„Rudenį mes susiduriame su tuo, kad gauname mažiau saulės spindulių, baigiasi atostogų laikotarpis, grįžtame į darbus, susiduriame su didesne įtampa, krūviu, stresinėmis situacijomis.
Be abejo, dėl visų šių veiksnių nuotaika gali pablogėti. Tačiau bloga nuotaika – dar ne depresija. Liūdesys yra natūralus reiškinys“, – paaiškino Santaros klinikų Neurologijos centro Psichiatrijos skyriaus vedėjas gydytojas psichiatras dr. Edgaras Dlugauskas.
Spalio 1 d. paminėjus Europos depresijos dieną, psichiatras nuotoliniame pokalbyje „Rudeninė depresija: nuo mitų iki pagalbos“ pasidalino informacija, kuri aktuali tiek mūsų, tiek artimųjų psichologinei gerovei.
– Sergantieji depresija mini, kad juos vargina ne tik emociniai, bet fiziniai pojūčiai. Kokie jie yra?
– Labai dažnai liūdesys arba pablogėjusi nuotaika yra tik vienas iš simptomų. Depresijai taip pat būdingas jėgų trūkumas, nenoras veikti. Žmogus skundžiasi, kad neturi jėgų net nusiprausti.
Blogėja apetitas, miegas, o veikla, kuri anksčiau džiugindavo, dabar nebeteikia pasitenkinimo. Nebesinori susitikti su draugais, bendrauti. Jei tokia būsena trunka daugiau nei pora savaičių, galima įtarti depresiją.
– Ar tiesa, kad depresija susijusi su tinginyste?
– Tai – vienas iš mitų. Jei kalbame apie ligą, žmogus problema yra ne tingėjimas – jis tiesiog negali prisiversti. Žmogus taip jaučiasi ir nieko nedaro ne todėl, kad nenori.
Atvirkščiai: dažnai depresija sergantys pacientai skundžiasi, kad jie norėtų ką nors nuveikti, bet nėra jėgų arba ta veikla nebedžiugina. Pacientams tikrai ne tas pats. Jie norėtų grįžti prie įprastinio gyvenimo, tačiau negali.
– Koks moterų ir vyrų amžius depresijai „palankiausias“? Gal įtakos turi menopauzė?
– Hormoniniai, moterų ciklo svyravimai, iš tikrųjų, turi įtakos ir nuotaikos (afektiniams) svyravimams, bet tai nėra depresija. Kalbame apie svyravimus, susijusius su endokrininės sistemos pokyčiais.
Amžius taip pat turi įtakos: vyresniame amžiuje atsiranda tam tikrų problemų, širdies, somatinių ligų, atminties sutrikimų, todėl mums reiktų vertinti visumą – tam tikri simptomai gali būti susiję.
– Ar, jaučiant nerimą, gali būti jaučiami skausmai ir širdies plote, mentės srityje?
– Labai specifinis klausimas. Somatiniai pojūčiai tikrai gali pasireikšti: skausmai, virškinamojo trakto sutrikimai, dusulys, nuvoargis. Be abejo, pirmiausai reikėtų išsitirti, ar visa tai nesusiję su širdies, kraujagyslių patologija.
Dažnai po minėtų atvejų kardiologai, ištyrę ir neradę priežasties, rekomenduoja kreiptis pas psichiatrus ir įvertinti, ar tai nėra vegetacinės nervų sistemos poveikis ir galbūt skausmai susiję su vidiniais išgyvenimais.
– Tiesa ar mitas, jog tam tikros šalys turi didesnį sergančiųjų depresija skaičių?
– Atskirčiau oficialiąją statistiką ir tai, kaip mes patys save vertiname. Jei kalbame apie statistiką, 5 proc. Lietuvoje gyvenančių žmonių serga depresija, tad mes atitinkame pasaulines tendencijas
Be abejo, jei tikslingiau klaustume pacientų, kurie ateina dėl vienokių ar kitokių priežasčių, pvz., pas šeimos gydytoją, tas procentas tikrai būtų ženkliai didesnis. Atliktų tyrimų duomenys rodo, kad 10-15 proc. žmonių skundžiasi labai panašiais simptomais, kurie apibūdina depresiją.
Bet, apskritai kalbant, Lietuvos statistika panašį į Europos, pasaulio. Tačiau mes, lietuviai, save vertiname kaip šaltus žmones, linkusius daugiau kritikuoti, ne tik kaimyną, bet ir save. Dėl šio reiklumo, nepasitenkinimo labai dažnai susidaro įspūdis, kad kas antras žmogus serga depresija.
- Visa tai – ne dėl klimato, o dėl charakterio savybių?
– Taip, yra šalių, kurios geografiškai išsidėsčiusios labiau į šiaurę, saulės gauna žymiai mažiau, ir, atrodytų, jie turėtų dažniau sirgti depresija, bet taip nėra.
– Kaip reikėtų sekti savo būklę, gydantis depresiją? Ar pats žmogus gali tai padaryti?
– Be abejo, šių dalykų išmokstama. Tai vadinama psichoedukacija. Mes ją atliekame: kalbame su pacientais, edukuojame, kaip atpažinti simptomus, kaip juos įvertinti. Dažnai žmonės, pirmąkart susidūrę su depresija, net nesupranta ir nežino, kas yra depresija.
Tai būna vienokie ar kitokie skausmai, pojūčiai, nemiga ir tada žmogus skundžiasi: „Aš tik nemiegu, man viskas gerai“. Nors iš tikrųjų yra liūdnas, galvoja apie nemalonius dalykus, negali susikaupti.
