Pirmąkart klinikinės depresijos diagnozę Laura išgirdo sulaukusi 24 metų.
„Bijodavau eiti į šventes ir susitikti su draugais – baimindavausi, kad manęs paklaus, kas yra. O aš juk norėjau būti tobula – tas siekis viską daryti gerai buvo užmušantis“, – prisimena moteris.
Apie nemalonius išgyvenimus ir laimę jų atsikračius L.Bartkevičiūtė-Rumbešt papasakojo žurnalistei Daivai Žeimytei „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Klinikinė depresija yra sunki liga, su kuria žmogus negali savarankiškai susitvarkyti, o jums tai nutiko tris kartus. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Nelengva apie tai kalbėti, nes aplinkiniai nevienareikšmiškai vertina šią ligą ir priverčia jaustis nesmagiai, net gėdytis.
Pirmaisiais metais apie tai su niekuo nekalbėdavau, būdavo labai sunku.
Nuo ko tai prasideda, nėra lengva atrasti. Ir medikai neįvardija vienintelės priežasties. Kuo toliau domiuosi, tuo labiau suprantu, kad labai svarbu normali žarnyno veikla, taisyklinga mityba. Tada ir galva gerai veiks.
Kad tie dalykai susiję, labai aiškiai matyti, kai galvoje pritrūksta reikalingų hormonų, pavyzdžiui, laimės hormonu vadinamo seratonino.
– Kai sužinojote, kad sergate depresija, jau buvo praėjusi paauglystė, kai vaikai neranda savęs. Buvote suaugusi moteris, kurianti savo gyvenimą, bandanti ką nors nuveikti. Kas nutiko?
– Bandžiau daug nuveikti. Labai ieškojau savęs, bet gal tas paieškas labiau skatino tai, kad kiti taip elgėsi: reikia susirasti gerą darbą, padaryti karjerą.
Prieš tai, žinoma, privalu gerai baigti mokslus.
Man neblogai ir sekėsi. Bet, atsimenu, jau mokykloje buvau liūdnoka: lyja už lango – aš ant palangės sėdžiu, ašarėlę braukiu. Būdavo labai gėda, kad esu jautri.
Kartais prasmės ieškai nuo jaunų dienų, neatrandi ir įsisuki į sūkurį. Savigaila taip užsisukdavo, kad mane nutempdavo su visomis blogomis mintimis, savivertės nebuvimu, nedrąsa. Savęs nemačiau niekur – net su draugais.
Labai norėjau bendrauti ir draugauti, draugams gal atrodydavau besišypsanti, draugiška, visose šventėse dalyvaujanti, organizuojanti.
O iš tikrųjų viduje siausdavo chaosas, audros ir niekaip negalėdavau to įveikti. Su kuo pasišnekėti, kas gali padėti?
– Dažnai būna, kad žmogus atrodo kompanijų siela, ir kai jis bando pasakyti, kad jam blogai, niekas netiki.
– Taip, netiki. Ir aš prarasdavau jėgas, tapdavau pasyvesnė. Tada imi kristi vis gilyn, ir procesas tampa nebevaldomas.
– Ir kas tada?
– Pradžioje pakerta fiziškai, po to viskas vyksta galvoje. Kai nėra jėgų, negali normaliai dirbti, miegoti – susidaro uždaras ratas. Visiškai krinta savivertė, apima beviltiškumo jausmas.
Iškrinti iš gyvenimo ir kaip žmona, ir kaip dukra, ir kaip sesė, draugė ar darbuotoja.
– Ką galvodavote išgyvendama tokią situaciją? Kyla pačios baisiausios mintys?
– Pirmą kartą dar ne, bet kitus kartus jau imi galvoti apie pačius blogiausius dalykus. Reikėjo pačiai susiprotėti, kad negaliu daugiau leisti sau grimzti gilyn.
O to, kas pasiūloma iš išorės, – psichologų, psichiatrų, šeimos gydytojų pagalba, neužtenka. Kiekvieną kartą situacija būdavo vis sunkesnė. Ima streikuoti širdis, prasideda dusulys, skauda pilvą.
– Kiti sakytų, kad tai pervargimas, liūdesys arba trūksta miego. Labai sunku atpažinti, kad tai – depresija.
– Labai sunku. Simptomai išlįsdavo po vieną. Iš pradžių kankina nemiga. Kai bandai su šeimos gydytoju tai tvarkyti ir nepavyksta, griebiesi migdomųjų.
Bet tai tik paviršinių simptomų tvarkymas, vaizdžiai tariant, lapelių pašlavimas rudenį.
O kas po tais lapais? Priežasčių reikia ieškoti ten.
– Išsiaiškinote priežastį, bet kodėl jums net 3 kartus pasikartojo klinikinė depresija?
– Jei iš pirmo karto nepasimokome ir grįžtame vis į tas pačias vėžes, tų pačių įpročių, veiksmų, situacijų ratą, gauname antrą pamoką.
– O kaip atsistoti ant kojų, kai nėra jėgų? Jeigu žmogus apimtas nevilties, jis neturi jokio noro ką nors keisti.
