„Nerimauja, – atsiduso. – Matyt, jau nori valgyti“. Regvita, kaip ir jos bičiulė Simona – akušerijos studentės, atliekančios praktiką Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neonatologijos klinikos Naujagimių ligų skyriuje.
Jų pacientė – tai mergaitė, kuri gimė spalio 17-ąją. Ji buvo išnešiota vos 26 savaites ir svėrė vos 800 gramų. Šią mažylę, taip ir nepatyrusią mamos prisilietimo, medikai ligoninėje augina jau trečią mėnesį.
„Ir pamaitiname, ir panešiojame, ir pačiūčiuojame“, – pratatė Simona. Šis kūdikis vis dar yra per mažas ir per trapus, kad galėtų gyventi be medikų pagalbos.
Naujagimių ligų skyrius – tai vieta, kur pacientai mamos ir jų kūdikiai gydomi poromis. Vieta, kur sienos yra įdrėkusios nuo mamų ašarų ir tėčių graužaties: kenčiančių, graužiamų kaltės dėl to, kad jų vaikeliai gimė per anksti, rakinamų mirties baimės.
Nors statistika – kitokia, nors ji liudija, kad dauguma per anksti gimusių kūdikių išgyvena ir auga sveiki, vis tiek šioje klinikoje daug tėvų praeina streso, o kartu ir mirties baimės takais.
Kaip jiems padėti?
Palatoje – milžiniška viltis
To neįmanoma nepajusti – meilės, kuri teka iš mamos į mažylio širdį: septynių savaičių kūdikio, kuris gimė per anksti ir kitoks, tačiau trokšdamas gyventi.
Jo mamos 35 metų Ingos papasakota kūdikio atėjimo istorija – nepaprasta. Ji liudija, kad naujagimis, turintis išsikirtinių problemų, pats augdamas augina ir medicinos mokslą. Ir kad patirtis, kurią įgyja tokius mažutėlius gydantys medikai, kaupiasi, kad gelbėtų vėliau ateisiančių neišnešiotukų gyvybes.
„Čia mūsų brolis, – pratarė Inga. – Stebuklėlis“. Tuo metu, kai ji su sergančiu mažyliu gulėjo Naujagimių ligų skyriuje, namuose tėtis slaugė įsisirgusią penkiametę dukrelę.
„Jai labai sunku. Juk abiem vaikams reikia mamos, o aš privalau būti čia, su mažuoju“, – Inga, ko gero, jau išverkė didįjį skausmą. Nes ir jai, ir jos kūdikiui už gyvenimą teko smarkiai pasigrumti.
Ir ji papasakojo – sudėliojo sūnelio, gimusio spalio 30-ąją, atsiradimo istoriją.
„Nėštumo pradžioje sužinojau, kad mūsų berniukas turės tam tikrų bėdų – kad jam šleivapėdystė. Tai sukėlė nerimo – suskatome atlikti visus genetinius tyrimus, kokius tik įmanoma. Laimei, nebuvo aptikta jokios genetinės ligos. Taigi nurimome, bet neilgam.
Kai nėštumas įsirito į 30 savaitę, bėdos ištiko mane – prasidėjo polihidramnionas, o tai reiškia, kad gimdoje susikaupė vaisiaus vandenų perteklius. Tai būseta buvo grėsminga ir man, ir mažyliui. Tuo pačiu metu paaiškėjo ir tai, kad vaikelio žarnynas neveikia – kad yra jo nepraeinamumas. Išlindo ir dar viena bėda – pavyko pamatyti, kad kai kurie mažylio piršteliai neturi tam tikrų kauliukų“, – štai taip Inga išvyniojo sunkių išgyvenimų juostą.
Ką daryti? Laikas vaikeliui gimti buvo labai ankstyvas. Nešioti toliau?
„Medikai neturėjo tokios patirties. Jie tarėsi ir sutarė, kad bandys mudu išsaugoti iki 37 nėštumo savaičių, kol mažylis gimdoje subręs. Tačiau nepavyko – kilus rizikai, kad placenta gali atšokti, 36-ąją savaitę mažylis gimė. O po paros jį jau operavo vaikų pilvo chirurgas Artūras Kilda“, – pratarė Inga.
