležinius“, kaskart panaudojus juos reikėdavo dezinfekuoti virinant. Man tai sukeldavo daug problemų. Tie, kurie nenorėjo rimtai gydytis, gal ir džiaugėsi, kad retai cukrų matuoti reikėdavo.“
Šiandien Leopoldas cukraus kiekį matuoja keletą kartų per dieną ir turi priekaištų sveikatos apsaugos sistemai: „Esu antro tipo diabetikas, juostelių cukraus kiekiui matuoti gaunu tris šimtus metams. Sergantys pirmo tipo diabetu gauna septynis šimtus. Man dar keturis šimtus ir net daugiau reikia pačiam nusipirkti. Metams išeina apie 30 eurų. Nežinau, kodėl visko nekompensuoja. O kuo esi vyresnis, tuo labiau reikia saugotis, dažniau tikrintis kraują“, – skundžiasi vyras.
Nepagydomą ligą bandė išsigydyti
Diabetas – nepagydoma lėtinė liga, bet Leopoldas ilgai tuo netikėjo ir įvairiais būdais bandė ligą įveikti. „Ko tik aš nedariau, – šypsosi. – Ir arbatėles visokias gėriau, ir dietų laikiausi. Kai tai nepadėjo, ir badauti bandžiau. Paskui supratau, kad reikia išmokti kuo patogiau gyventi su cukralige.“
Šiandien Leopoldas į ligą žiūri ramiai ir kantriai aiškina, kad nereikia daryti tokių, kaip jis vadina, kvailysčių, kurias jis darė jaunystėje. „Šiandien yra daug informacijos, ir gydytojai daugiau žino, ir pats žmogus turi kur susižinoti. Liga nepagydoma ir bandydamas ją išsigydyti gali tik dar labiau sau pakenkti. Ir aš su tomis arbatomis ir badavimu sau tikrai nepadėjau.“
Susirgus Leopoldui teko koreguoti gyvenimo būdą, tačiau nėra nieko, ko būtų tekę visiškai atsisakyti. „Neturiu antsvorio, todėl nereikia skaičiuoti kalorijų. Stebiu tik angliavandenių kiekį maiste: renkuosi mažesnes porcijas, bet valgau daugiau kartų per dieną. Porcijas skaičiuoju degtukų dėžutėmis, šaukštais, kaip pamokė gydytojai. Ir tik apytikriai, pavyzdžiui, mėsa neturi angliavandenių, tad ją valgau drąsiai kaip ir žuvį, kiaušinius, varškę, daugiau daržovių. Degtukų dėžutės dydžio mėsos gabaliukas turi 90 kalorijų.“
Pasak medikų, maistas gali stipriai pakoreguoti cukraus kiekį, o diabetu sergančio žmogaus mityba – tai sveika mityba. Leopoldas džiaugiasi jo gydytojos įvertinimu: jeigu žmonės valgytų taip, kaip valgo Leopoldas, išvengtų daugelio ligų, tarp jų – ir diabeto.
Laikosi disciplinos
Pasak Leopoldo, gydytojo paskirtu laiku susileisti insuliną yra beveik tas pats, kas nedaryti nieko. Norint gerai jaustis reikia daug daugiau. Vyras pažįsta tokių, kurie cukraus kiekį pasimatuoja tik kartą per savaitę – ponas Leopoldas tai vadina apsileidimu. Jis pats cukraus kiekį matuoja kelis kartus per dieną, stebi savijautą, gerai žino, kas jam kenkia, o kas padeda.
Pašnekovas neslepia, kad gyvenimas su diabetu reikalauja pastangų, kiekvieną sekundę reikia išlikti budriam. „Prisuki laikrodį – jis ir eina vienodai, o sergant diabetu, rūpūs miltai, nieko nėra pastovaus. Šokinėja tas cukrus. Daugiau pajudėk ir jau, žiūrėk, pakilo, – apie kasdienybę pasakoja 35-erius metus diabetu sergantis vyras. – Kartais nesusilaikau, vakare daugiau užvalgau, jei labai skanu, ir ryte jau cukrus padidėjęs, bet paprastai laikausi disciplinos. Šiek tiek vargina, nusibosta, bet mano amžiuje jau ir be diabeto tektų prisižiūrėti.“
Sergantiems diabetu Leopoldas turi patarimą: per daug nepasikliaukite gydytojų nurodymais: jie nurodo tam tikrus rėmus, tačiau tik atidžiai stebėdamas save suprasi, kas tau tinka. „Reikia nuolatinės kontrolės – kiekvieną valandą, kiekvieną minutę. Žinoti, kiek gali suvalgyti, kad cukrus nepakiltų, – toliau patirtimi dalijasi Leopoldas. – Jei žinau, kad reikės daugiau dirbti, susileidžiu mažiau insulino. Nežinau, kada pakils cukrus, kada nukris. Jei einu pasivaikščiot, būtinai turiu saldainių pasiimti. Lipu kalvon, jaučiu, kad galva ima svaigti, suvalgau saldainį, sulėtinu žingsnį, pagerėja, bet vis tiek jau pasvyruodamas namo pareinu.“
Bet kad ir kokia nepatogi liga būtų diabetas, apžvelgdamas savo 35-erių metų diabeto gydymo patirtį Leopoldas dalijasi gera žinia: net ir sergant diabetu galima gyventi visavertį gyvenimą.
