Kauniečio D.Stankevičiaus dienotvarkė neretai būna įtempta. Dalius VDU studijuoja kūrybinių industrijų mokslus ir viešąją komunikaciją.
Jis yra vienas svarbiausių kasmetinio didžiausio karjeros festivalio „Studfestas“ organizatorių. Yra dirbęs asistentu viename televizijos projekte.
Jaunas vyras jau svarsto apie gyvenimą Vilniuje, nes dažnai į sostinę atveda įvairūs reikalai. Praėjusią savaitę jis važiavo į Vyriausybėje vykusį aptarimą projekto „We are not ashamed“, kuris skleidžia ir motyvuoja vaikus, sergančius pirmojo tipo cukriniu diabetu. Dalius prisideda prie stovyklų organizavimo, populiarina iniciatyvą #skleiskdiabetą.
Dar nepraėjo nė metų nuo tada, kai Daliui pačiam buvo nustatyta ši liga. Kol kas pagalvojus apie tą dieną jaunam vyrui suspaudžia širdį. Juk nuo tada gyvenimas negrįžtamai pasikeitė.
Bet žvilgtelėjus iš šalies į jo norus, planus ir visa tai siejantį optimizmą, regis, nepagydoma liga žengti pirmyn ne tik kad netrukdo, bet ir įkvepia.
Savo ateitį D.Stankevičius ketina sieti su renginiais ir televizija. Iš pradžių norėjo dirbti ekrane, tačiau pamatė, kad ir už jo jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Bet mokydamasis paskutinėse klasėse Dalius savo ateitį siejo tik su odontologija. Tai rimta, ateitį garantuojanti prestižinė specialybė! Būtent tokių įsitikinimų vedamas Dalius ruošėsi studijoms. Būdamas abiturientas jau įsivaizdavo save, kaip taiso ir dailina žmonėms dantis.
Vis dėlto jam įstoti ten nepavyko. Vedamas minties, kad viskas, kas atsitinka, tuo metu yra geriausia, Dalius nesikrimto ir pasirinko sritį, kurioje jį nuo mažumės įsivaizdavo artimieji ir draugai, negalėdami atsižavėti jo organizaciniais sugebėjimais.
„Vadovaujuosi taisykle: jei vienos durys užsidaro, susirask pats kitų durų rankeną ir atsidaryk. Niekas kitas už tave jų neatidarys. Koks artimiausias mano planas? Siekti karjeros televizijoje.
Dabar ne tik dėl savo ambicijų, bet ir dėl noro įrodyti, kad liga nėra stabdys“, – apie savo siekius ėmė pasakoti D.Stankevičius, ateinantį pavasarį ketinantis išvykti studijuoti į Portugaliją pagal „Erasmus“ programą, o rudenį – į Meksiką.
Tiesa, dar nori kaip nors išskirtinai paminėti tą antrąją gimimo dieną ir padaryti tai, ko dar niekada nedarė, ką nors netikėta. Gaila, kad bus žiema, nes mielai padovanotų sau šuolį parašiutu. Tai primintų, kad tądien jo gyvenimas prasidėjo iš naujo.
Praėjusių metų rudens pabaigoje Dalius buvo Paryžiuje. Grįžęs pastebėjo, kad nuolat jaučiasi ištroškęs, vis geria vandenį.
Svarstė, gal tai dehidratacija ar organizmo išsekimas po kelionės. Kėlė nerimą ir tai, kad vis dažniau jis naktį vaikšto į tualetą. Ėmė svaigti galva ir ašaroti akys.
Apie prastėjančią sveikatą Dalius prisipažino mamai. Ji iškart pasiūlė nueiti pasitikrinti cukraus kiekį kraujyje pas draugę, kuri serga cukriniu diabetu. Būtent iš jos D.Stankevičiaus mama žinojo apie šią ligą išduodančius simptomus.
„Nenorėjau jokiu būdu prisileisti šios minties, nes visuomet prižiūrėjau savo sveikatą, reguliariai dariausi kraujo tyrimus.
Sakiau sau, kad tai nesąmonė, juk tuoj Kalėdos, gal viskas bus gerai. Nusprendėme dar palaukti, ėmiau gerti dar daugiau vandens, kad esą organizmas išsivalytų“, – pasakojo Dalius.
