Tokia regėjimo problema užklumpa dažną lietuvį: susidoroti padeda neįprasta priemonė

Pres­bio­pi­ja pap­ras­čiau dar va­di­na­ma se­natvi­ne ar­ba am­ži­ne tolia­re­gys­te. „Fiel­mann“ op­to­met­ri­jos spe­cia­listas Aiva­ras Dau­kontas sa­ko, kad toks re­gė­ji­mo ar­timu ats­tu­mu pab­lo­gė­ji­mas vy­resniems nei 40 me­tų žmo­nėms yra vi­siš­kai nor­ma­lus reiš­ki­nys.

„Re­gė­ji­mo sut­ri­ki­mai yra viena daž­niau­siai pa­si­tai­kan­čiųLietu­vos gy­ven­to­jų svei­ka­tos problemų su­lau­kus ke­tu­rias­de­šim­to­jo gim­ta­die­nio“, – tei­gė spe­cia­lis­tas.

Lie­tu­vo­je šių me­tų va­sa­rio mė­nesįtarp­tau­ti­nio kon­cer­no „Es­si­lor Group“ ini­cia­ty­va bu­vo at­lik­tas ty­ri­mas, ku­ria­me da­ly­va­vo daugiau nei pu­sė tūks­tan­čio Lie­tuvos gy­ven­to­jų.

„Es­si­lor Group“ val­dy­bos pirmi­nin­kas Len­ki­jo­je ir Bal­ti­jos šaly­se Mi­ros­la­vas No­va­kas „Lie­tuvos ry­tui“ pa­sa­ko­jo, jog šis ty­rimas pa­ro­dė, kad nors su­lau­kus 40–45 me­tų pres­bio­pi­ja pa­si­reiškia daug kam, apie šį sut­ri­ki­mą vi­suo­me­nė ži­no la­bai ma­žai.

„44 proc. vy­res­nių nei 40 me­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jų tu­ri re­gė­ji­mo prob­le­mų. Pa­vyz­džiui, 39 proc. to­kio am­žiaus žmo­nių atit­rau­kia teks­tą nuo akių, kad pa­ma­ty­tų jį aiš­kiau. 7 proc. ži­no,kas yranatūra­lūs vi­zua­li­nės sis­te­mos po­kyčiai, va­di­na­mi pres­bio­pi­ja, ir kad jie at­si­ran­da su am­žiu­mi“, – tyri­mo re­zul­ta­tus api­bend­ri­no jis.

Pres­bio­pi­ja tik­rai nep­ra­si­de­da ne­pas­te­bi­mai. Pir­mie­ji po­žy­miai bū­na ga­na aiš­kūs. „Fiel­mann“ op­to­met­ri­jos specia­lis­tas A.Dau­kon­tas var­di­jo: „Pir­ma, skai­to­mas teks­tas pa­ryškė­ja pat­rau­kus jį to­liau nuo įpras­ti­nės skai­ty­mo pa­dė­ties. Antra, ima ta­ry­tum trūk­ti švie­sos dir­bant ar­ti­mu ats­tu­mu. Tre­čia, dir­bant sė­di­mą­jį dar­bą grei­čiau pa­vargs­ta akys.“

Tai­gi ga­li­te bū­ti ga­ran­tuo­ti, kad jums yra šis re­gos sut­ri­kimas, jei akys pra­ran­da ge­bė­ji­mą ryš­kiai ma­ty­ti vis­ką, kas ar­ti.

Tik nes­ku­bė­ki­te da­ry­ti iš­va­dų – pres­bio­pi­ja anaip­tol nė­ra li­ga. „Pres­bio­pi­jos ne­rei­kia gy­dy­ti. Tai yra fi­zio­lo­gi­nių pro­ce­sų, nuolatos vyks­tan­čių mū­sų kū­ne, pasek­mė. Su am­žiu­mi akies lę­šiu­ko elastin­gu­mas ma­žė­ja, jis stan­dė­ja, jo ga­li­my­bė keis­ti for­mą ir taip foku­suo­ti vaiz­dą ma­žė­ja.

Akies lę­šiu­kas elas­tin­giau­sias kū­di­kys­tė­je, o su­lau­kus maž­daug 65 me­tų jis be­veik vi­sai pra­randa elas­tin­gu­mą ir ga­li­my­bę keistifor­mą, pri­si­tai­ky­ti ži­ūrint skirtin­guats­tu­mu“, – pa­sa­ko­jo A.Daukon­tas.

Pres­bio­pi­jos, kaip ir gra­vi­ta­cijos, pa­sak spe­cia­lis­tų, įveik­ti neįma­no­ma, ta­čiau ga­li­mos tam tikros prie­mo­nės, ga­lin­čios pa­lengvin­ti si­tua­ci­ją.

Vie­nas optimaliau­sių pres­biopi­jos ko­re­ga­vi­mo bū­dų – daugia­funk­ciai aki­niai. Tie­sa, pa­sak M.No­va­ko,Lie­tuvo­je juos ne­šio­ja vos 4 proc. žmonių, o Euro­po­je tai da­ro bent 30 proc. žmo­nių.

