Judesiai baigdavosi ašaromis, nesvarbu, ar norėtų atsisėsti, atsigulti, ar eiti pasivaikščioti. L.Sadauskienė tų laikų nebenori prisiminti, nes visas pasaulis jai atrodė niūrus.
„Negalėjau nieko daryti, kentėjau, ir tiek, o dabar galiu normaliai gyventi, tiesa, stengiuosi vengti tam tikrų judesių, kurie gali man pakenkti, todėl nekeliu ir nenešioju sunkių daiktų, taip pat krepšių su maisto produktais.
Stengiuosi saugoti stuburą. Netgi sustambėjau, nes atsirado apetitas“, – neslėpė Liudmila.
Kol nesirgo, ji nė nenumanė, kad tarpslankstelinio disko išvarža gali pasmerkti pragarui.
Liudmila stengėsi išbandyti įvairius nuskausminamuosius, nes tikėjo, kad suras tai, kas jai tinka.
Bet viskas buvo veltui – negelbėjo net per dieną išgeriamos 5–6 tabletės.
Moteris greitai pajuto nuskausminamųjų nepageidaujamą šalutinį poveikį, nes ėmė deginti skrandį, todėl negalėjo nieko valgyti. Nerimaudama, kad gali atsiverti opa, ji susimąstė, ką toliau daryti.
Moters savijauta pagerėjo prieš dvejus metus pradėjus lankytis Vilniaus universiteto ligoninės Skausmo medicinos centre.
L.Sadauskienė išbandė ne vieną procedūrą, kuriai atlikti būtinas ultragarso ar rentgeno tyrimas. Šios procedūros buvo šiek tiek skausmingos, bet labai naudingos.
Santaros klinikose ji sulaukė kvalifikuotos pagalbos, todėl skausmo atakos dingo.
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad čia dirba profesionalai. Dabar su skausmu jau galiu gyventi“, – prisipažino pacientė.
L.Sadauskienė įsitikinusi, kad ne vien vaistai padeda valdyti skausmą, ji taip pat stengiasi sau padėti. Mankšta ir plaukiojimas baseine padeda stiprinti raumenis ir atitolinti nugaros skausmą.
Liudmila išsidavė, kad labiausiai patinka poilsis prie Raudonosios jūros, nes joje maudytis šilta ir malonu.
Moteris neretai susimąsto, kokia ateitis laukia jaunosios kartos atstovų, kurie daug laiko praleidžia prie kompiuterių. Netrukus ateis diena, kai nugaros, ypač juosmens, skausmai plis kaip epidemija, o skausmo gydytoją susirasti bus vis sunkiau.
Liudmila – viena iš 4 tūkstančių pacientų, kurie kasmet lankosi Vilniaus universiteto Santaros klinikų Skausmo medicinos centre. Šiems ligoniams būdinga tai, kad juos kamuoja nuolatinis skausmas.
Dėl šios priežasties blogėja ne tik fizinė, bet ir psichologinė būklė. Dažniausiai kreipiamasi dėl nugaros, kaklo, krūtinės, o ypač dažnai – dėl juosmens skausmo.
Skausmo medicinos centro skyriaus vedėjas Alfredas Vaitkus pasakojo, kad skausmo gydymas – tai paslaptinga sritis, nes tenka gydyti tai, ko neįmanoma nustatyti objektyviais tyrimais ar laboratoriniais metodais.
Skausmas yra skirtingai pakeliamas kaip ir bet kuris stresą sukeliantis veiksnys. Kadangi žmonės turi skirtingą skausmo slenkstį, jie individualiai reaguoja į skausmą.
Kartais žmonės sugeba prisijaukinti skausmą, jie supranta, kad nėra kitos išeities. Būna ir tokių atvejų, kai pacientui nereikia jokių vaistų, užtenka pakeisti dienotvarkę, atsisakyti kai kurių įpročių.
Medikų požiūriu, jei skausmas nėra stabdys, nereikia jo gydyti, nes yra labai daug priežasčių, kodėl skauda. Kita vertus, kai skausmas yra nevaldomas, gyvenimas gali tapti pragaru.
Skausmas gali viską atimti iš žmogaus, užgožti jo mintis ir jausmus, įkalinti tarp keturių sienų, atskirti nuo draugų ir artimųjų.
„Pagrindinis kriterijus, ar reikia malšinti skausmą, yra tai, kaip žmogus jaučiasi. Mes ne organizmo pakitimus gydome, o grąžiname gebėjimą kokybiškai gyventi“, – pasakojo A.Vaitkus.
Didžioji dalis besikreipiančių žmonių skundžiasi lėtiniais arba ūminiais, tačiau užsitęsusiais skausmais.