Bet galiausiai jis išdrįso nueiti ir įsidūręs į pirštą pasitikrinti cukraus kiekį kraujyje. Pamačius rezultatą Daliui pasaulis tarsi sustojo, rodė 16,1 (sveiko žmogaus cukraus niekis kraujyje nevalgius nuo 3,2 iki 5,5 mmol/l).
Susižvalgę su drauge jie nusprendė pakartoti su kitu pirštu.
Išvydus 15,1 vaikinui nuojauta ėmė kuždėti, kad tai gali būti realybė.
„Pirmoji mintis, kilusi galvoje, buvo: kaip pasieksiu tai, ką noriu? Žinau, kad televizijoje yra daug streso, daug netikėtų situacijų, ilgos darbo valandos. Tai ką aš dabar darysiu?! Juk per dvejus metus jau spėjau pasistūmėti į priekį“, – nevilties akimirkas prisiminė Dalius.
Kuriam laikui jis atsiribojo nuo aplinkos, apie tai iš pradžių net nesakė tėvams ir stengėsi pats susigyventi su šia mintimi. Netrukus paskambino savo šeimos gydytojai, ji patarė atvykti. Artėjo šventės, neaišku, kas galėjo nutikti, pavyzdžiui, suvalgius daug saldumynų gali ištikti koma.
„Turbūt turiu būti dėkingas savo angelui sargui, nes koma neužklupo. Taip labai dažnai atsitinka pirmojo tipo diabetu sergantiems žmonėms.
Po to gali atsikelti netekęs regėjimo, pažeistais organais“, – kalbėjo D.Stankevičius. Prieš pat praėjusių metų Kalėdas jis buvo paguldytas į ligoninę.
Dalius niekada nepamirš to kelio į palatą, kai einant riedėjo ašaros. Liūdesys, neviltis, nežinia buvo sukausčiusi mintis. Nuo tos akimirkos jis suprato, kad prasideda kitoks gyvenimas. O koks jis bus, priklausys nuo jo paties.
Vaikinas paniro į apmąstymus, kodėl būtent jam taip atsitiko, ką bloga padarė. Sunkiausiomis dienomis Daliaus nė akimirkai vieno nepaliko artimieji ir draugai. Bet buvo ir tokių, kurie nusisuko, nors iki tol draugystė truko dešimtmetį.
Jaunas vyras norėjo kuo greičiau įsigilinti į ligą, neprarasti nė dienos. Bijojo, kad sustojęs gali pasiduoti slogumui.
Ligoninėje Dalių slaugytojos vadino smalsuoliu. Visas žinias jis guldė į sąsiuvinį, braižė grafikus, rašė formules. Skaitė ne tik lietuviškus, bet ir angliškus mokslinius straipsnius, vertėsi tekstus iš rusų kalbos.
Siekė atrasti pagalbos ne tik tradicinėje medicinoje. Daliui reikėjo išmokti derinti maisto produktus, jis domėjosi kokteiliais, arbatomis. Rado informacijos, esą diabetą galima išgydyti žolelėmis. Tačiau Dalius žino, kad tai neišgydoma liga.
„Atsigulus į skyrių suteikiama svarbiausia informacija, kaip gyventi su liga, duodama daugybė lankstinukų, tačiau didelė dalis žmonių jų neskaito.
Toliau gyvena šoko būsenos, neretai gailėdamiesi savęs. Aš ne iš tokių – savo ligą valdyti išmokau per du mėnesius.
Galiu pasakyti, kad šiais laikais tai ne tik lengva, bet ir įdomu“, – tvirtino D.Stankevičius.
Naujuosius 2019 metus jis atšventė jau seniau suplanuotoje kelionėje į Lenkiją ir grįžęs įžengė į naują gyvenimą. Prie kairės rankos nugaros pusėje po petimi jam buvo pritaisytas jutiklis, kuris susietas su telefono programėle.
Nebereikia kaskart (per dieną mažiausiai 6 kartus) durti adatos į pirštą norint sužinoti, koks cukraus kiekis šią akimirką kraujyje, skaičiai dėl „Bluetooth“ funkcijos iškart matomi telefone.
