Toma manė, kad ją pykina dėl nėštumo, bet tai buvo jos nelaimių pradžia

„Ilgai galvojau, ar verta pasakoti savo istoriją, bet praėjus beveik metams nusprendžiau, kad jau būtų laikas padėkoti daktarams, išgelbėjusiems mano gyvybę“, – parašė mums laišką į redakciją atsiuntusi Toma Stasiūnienė.

 Nėštumas ne visada baigiasi taip, kaip tikimasi.<br> G.Bitvinsko ir 123rf nuotr. 
 Nėštumas ne visada baigiasi taip, kaip tikimasi.<br> G.Bitvinsko ir 123rf nuotr. 
Vos gimęs vaikelis buvo gydomas intensyvios terapijos skyriuje.<br>M.Patašiaus nuotr.
Vos gimęs vaikelis buvo gydomas intensyvios terapijos skyriuje.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Mar 11, 2019, 11:14 AM

Pateikiame ypač jautrų laišką moters, kuri net ir po patirtų skaudžiausių išgyvenimų rado jėgų ir laiko padėkoti LSMU Kauno klinikų medikams už pastangas išgelbėti ją ir jos vaikus.

„Praėjus daugiau negu metams nusprendžiau ir aš aprašyti savo istoriją, kurią galiu papasakoti šiek tiek nuslūgus skausmui.

Daugiau negu prieš metus, prieš pat žiemos šventes, netikėtai atsidūriau Kauno klinikose pas hematologus. Tuo metu buvau 9 savaitę nėščia, laukiausi dvynukų.

Vieną dieną staiga pradėjo darytis silpna: pykino, skaudėjo akis. Dar tada pagalvojau: „Juk čia nėštumas, nieko tokio, taip ir turi būti“.

Bet kai nualpau, iškart nuvažiavom i Jonavos ligoninės priimamąjį, iš ten greitąja buvau išvežta i Kauno klinikas, kur viskas ir prasidėjo.

Mano kraujo tyrimai buvo labai blogi: hemoglobinas kritęs, trombocitai kritę, kraujas nuodijasi.

Tada viskas atrodė kaip per rūką, nieko nesupratau. Sakiau: „Va, kraujas truputuką pakrito, palašins ir viskas – išleis namo“.

Bet, deja, buvo taip blogai, kad net daktarai iš pradžių nežinojo, ką daryti ir kodėl man taip atsitiko.

Daug tyrimų, daug konsiliumų ir išvada – trombinė trombocitopeninė purpura.

Tą kartą man niekas nieko per daug neaiškino, o ir aš labai nesigilinau, nors daktarai vaikščiojo už galvų susiėmę, nes tokios pacientės nėra turėję. Tiksliau – turėję, bet ne tokiam ankstyvam neštume.

Kaip dabar atsimenu patį pirmą konsiliumą, kuriame buvo daug daktarų, ir kaip pasakė, kad teks daryti kraujo perpylimą. Dar tada nežinojau nei kas tai yra, nei kaip tai daroma.

Nuo tada ir prasidėjo ilgas kelias į pasveikimą. Pirmi kraujo perpylimai pasiteisino, trombai pakilo netikėtai greitai ir lyg viskas gerėjo, bet, deja, visas šventes ir Naujuosius metus teko sutikti Hematologijos skyriuje.

Ir kai jau atrodė, kad viskas eina tik į gerą, po Naujųjų metų staiga vėl pradėjo kristi visi rodikliai. Ir vėl reanimacija, kraujo perpylimai, anafilaksinis šokas, gripas, kraujo užkrėtimas – sepsis. Net nebepamenu, kokios ligos dar buvo prilipusios per tą ilgą metą.

16-tą nėštumo savaitę praradau pirmą iš dvynių. Kadangi dvynukai turėjo atskiras placentas, gydytojai nusprendė mirusį dvynį palikti pilve ir stebėti kitą mažylį.

Buvau stebima lyg per didinamąjį stiklą, tiek hematologų tiek akušerių. Kadangi mano gyvybei grėsė didelis pavojus, daktarai jau seniai mane ir artimuosius buvo perspėję: jei nebematys kitos išeities, teks nutraukti nėštumą, nes gelbėti reikia mane.

Deja, po daugybės kraujo perpylimų, daugybės vaistų ir antram mano lėliukui pradėjo blogėti. Tada iš hematologinio buvau perkelta i akušerinį skyrių, kur po daktarų konsiliumo buvo nuspręsta daryti cezario pjūvį.

Ir štai: 26 savaičių mūsų pipiras buvo jau Intensyvios terapijos skyriuje. Gimė labai silpnas, ir labai mažas – vos 470 g.

Dar tada po narkozės atsigavusi negalėjau patikėti, kad aš – mama. Net ir pamačius niekaip nesitikėjo, kad čia – mano sūnelis.

Tuo metu galvojau, kad viskas baigėsi kančios, pagaliau išsikapsčiau, tada buvo svarbiausia, kad tik pipirui viskas būtų gerai.

Kapstėmės sunkiai ir vis tikėjomės, kad viskas bus gerai. Daktarai buvo fantastiški ir stengėsi visaip, kaip tik galėjo, bet, deja, po 2 mėnesių tikėjimo, kai jau atrodė, kad viskas eina tik į gerą, vieną naktį staiga pipiras pasidavė ir mes jo netekome.

Dar iki dabar nesitiki, kad jo nebėra. Atrodo, kad tai – tik baisus sapnas, kuris kada nors baigsis. Bet, deja, yra kaip yra – nieko nepakeisi.

Papasakojau savo istoriją sutrumpintai, nes kažin, ar užtektų viso lapo jai nupasakoti.

Iš tikrųjų labai norėjau padėkoti visam Kauno klinikų Hematologijos skyriaus personalui ir daktarams. O ypač didelis dėkui daktarei hematologei Martynai Beitnerienei, kuri, kad ir kaip buvo sunku, niekada neprarado vilties.

Ačiū visam Aferezių kolektyvui, o ypač daktarui Jonui Šurku, akušerių, intensyvios terapijos komandoms – visų daktarų pavardžių tikrai neišvardinsiu, nes per tuos metus jų buvo daug.

Bet iš visos širdies jums visiems didelis dėkui.

Pagarbiai Toma Stasiūnienė“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.