Bėda ta, kad jų nepavyksta suvaldyti įprastais būdais – vartojant vaistus, taikant reabilitacines procedūras.
Jei skausmo nepavyksta numalšinti įprastinėmis priemonėmis, gali būti skiriamos invazinės procedūros.
Jų tikslas – veikti skausmo židinį arba nervinius takus, kuriais perduodami skausmo signalai, todėl į tam tikrą vietą leidžiama vaistų, nervai gali būti veikiami cheminėmis medžiagomis, aukšta temperatūra, elektromagnetinėmis bangomis ir šalčiu.
Vilniaus universiteto Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovė profesorė Jūratė Šipylaitė pasakojo, kad dažnai pacientai tikisi stebuklingo ir greito rezultato.
Viltys greitai pasveikti neretai sudūžta, nes skausmą lemia ne tik fizinis pojūtis, bet ir emocijos.
Daug kas priklauso nuo žmogaus nusiteikimo, gyvenimo būdo ir noro keistis.
Gydomoji mankšta, aktyvus poilsis, psichologinis nusiteikimas taip pat gali gydyti.
Profesorė J.Šipylaitė atkreipė dėmesį, kad skausmo medicinos paslaugų mūsų šalyje dar labai trūksta.
Pacientai turi būti informuojami, kad eilėje teks laukti apie 4–5 mėnesius.
Yra ir vadinamieji žalieji koridoriai, skirti pacientams, sergantiems onkologinėmis ligomis ir trišakio nervo ar liežuvinio ryklės nervo neuralgija, kai skausmo nepavyksta valdyti net skyrus dideles vaistų dozes.
„Lietuvoje dar labai didelis poreikis gydyti skausmą, manau, turėtų būti kur kas daugiau skausmo medicinos kabinetų, jie galėtų įsikurti netgi poliklinikose“, – įsitikinusi J.Šipylaitė.
Kiekvieną dieną Vilniaus universiteto Santaros klinikų Skausmo medicinos centre apsilanko nuo 10 iki 20 pacientų, kuriuos skausmai vargina daug metų.
Taip nutinka dėl įvairių lėtinių degeneracinių ligų. Tokiais atvejais neretai pavyksta tik iš dalies sumažinti skausmą, net ir taikant intervencines skausmo malšinimo procedūras.
Viena skausmo gydymo procedūra klinikoje gali užtrukti nuo 5 minučių iki valandos. Ją atlikus pacientas kurį laiką yra stebimas.
Pastaruoju metu vėžiu sergančiųjų, kuriems būtina malšinti kančias, Skausmo medicinos centras sulaukia kur kas mažiau nei prieš ketvirtį amžiaus.
Tai rodo, kad vėžio gydymas Lietuvoje yra kur kas labiau pažengęs.
Tačiau vis dar pasitaiko pacientų, kurie dėl skausmo vengia laiku kreiptis pagalbos.
Neretai skausmas pasėja baimę, o dėl jo atsiranda įvairių mitų. Vienas jų – nuomonė, kad, pritaikius invazinį gydymą skausmo klinikoje, nepadės joks kitas gydymas.
Taip pat gaji baimė dėl opioidinių preparatų, be kurių neįmanoma malšinti stipraus skausmo. Vis dar nuogąstaujama, kad šie vaistai gali sukelti priklausomybę, todėl ligonis iki gyvenimo pabaigos negalės išsiversti be jų.
Tačiau tyrimai rodo, kad malšinant skausmą šie preparatai yra saugūs, jų dozavimas nėra pavojingas.
Pagaliau skausmo klinikoje nebūtinai bus taikomas invazinis gydymas. Gali būti koreguojamas medikamentų vartojimas, rekomenduojama kito specialisto konsultacija.
Kai kurios skausmo malšinimo procedūros leidžia mažinti vaistų dozes, tausoja paciento organizmą.
Sumažėjus skausmui galima pasiūlyti pacientui nemedikamentinių gydymo būdų.
Stengėsi užbaigti žmonos pradėtus darbus
2006-aisiais mirusi Vilniaus universiteto Santariškių klinikų anesteziologė-reanimatologė J.Baublienė paliko didelį būrį mokinių. Ji mėgo sakyti studentams, kad skausmo malšinimas yra dieviškas darbas. Ji buvo skausmo medicinos Lietuvoje pradininkė.
1994 metais J.Baublienė tapo pirmosios šalyje Skausmo klinikos vadove. Ši klinika tuometėje Santariškių ligoninėje įsikūrė vos viename kabinete. Vilnietės gydytojos iniciatyva vėliau skausmo klinikos buvo įsteigtos Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ligoninėse.