– Iš pradžių pasirašiau mažą planelį. Kad atsikeliu 8.30 val., lendu po dušu 8.50 val., pusryčiai – 9.15 val. 9.45 val. paskaitau knygą, pailsiu.
Negalėdavau susikaupti, po 3 kartus tą pačią eilutę skaitydavau. Tada užversdavau knygą ir darydavau ką nors kita, kas gali tuo metu padėti sielai atsigauti.
Kai kam gali padėti pasivaikščiojimas.
Jeigu sunku išlįsti iš namų, nieko nesinori, reikia save už pakarpos paimti ir išvesti į lauką. Aš norėjau būti tobula, tai iš dalies mane ir įstūmė į depresiją.
Niekada negalėdavau pasakyti sau, kad viskas gerai, o kiti nelabai linkę komplimentus dalinti. Tad priėjau išvadą, kad pats save turi pakelti.
– Kokį vaidmenį vaidina artimi žmonės ir kaip jie turėtų elgtis, jeigu mato, kad brangiam žmogui kas nors ne taip?
– Nebūtina pulti žmogaus siųsti pas specialistus. Reikėtų pabandyti savo aplinkoje pasikalbėti apie tai.
– Norėjote kalbėtis su artimaisiais, kai buvo diagnozuota klinikinė depresija?
– Ne su visais. Su kai kuriais bijojau, nes maniau, kad pasmerks arba patys išsigąs.
Visą laiką norėjau kalbėtis su savo vyru, kuris palaikė visais laikotarpiais, su sese, mama, teta. Bet tikrai ne su visa gimine.
– Baisu ar gėda?
– Baisu, kad jei kartą užklijuos etiketę, visą laiką apie mane taip ir manys.
– Jeigu žmogui skauda dantį, niekas jo nesmerkia, kai jis eina pas odontologą ir gydosi. Bet jeigu ne visai gerai su galva ir jis eina pas psichologą, vadinasi, jis – beprotis. Ar tokio supratimo sulaukėte iš aplinkos?
– Tas suvokimas keičiasi. Bet labai bijodavau pasakyti draugams, kolegoms, kad eisiu pas psichologą į kognityvinės terapijos seansą. Ten kalbėsiuosi, kaip galėčiau įveikti sunkumus.
– Ar siūlomas medikamentinis gydymas?
– Taip. Arba dėl žmogaus saugumo siūloma gultis į ligoninę, jei yra nebesuvaldomas noras žudytis ar jau keliama ranka prieš save.
Man irgi buvo siūloma gultis į ligoninę, nes man buvo nebepakeliama viskas, ką darau. Nebegalėjau namuose susitvarkyti su jokiomis užduotimis – nei valgio gaminti, nei nueiti į dušą.
Kenčia ne vienas žmogus, o visa šeima. Jeigu vaikai to nepastebi, antroji pusė tikrai mato. Aš be savo vyro nebūčiau galėjusi ištverti. Visą laiką palaikė.
Mano geriausias patarimas antrosioms pusėms ar šeimos nariams – nesakykite „suimk save į rankas“, „gal nėra viskas taip jau blogai“, „eik miegoti“, „išeik į žmones, gal tau padės“.
Juk nesakytumėte žmogui, kuriam sulaužyta koja: „Ar tu gali nešlubuoti? Stok ir eik.“ O juk depresijos atveju sulūžusi kita dalis – ji nematoma galvoje.
Dėl to labai sunku ir darbe, nes nedarbingumo pažymėjimas tęsiamas ilgai.
Pirmą kartą nedarbingumo pažymėjimą turėjau gal mėnesį. Toliau gydžiausi medikamentais, eidavau į darbą.
Bet visa tai truko 6–8 mėnesius. Vadinasi, likusius mėnesius šiaip taip krapščiausi darbe, kuriame turėjau pateikti tam tikrus rezultatus.
– Galvoje niekas neveikė?
– Būtent. Negalėjau net elektroninio laiško perskaityti. Tada sėdi ir sriūbauji prie kompiuterio. Bet labai baisu papasakoti vadovei, o jeigu sugalvos atleisti iš darbo?
Taip įvyko saugiojoje Norvegijoje, kur mane atleido. Negaliu pasakyti, kad dėl to, bet tai galėjo turėti įtakos.
– Dabar jūsų gyvenime – viskas į gera. Turite dukrytę, mylimą vyrą. Atrodo, lyg nieko nebuvo.
– Atrodo. Patirtis yra neįkainojama. Aš nebenešu praeities kaip sunkaus, slegiančio bagažo.
– Nėra baimės atkristi?
– Ne. Aš dabar turiu visas įmanomas priemones. Tiesa, kiekvieną kartą jos buvo skirtingos. Gal kokiu nors pavidalu ateis koks nors ženklas, bet aš tai priimu kaip pamoką.
Dabar jaučiuosi stipresnė nei bet kada anksčiau.
Duokite man problemų, įveiksiu viską. (Juokiasi.) Jeigu tiek įveikiau, įveiksiu ir dar kitiems padėsiu.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