Perbrido pragarus
Tai – praeitis. Nors pradžių pradžią atitolino vos pora mėnesių, Inga apie ją jau gali kalbėti ramesniu balsu.
Ji neneigia – sužinojus, kad gimdyti teks gerokai anksčiau, žemė ėmė slysti iš po kojų. Ar mažylis pats kvėpuos? Ar gyvens? Klausimams tuo metu nebuvo atsakymų, todėl Inga tegalėjo savo baime ir nuogąstavimais dalinis su savo artimaisiais – vyru bei seserimi.
O po to? O po to vaikeliui reikėjo padėti augti.
„Negalvoju apie save – negaliu palūžti, nes tai pajustų abu vaikai. Taip, ir nervinuosi, ir paverkiu, bet retai – negaliu pasiduoti. Be to, pakliuvus į tokią situaciją svarbu atrasti tai, kuo galima pasidžiaugti. Ir aš džiaugiuosi tuo, kad esame gerose rankose“, – pratarė Inga.
Jos sukaupta patirtis skatina įžvelgti laimę ne tik dideliuose, bet ir mažuose dalykuose.
„Chirurgas paaiškino, kad operuodamas mažylį jis pašalino dalį plonosios žarnos ir taip atidarė kelią maistui. Tačiau žarnynas neveikė, ir jį reikėjo kažkaip „užvesti“.
Viskas vyko labai lėtai, pradedant vos nuo 1 ml pieno, įlašinto vaikui į burnytę. Tai – per mažai, ir kad sūnelis nebadautų, jis buvo maitinamas per kateterį.
Būdavo, paimu jį ant rankų, ir jis ima vemti tulžimi, žaliai, per nosytę. Būdavo baisu, labai baisu.
Laimei, mažyliui pavyko – žarnynas ėmė dirbti, ir jis sparčiai ėmė taisytis, priaugo svorio. Kateteriai buvo pašalinti, ir mes išvažiavome namo“, – štai taip Ingos sūnelis įsikabino į gyvenimą.
Bet negandos neskubėjo trauktis – namuose šeima kartu nepabuvo nė poros savaičių. Prasidėjo sepsis, ir Inga su mažutėliu gruodžio 12-ąją atsidūrė tos pačios ligoninės reanimacijoje. Stiprūs, plataus veikimo antibiotikai šį kūdikį sugražino tėvams.
„Taigi mūsų sūnus – kovotojas. Kovotojas nuo gimimo. O jo kareivija – tai visi Neonatologijos klinikų darbuotojai“, – pratarė moteris.
Ir ta kova dar tęsis. Dar prireiks klausos, regos, širdies tyrimų. Dar reikės ir genetinių tyrimų dėl retų ligų. Yra įvairių „kabliukų“, kurie tebetraukia medikų dėmesį.
Kalba taip, kaip moka
Inga buvo vienintelė mama Neonatologijos klinikos Naujagimių ligų skyriuje, prieš Kalėdas sutikusi papasakoti apie savo sūnaus gimimą.
„Jokiu būdu. Nenorime nieko matyti“, – užklausus, ar sutiktų pasidalinti savo išgyvenimais, akis į šalį nusuko lauknešėlį žonai nešantis vyras. Ir, įėjęs į palatą, tvirtai uždarė duris.
Dėl to nevalia pykti, nevalia ir stebėtis. Kūdikiams gimus per anksti tėvai įkrinta į milžiniško streso duobę.
Pasak skyriaus vadovės dr. Dalios Stonienės, vien medicina iš tos duobės neįstengia iškelti. Reikia ir gerų žodžių, ir dėmesingumo, ir kitų tėvų patirties.
„Medikų niekas anksčiau nemokė suprasti, ką tokiose situacijose jaučia tėvai. Patirtį ir žinias mums teko sukaupti patiems.
Mes, medikai, pasikeičiame pamainomis ir grįžtame namo, o tėvai lieka ligoninėje apimti baimės, nerimo, nevilties, savigraužos. Jie kaltina ir save, ir kitus dėl to, kas nutiko.