„Ber­nard’as Main­te­na­z’as prieš 60 me­tų iš­ra­do pir­mą­jį prog­re­sinį „Va­ri­lux“lę­šį. Per šį lai­ką visoje Euro­po­je im­ta pla­čiai kal­bė­ti apie tai, kas yra pres­bio­pi­ja. De­ja, vis dar esa­ma mi­tų apie mul­ti­funk­cius aki­nius, ku­rie pade­da šią prob­le­mą spręs­ti. Pa­vyzdžiui, kad jie la­bai bran­gūs, prie jų ne­leng­va prip­ras­ti ar­ba kad su jais ne­ga­li­ma vai­ruo­ti“, – var­di­jo M.No­va­kas.

Ta­čiau, pa­sak „Es­si­lor Group“ val­dy­bos pir­mi­nin­koLen­ki­jo­je ir Bal­ti­jos ša­ly­se, iš tie­sų to­kių akinių kai­nos svy­ruo­ja at­siž­vel­giant į ga­min­to­ją ir var­to­to­jo pa­gei­davi­mus, prip­ras­ti prie jų nė­ra sunku, nors iš pra­džių tru­pu­tį ne­pato­gu­mų ga­li kil­ti, o vai­ruo­ti visiš­kai sau­gu.

„Žmo­nės, ku­rie ima ne­šio­titokius aki­nius, tik­rai ne­be­no­ri jų mai­ny­ti į nie­ką ki­tą. Vi­siems, ku­riems jau pa­si­reiš­ku­si presbio­pi­ja, svar­bu ži­no­ti, kad progre­si­niai lę­šiaitu­ri kur kas di­desnę nau­dą re­gė­ji­mui nei aki­niai su tra­di­ci­niais bi­fo­ka­li­niais ar tri­fo­ka­li­niais lę­šiais“, – tei­gė M.No­va­kas.

Jis pa­ti­ki­no, kad pa­žan­gių dau­gia­funk­cių lę­šių di­zai­nas lei­džia aiš­kiai ma­ty­ti vaiz­dą bet ko­kiu ats­tu­mu. Įp­ras­ti­niai lęšiai tai lei­džia pa­da­ry­ti tik dviem ar­ba tri­mis skir­tin­gais nuo­to­liais.

Progresiniai akiniai leidžia išvengti nemalonių vaizdo šuolių, kai ob­jek­tai stai­ga kei­čia aiš­ku­mą ir ma­to­mą pa­dė­tį, kaip ne­re­tai nu­tin­ka su įp­ras­tais lęšiais.

Be to, ka­dan­gi nau­jos kar­tos lę­šiuo­se nė­ra ma­to­mų bi­fo­ka­li­nių li­ni­jų, jie at­ro­do kur kas es­te­tiškiau, jau­nat­viš­kiau. Vien dėl šios prie­žas­ties šian­diendau­giaužmonių Euro­po­je ren­ka­si prog­re­sinius lę­šius. Šiuo­lai­ki­niai pa­žan­gūs lę­šiai la­bai pa­to­gūs ne­šio­ti. Ypač „laisvos for­mos“ („free form“) progre­si­niai lę­šiai, pa­ga­min­ti skaitme­ni­niais pro­jek­ta­vi­mo ir gamy­bos įran­kiais“, – pa­sa­ko­jo M.No­va­kas.

M.No­va­kui ant­ri­no ir „Fielmann“ op­to­met­ri­jos spe­cia­lis­tas A.Dau­kon­tas. Pa­sak jo, iš­ma­nie­ji aki­niai,tokie kaip „Va­ri­lux“, yra vi­siš­kai ki­to­kie, ne­gu anks­čiau bu­vo­me pra­tę.

„Juo­se esan­čios re­gė­ji­mo zo­nos, skir­tos ži­ūrė­ti skir­tin­gu ats­tu­mu, iš vie­nos į ki­tą pe­rei­na itin sklan­džiai su iki mi­ni­mu­mo su­ma­žin­tu va­di­na­muo­ju plau­kimo efek­tu. Regos problemas leis pamiršti kitokie akiniai Taip pat iš es­mės pa­ge­rė­jo ir spe­cia­lis­tų ži­nios bei kva­li­fi­ka­cija, rei­ka­lin­ga to­kiems aki­niams pa­rink­ti ir vė­liau kon­sul­tuo­ti, kaip to­kius aki­nius ne­šio­ti“, – teigė A.Dau­kon­tas.

To­kie lę­šiai yra ski­ria­mi žmonėms, ku­riems rei­kia skir­tin­gų dve­jų ar tre­jų aki­nių ži­ūrė­ti į tolį, dirb­ti iš ar­ti ir skai­ty­ti. „Išo­riš­kai iš­ma­nie­ji aki­niai atro­do kaip pap­ras­ti aki­niai, bet jų pa­vir­šius kompleksiškas: dioptri­jos kei­čia­si pa­laips­niui nuo tolio stip­ru­mo iki skai­ty­mo stipru­mo. Vir­šu­ti­nė aki­nių da­lis tu­ri zoną, pri­tai­ky­tą ži­ūrė­ti į to­lį.

