Mokslų akademija į kaltinimus sureagavo – parengė dokumentą „Lietuvos mokslininkų pozicija dėl skiepų“. Jame, be kita ko, tvirtinama, jog Lietuvos mokslininkai yra pasirengę argumentuotai atremti nepagrįstų gandų apie skiepų naudą platinimą.
„Kodėl tie, kurie kratosi skiepyti vaikus, neatsisako mobiliųjų telefonų, elektroninio pašto ir kompiuterių? Juk juos irgi sukūrė mokslas“, – „Lietuvos rytui“ sakė Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Jūras Banys.
– Gal žemas mokslo autoritetas – ne tik Lietuvos problema? Dar prieš dešimt metų buvo paskelbta, kad dauguma ES gyventojų netiki Charleso Darwino teorija, bet tiki burtininkais.
– Tai ne pasitikėjimo mokslu problema. Skiepytis nuo tymų ar nesiskiepyti – tikėjimo reikalas.
Jei atsiranda sekta ir ji tuo tiki, tų minčių neišmuši ir su pagaliu.
– Ką mokslininkai daro, kad žmonių požiūris į mokslą keistųsi?
– Mokslų akademijos prezidiumas priėmė kreipimąsi dėl skiepų. Juk nesuvokiama, kaip viena pagrindinių priemonių prieš ligas atmetama remiantis kvailais argumentais. Moksliniu požiūriu „antivakcinininkai“ šneka nesąmones, bet jie tai daro aktyviai.
– Jūs ilgai gyvenote Vokietijoje. Ar ten vaikai skiepijami?
– Taip. Visos išsivysčiusios šalys skiepija vaikus. Nusiteikimas prieš skiepus rodo varganos atsilikusios šalies viduramžišką mąstymą.
– Jei, kaip sakote, „antivakcinininkai“ aktyviai propaguoja savo idėjas, ar nereikėtų ir mokslininkams būti aktyvesniems?
– Iš tiesų siekiant, kad žmonės suprastų, kam mokslo reikia, kokią naudą jis duoda, mokslininkai turėtų aktyviau šviesti visuomenę. Kad nebūtų situacijų, kai žmonėms dėl mokslo kyla baimė.
Bet dalis mokslininkų iš tiesų yra užsiėmę tiktai savo darbu ir svarsto, kam jiems dar kur nors eiti ir ką nors pasakoti.
– Briuselyje, kur mokslui skirstomi Europos Sąjungos milijardai eurų, tai be užuolankų vadinama intelektualiniu snobizmu. Esą mokslininkams dažniausiai neįdomu bendrauti su žemesnio intelekto žmonėmis ir jie nesistengia, kad kiti juos suprastų.
– Problema, kad mokslininkai turi savo kalbą, joje daug terminų, ir nepasirengęs žmogus negali jų kalbos suprasti.
– Tai su kuo mokslininkai bendrauja?
– Tarpusavyje. Pasaulyje vyksta daug kongresų, seminarų, kur mokslininkai keičiasi idėjomis, pristato savo darbus.
– Gal Lietuvoje mokslininkų trūksta? Gal visi išvažiavo?
– Tai – labai rimta problema. Tikras mokslas gali būti tik ten, kur jam sudarytos tinkamos sąlygos.
Kodėl Lietuvos krepšininkai žaidžia Eurolygoje ar NBA? Todėl, kad ten jiems geresnės sąlygos. Taip ir su mokslu. Juolab kad mokslas yra tarptautinis. Matematikui, chemikui ar biochemikui net vertėjų nereikia.
Tačiau tarp valstybių vyksta konkurencija dėl protų.
Šiuo metu Lietuva mokslui ir moksliniams tyrimams skiria 0,4 proc. bendrojo vidaus produkto, tad argi galime konkuruoti su Švedija, kuri tam skiria 4 procentus, ar Izraeliu, kur šis skaičius yra 6 procentai.
O Lietuvoje mokslininkų yra. Ir labai aukšto lygio. Antai pernai Vilniaus universiteto profesorius Virginijus Šikšnys buvo apdovanotas Kavli premija – kaip ir Nobelio premija, ji verta 1 milijono dolerių.
Bet norint, kad būtų stiprūs universitetai, reikia juos deramai finansuoti. Komunizmo niekas nepastatė. Žinome, kuo tai baigėsi.
– Kiek girdėjau – pastatė. Bet ne Sovietų Sąjunga. Tuo pat metu dvi šalys paskelbė planą per dvidešimt metų sukurti klestinčią valstybę, ir tai pavyko padaryti Japonijai.
– Taip, japonams tikrai pavyko, bet jie investavo į mokslą. Tai rodo ir Nobelio premijų laureatų sąrašas. O iš mokslo atsirado naujų produktų, kurie užkariavo pasaulį.
– Kaip Lietuvos mokslas atrodo pasaulyje?
– Lietuvos mokslas, įvairiais vertinimais, yra Europos Sąjungos šalių sąrašo pabaigoje, bet lenkia naujas nares.
Tos šalys, kurios turi stiprų mokslą, yra stiprios ir ekonomiškai – Prancūzija, Norvegija, Švedija, Danija, Vokietija, Šveicarija, Japonija, JAV.
Bet yra ir šalių, kurios neturi mokslo. Pavyzdžiui, Somalis, Etiopija, Afganistanas. Ten ir gyvenimo lygis labai žemas.
310
Tiek susirgimo tymais atvejų Lietuvoje patvirtinta nuo metų pradžios.