Ilgai nesuprasdavome, kodėl kartais liekame blogi, nors, atrodytų, viską padarome, kaip dera. Tik tada, kai, padedant psichologams, pavyko perprasti streso stadijas, tapo lengviau.
Žmogus pyksta, kai jam blogai, kai jis yra šoko būsenos. Jis kaltina dėl savo nelaimės kitus, ir tokiais atvejais neatsargūs medikų žodžiai gali skaudžiai užgauti“, – sakė D.Stonienė.
Reikia ir nuojautos
Jie verkia, nes skundžiasi, kad jiems negerai. Kuo skundžiasi? Dažnai į šį klausimą atsako nuojauta.
„Gydant per anksti gimusius naujagimius jos labai reikia – reikia to, ko neišmokstama jokiuose universitetuose. Be to, visi naujagimiai turi kūno kalbą, tereikia ją suprasti.
Užsidengė ausytę? Galbūt per garsiai kalbama, o gal dėl to kaltas inkubatoriaus ūžesys. Blaškosi, įsiremia į inkubatoriaus kraštą? Mažyliui per daug erdvės, o stresą jis parodo visu kūnu.
Tokiais atvejais paverčiame mažylį ant šono, suriečiame jį taip, kaip jis gulėjo gimdoje, ir padarome jam „lizdelį“ To pakanka, kad vaikelis nurimtų“, – kalbėjo D.Stonienė.
„Kažkas negerai – nepatinka man ta mažylio būsena“, – štai tokie slaugytojų žodžiai intensyvios slaugos ar pooperacinėse palatose yra rimtas signalas.
„Naujagimiai reaguoja į aplinką. Iš mimikos, verkimo, kūno padėties galima suprasti, kad jiems negerai. Galbūt kažką skauda, o gal reikia paversti? O gal tik to, kad būtų pakelti, pačiūčiuoti ir panešioti“, – paaiškino 44 metus neišnešiotų naujagimių slaugytoja dirbanti Gražina Varonaitė.
Pooperacinėje palatoje, kurioje slaugomi ir neišnešioti mažyliai, ir operuoti naujagimiai, jai tuo metu teko prižiūrėti 8 pacientus. O jie – lyg nykštukai, suguldyti į pridengtus namelius su šildomais vandens čiužiniais.
Trokšta gyventi
Pasak naujagimių gydytojos, neonatologės, medicinos mokslų daktarės Eglės Markūnienės, troškimas gyventi atsiranda pirmųjų ląstelių pasidalinimo akimirką. O su pirmuoju oro įkvėpimu gimus prasideda ir kūdikio kova už gyvenimą.
„Kai gimęs vaikutis paguldomas mamai ant krūtinės, jis tik keletą minučių pabūna ramiai. O tada? Tada jis atmerkia akis, pritraukia kojeles ir pradeda ieškoti krūties, nes nori valgyti. Mityba nutrūko, ir jam reikia kovoti už gyvenimą – gauti maisto.
Tai vienas iš pirmųjų gyvybės stebuklų, kurį tyrinėja mokslininkai. Kaip naujagimiams tai pavyksta, kaip jie tai sužino?
Filologai ištyrinėjo, kad tas pirmasis naujagimio „a“ garsas būdingas tam, kurį jis girdėjo nėštumo metu. Taigi pasaulio pažinimas jau vyksta mamos įsčiose“, – sakė E.Morkūnienė.
Kaip troškimą gyventi išsaugo per anksti gimusieji?
„Jų slenkstis labai trapus. Tik pasitelkę pačių sukauptas žinias, o kartu – ir technologijas galime jiems padėti, – pratarė daugiau nei 30 metų darbo patirties turinti D.Stonienė. – Ankstinuko visos sistemos nėra anatomiškai subrendusios. Jos kasdien bręsta, nors sąlygos inkubatoriuose nėra tokios kaip pas mamą: šviesa, triukšmas, plaučių ventiliacija, kraujo ėmimas – skausmas ir dirginimas gali trikdyti augimą.
Tačiau mes žinome ir tai, ką įdavė patirtis – kad ir per anksti gimusiems mažyliams reikia duoti laiko nurimti, neskubėti su medikamentais. O kai aprimsta, pailsi, į gyvenimą įsikabinti jiems tampa paprasčiau“.