Žvilgsnį kreip­da­mi že­myn pe­rei­na­me į vi­du­ti­nę zo­ną, ku­ri pri­tai­ky­ta žiū­rė­ti į kom­piu­te­rį, esan­tį vi­duti­niu ats­tu­mu. Nu­lei­dę akis paten­ka­me į skai­ty­mo zo­ną. Šios skirtingos zonos iš vienos į kitą pereina laipsniškai, be matomo vaizdo pasikeitimo. Toks perėjimas tarytum atkartoja natūralų žmogaus regėjimą. Iš­ma­nių­jų aki­nių lę­šių asor­timen­tas la­bai įvai­rus. To­kie lęšiai ga­li bū­ti plas­ti­ki­niai, skaidrūs, fo­toch­ro­mi­niai, po­lia­rizaciniai. Išmanieji akinių lęšiai gali būti ir dažyti.

Iš­ma­nie­ji lę­šiai lei­džia kur kas dau­giau nei įp­ras­ti­niai, ta­čiau ko­dėl ga­li­ma iš­girs­ti, kad pir­mas to­kių aki­nių iš­ban­dy­mas bu­vo keis­tas?

Spe­cia­lis­tai sa­ko, jog žmo­gus, prieš įsi­gy­da­mas iš­ma­niuosius aki­nius, tu­ri nu­si­teikti, kad aki­nių ne­šio­ji­mo pra­džioje bus tam tik­rų iššūkių.

„Tai daž­niau su­si­ję su cent­ri­ne ner­vų sis­te­ma, nes, kaip ir prie vis­ko, tu­ri pri­si­tai­ky­tine tikakys, bet ir sme­ge­nys. Adap­ta­ci­jos pe­rio­das trun­ka įvai­riai: vie­ni žmo­nės pri­si­tai­ko per ke­lias die­nas, ki­tiems ga­li rei­kė­ti ir mė­ne­sio. Svar­bu, kad žmo­gus mo­ky­tų­si, ži­ūrė­tų pro va­di­na­mą­jį re­gė­ji­mo ka­na­lą išma­nia­ja­me lę­šy­je. Ge­riau­sia tokius aki­nius pra­dė­ti ne­šio­tita­da, kaitik iš­ky­la pirmo­sios re­gė­ji­mo prob­le­mos,t.y. po 40 me­tų, nes sens­tant prip­ras­ti prie to­kių aki­nių ga­li užt­ruk­ti ilgiau.Ta­čiau kai iš­moks­ta­ma, pasau­lį žmo­gus ma­to vi­siš­kai ki­tomis spal­vo­mis“, – pa­ti­ki­no A.Daukon­tas.

„Fiel­mann“ op­to­met­ri­jos specia­lis­tas įsi­ti­ki­nęs, kad prie progre­si­nių lę­šių pri­si­tai­ky­ti kur kas pap­ras­čiau, nei vis keis­ti aki­nius, no­rint ati­džiau pa­ži­ūrė­ti vis ki­tu ats­tu­mu.

„Tai di­džiau­sias ap­ri­bo­ji­mas dir­ban­čiam, apie gy­ve­ni­mo tempo lė­tė­ji­mą nė nes­vars­tan­čiam žmo­gui. Kai no­rė­da­mas pers­kaity­ti ži­nu­tę tu­ri ieš­ko­ti aki­nių, o pers­kai­tęs vėl juos nu­siim­ti ar­ba pa­si­keis­ti,tai šiais lai­kais yra absur­das. Iš­ma­nie­ji aki­niai lei­džia ko­kybiš­kai ma­ty­ti bet ko­kiu ats­tu­mu. Tai įma­no­ma dėl skir­tin­gų „stipru­mų“, esan­čių vie­nuo­se aki­niuose.

Vis­kas, ko rei­kia no­rint su šiais aki­niais ge­rai ma­ty­ti vi­sais nuo­to­liais, – nu­tai­ky­ti žvilgs­nį pro tą lę­šio da­lį, ku­ri yra skir­ta bū­tenttam nuo­to­liui ži­ūrė­ti, – kito ke­lio nė­ra. Tik iš pir­mo žvilgs­nio tai at­rodo sun­ku. Il­gai­niui ži­ūrė­ji­mo padė­tys įsi­ra­šo į at­min­tį, at­si­ran­da įg­ūd­žiaiir vis­kas vyks­ta auto­matiš­kai. Kad tie įg­ūd­žiai at­si­rastų, rei­ka­lin­gos nors mi­ni­ma­lios tre­ni­ruo­tės. O su šiuo­lai­ki­niais prog­re­siniais aki­niais, to­kiais kaip „Vari­lux“, mo­ky­ma­sis itin sklan­dus“, – sa­kė A.Dau­kon­tas.