Apie netikėtą ligą berniukui anksčiau primindavo burnoje juntamas acetono kvapas ir pakitęs prakaito kvapas. Tokie pojūčiai kartodavosi retai, bet jau buvo pastebimi apie metus.
Kai L.Digrienė šįmet vasarį šeimos gydytojai užsiminė apie neįprastus požymius, kuriuos jusdavo vaikas, buvo patarta pasidaryti gliukozės tyrimą.
Jo rodikliai visai nedaug viršijo normą. Po to tyrimai buvo daromi pakartotinai, o jų rezultatai nedžiugino – rodikliai vis sparčiau peržengdavo normos ribas.
Po pastarojo tyrimo devynmetis buvo paguldytas į ligoninę – negana to, kad blogėjo tyrimų rezultatai, berniukas ir jautėsi vangus.
Jau pačią pirmą dieną ligoninėje Konstantinui buvo paskirtas insulinas – baltyminės kilmės hormonas, kurio vis mažiau išskiria ligonio kasa.
Insuliną berniukui reikės leisti visą likusį gyvenimą, nes gydytojai rado antikūnų jo organizme gaminamam insulinui. Tai – vienintelis gydymo būdas.
„Nei mano, nei vyro giminėje niekas neserga pirmojo tipo cukriniu diabetu, todėl ligos paveldėjimo galimybė buvo atmesta. Konstantinui nustatytas autoimuninės kilmės cukrinis diabetas.
Autoimuninių ligų yra daug, todėl neaišku, kokios dar gali pasireikšti sūnui“, – dėl vaiko diagnozės išgyveno augalinio maisto tinklaraščio „Žalia, bet ne žolė“ įkūrėja ir autorė L.Digrienė.
Dėl ligos pasikeitė ne tik sūnaus, bet ir visos šeimos gyvenimas. Berniukas prieš kiekvieną valgį, tai yra penkis kartus per dieną, turi susileisti insulino.
Į pilvą vienkartiniu švirkštu duriasi pats, nes vaikui esą taip mažiau skauda, nei tuo atveju, jei insuliną leistų mama. Vaikas įprato atlikti tą procedūrą savarankiškai ne tik namuose, bet ir mokykloje.
L.Digrienė dėkinga Konstantino mokytojai, kuri jos sūnui padeda susitaikyti su ligos padiktuotais pokyčiais. Apie klasės draugo ligą žino tik mokytoja bei keli jo geriausi draugai.
Berniukas visiems bendraklasiams apie tai pasakoti gėdijasi.
Kai prieš pietus mokykloje reikėdavo susileisti insulino, pedagogė iš pradžių Konstantiną nuvesdavo į kitą patalpą, kurioje jis saugiai atlikdavo reikiamą procedūrą. Pastaruoju metu įsidrąsinęs vaikas insuliną jau susileidžia tiesiog būdamas klasėje.
Tėvai ištisas dienas seka vaiko būklę, apie kurią telefonu informuoja ant jo rankos nešiojami prietaisai.
Kad nereikėtų kasdien iki 10 kartų badyti vaikui pirštukų ir matuoti glikemijos indekso prieš valgį ir praėjus dviem valandoms po valgio, berniukas naudojasi prietaisu „Libre FreeStyle“, kurį tėvai parsisiuntė iš Vokietijos, nes Lietuvoje jų nėra pirkti.
„Pirmąjį „Libre“ pradinį paketą mums padovanojo Ieva Krivickaitė ir jos gerumo fondas „Ne apie mane“. Už tai esame labai dėkingi“, – labdarei dėkojo L.Digrienė.
Ant matuoklio dedamas kitas prietaisas „Miao Miao“, kurį šeima taip pat galėjo įsigyti tik užsienyje.
Šis prietaisas kas penkias minutes siunčia duomenis į vaiko telefoną, tad tėvai nuotoliniu būdu irgi stebi savo išmaniuosiuose telefonuose, koks sūnaus gliukozės kiekis kraujyje.
„Jei glikemijos indeksas pakyla ar nukrinta, visi gauname signalus.
Tuomet galime taisyti padėtį – jei cukraus kiekis kraujyje per didelis, sūnui reikia susileisti insulino, jei per mažas – nedelsiant suvartoti greitųjų angliavandenių: tinka gliukozės tabletės, vynuogių sultys ar bananas.
Bet viską reikia matuoti, sverti, skaičiuoti, siekiant išlaikyti cukraus kiekio kraujyje normą ir ateityje išvengti cukrinio diabeto komplikacijų, kurios gali būti susijusios su regėjimu, kraujotaka“, – pasakojo į atžalos ligą nuodugniai įsigilinusi motina.
Nors Konstantinui tiktai devyneri metai ir jis cukriniu diabetu serga vos kelis mėnesius, pats berniukas labai atsakingai vertina savo ligą: kartu su tėvais mokosi skaityti etiketes ir tiksliai apsiskaičiuoti angliavandenių kiekį produktuose.
Juk nuo to priklauso insulino kiekis, kuris kiekvieno valgio metu gali skirtis, nelygu pasirinktas maistas.
Moksleivis žino, kokius užkandžius geriau pasirinkti ir kad vakare reikia vengti riebesnių patiekalų.
Todėl Konstantinas jau parodė stiprią valią keisdamas mitybos įpročius.
„Sūnaus liga pakeitė šeimos režimą, nes anksčiau mes valgydavome, kada norime ir ko norime. O dabar palaikome Konstantiną, nenorime dėl valgio jo išskirti iš kitų šeimos narių, todėl derinamės prie jo ligos ir valgiaraščio.
Vakarais negalima valgyti riebaus maisto, nes sūnui cukraus kiekis kraujyje šokinėtų naktį, tektų keltis matuoti“, – pasakojo L.Digrienė.
Konstantinas turi dvejais metais jaunesnę seserį Nikoletą, kuri jį labai palaiko – taip pat valgo panašų maistą.
Pusryčiams mama vaikams ruošia žaliuosius kokteilius iš vaisių, daržovių. Pietus atžalos valgo mokykloje, o antrieji pietūs jų laukia namuose. Vienas mėgstamiausių Konstantino ir Nikoletos patiekalų – iš daržovių paruošta lazanija.
Popietę mama vaikams pasiūlo sveikų užkandžių, o vakarienės šeima prie stalo susėda apie septintą valandą vakaro.
„Gydytoja patarė mums laikytis tokios mitybos, kokia geriausia kiekvienam sveikam žmogui, – vartoti mažiau cukraus, mažiau riebalų.
Stengiamės vengti aukštą glikemijos indeksą turinčių produktų – ryžių, bulvių“, – pasakojo augalinės mitybos šalininke prieš septynerius metus tapusi L.Digrienė.