O tą jutiklį, kainuojantį 60 eurų, reikia keisti kas dvi savaites. Tiesa, Daliui 4 kartus per dieną tenka leistis insuliną į pilvą.
„Kada reikia, tada ir leidžiuosi. Kai reikia, tai darau ir viešumoje. Man atrodo, kad gavęs šią ligą gavau ir misiją – žinias skleisti ir kitiems. Praėjusią vasarą buvau muzikos festivalyje, mane draugai apstojo ratu, kad galėčiau pasikėlęs marškinėlius į pilvą susileisti insulino.
Sulaukiau nemalonių žvilgsnių iš aplinkinių. Bet man ne gėda sirgti, tad kitam neturėtų būti gėda matyti, kaip aš sergu,“ – svarstė D.Stankevičius.
Sergant šia liga svarbu įsisąmoninti svarbiausias taisykles: save mylėti kiek galima labiau, išmokti kontroliuoti maistą, o tam reikia turėti daug žinių. Ir dar – visada turėti galvoje, kad su diabetu reikia gyventi taip, tarsi jis būtų neatskiriama tavo gyvenimo būdo dalis.
Dalius visada po ranka turi pasiruošęs sulčių pakelį arba gliukozės tabletę, kurią išgeria, kai tik nukrinta cukraus kiekis kraujyje. O jei staiga netikėtai jis pakyla, turi susileisti insulino.
Pasak Daliaus, kalbant apie cukraus kiekio kraujyje reguliavimą yra trejopas gyvenimas sergant diabetu – kasdienybė, kai eini linksmintis su draugais ir kai sportuoji.
„Daugybė žmonių dėl ligos kaltina likimą ir nepriima naujo gyvenimo būdo. Bet jei jie mano, kad jiems duota kančia, jie ir gyvena kančioje.
Pastebėjau, kad Lietuvoje dažnai diabetą žmonės linkę slėpti. Gal iš jų buvo pasityčiota? Pats žinau atvejų, kai šaipomasi iš vaikų, esą jie narkomanai, pametė švirkštą.
Pažįstu merginą, kuri 24 metus serga šia liga, o apie tai žino tik jos tėvai. Net širdies draugas to nežino“, – pasakojo Dalius.
D.Stankevičius siekia, kad mūsų šalyje neliktų mitų apie diabetą. Tokių, kaip esą sergant diabetu beveik nieko negalima valgyti. Tai netiesa! Galima valgyti viską, tik saikingai. Ir saldainius, ir tortus.
Pasak Daliaus, nebūtina atsisakyti gyvenimo džiaugsmo, nes yra visos galimybės jį turėti.
„Nenoriu meluoti – nelengva susigyventi su diabetu. Galiu palyginti, kaip pernai organizavau studijų šventę ir kaip šįmet.
Jaučiau, kad yra sunkiau, greičiau prarasdavau energiją.
Tačiau manęs liga nestabdo. Ir nenoriu, kad ji stabdytų kitus“, – kalbėjo D.Stankevičius, prisidedantis prie švietėjiškos veiklos, įkvepiantis cukriniu diabetu sergančius vaikus.
Dalius dėl ligos sulaukia iš aplinkinių ir gailesčio. Pavyzdžiui, nuėjus pietauti kas nors ima klausinėti: ar nebus blogai, tau turbūt labai sunku? Dar priduria: kaip gaila.
„Man taip nekalbėkite, pats žinau, kad gaila. Negaliu sakyti, kad į diabetą visada žiūriu su geriausia emocija, kartą per mėnesį turiu sustoti ir paklausti savęs, kodėl būtent man taip nutiko. Ir tai normalu.
Diabetas nesuteiks tau net savaitės atostogų. Tad gal geriau paklauskite, ką veikiu? Kuo galite padėti? Pasiūlykite kur nors nuvažiuoti. Nes negaliu žinoti, kas man nutiks rytoj.
Diabetas yra lėtinė liga ir ji po truputį žmogų graužia. Todėl būtina žengti koja kojon su liga, jei ją užleisi pirmą, ji nugalės“, – pabaigė pokalbį D.Stankevičius vildamasis, jog jam pavyks aplinkiniams paskleisti pozityvumo apie ligą.