Laikui bėgant žmonės išmoksta atpažinti simptomus ir tai yra labai svarbu savipagalbai, nes žmogus tuomet gali įtarti ligos recidyvą arba grįžtančius ankstesnius simptomus. Tokiu atveju reikia nelaukti ir kreiptis pagalbos.
– Jei negydysime depresijos, ar ji gali sukelti kitų sutrikimų?
– Manau, kad užtenka vienos depresijos. Depresija – tai kančia. Kančia kitam žmogui. Negydoma depresija – nesibaigianti kančia. Žmogui yra sunku, jis nejaučia jokio džiaugsmo. Jei ši būsena tęsiasi labai ilgai, ji sukelia daug papildomų problemų
Kalbant apie somatines ligas, yra posakis, kad visos ligos kyla dėl nervų. Taip yra dėl nuolatinio streso. Apie liūdniausią išeitį – savižudybes – Lietuvoje kalbame daug, tam skiriame dėmesio, tačiau savižudybės išlieka labai opi problema mūsų šalyje.
Savižudybės rizika, sergant depresija, padidėja 10-20 kartų. Ši rizika, negydant depresijos, dar ženkliai didesnė.
– Ar įmanoma pasveikti nuo depresijos?
– Paprastas klausimas, sudėtingas atsakymas. Tai – biopsichosocialinis reiškinys. Tai reiškia, kad problema, visų pirma, gali slypėti biologinėse priežastyse – neuromediatorių, tam tikrų medžiagų trūkumas nervų ląstelėse, sinapsėse.
Dėl ko jų trūksta? Dėl įvairių priežasčių: genetikos, paveldimumo, išsekusio organizmo, hormonų sutrikimų, sunkių ligų.
Kalbant apie psichologines priežastis – žmogus yra reiklus sau. Jei jis kažko nepasiekė gyvenime, nėra patenkintas pasiekimais, jis atitinkamai save „griaužia“. To pasekoje atsiranda papildomų priežasčių, dėl kurių žmogus laikui bėgant gali susirgti depresija.
Kalbant apie socialinius reiškinius, galima būtų išskirti piktnaudžiavimą alkoholiu, sudėtingas socialines situacijas, išgyvenimus, auklėjimą
Visa tai sudėję, turime „kamuolį“ priežasčių, kurios gali sukelti depresija.
Grįžtant prie klausimo, ar galima pasveikti nuo depresijos – taip, galima, jei veikiamos visos grandys.
Žinoma, galbūt per drąsus teiginys, kadangi yra atvejų, kuomet net ir idealiame pasaulyje gydytojams nepavyksta padėti, tačiau kompleksinis gydymas tikrai gali būti naudingas.
– Ar tiesa, kad gydymas depresijos atveju užtrunka ilgai?
– Jei žmogaus asmenybė susiformavusi, jis yra išauklėtas, išmokytas, reiklus sau, nepatenkintas savimi, mes rinksimės psichoterapinę pagalbą, kuri užtruks metus-du-tris, kol žmogus pažins save labiau ir išmoks kitaip vertinti savo pasiekimus, kitaip į juos reaguoti.
Jei kalbame apie biologinę priežastį, antidepresantai pradeda veikti po dviejų savaičių, bet, vėlgi, jų efektas pilna jėga pasireiškia maždaug po dviejų mėnesių.
Todėl neįsivaizduokime, kad depresijos gydymas yra stebuklas, kuris įvyksta per vieną dieną. Nėra vienintelio būdo ar „piliulės“, kurią mes duodame ir žmogus pasveiksta. Reikia kantrybės, atkaklumo ir pasiryžimo.
– Kokia yra antidepresantų veikimo schema?
– Šiam atsakymui reikėtų mažiausiai keturių paskaitų. Paprastai kalbant, jie atstato neuromediatorių kiekį sinapsei – neuronui, nervų ląstelėms.
Kai sumažėja neuromediatorių kiekis, antidepresantų poveikis – atstatyti jų kiekį, kad jis grįžtų į normą. Išskiriamas seratoninas, adrenalinas, dopaminas – atrandama vis daugiau medžiagų.
Mechanizmas, mokslui žengiant į priekį, vis kompleksiškesnis, vis sudėtingesnis. Vieno sprendimo, kad „tam žmogui reikalinga būtent ši tabletė“, deja, neturime.
Kalbant apie antidepresantus, gajus mitas, kad žmogus prie jų pripranta. Žmonės dažnai visumą vaistų, skiriamų psichiatrų, įsivaizduoja kaip psichotropinius vaistus, prie kurių priprantama.
Girdimi tokie teiginiai, pvz., „Žmogus tampa daržove“. Tačiau, jei kalbame apie antidepresntus, tokie reiškiniai nevyksta.
Dar viena probleminė situacija – jei žmogui pagerėja ir jis vartojimą nutraukia po mėnesio. Tai klaida, to nevertėtų daryti. Pirmąkart susirgus depresija, gydytojas skiria ne trumpesnį negu 6 mėn. trukmės antidepresantų kursą tam, kad liga negrįžtų.
Pakartotinai susirgus depresija, tas kursas prailgėja iki dviejų metų. Pripratimo prie vaisto, kaip minėta, nėra, bet vartojimo laikotarpis tikrai ilgas.
– Ar gali būti taip, kad nuo vaistų savijauta pablogėja?
– Taip, jeigu įsivaizduosime kenčiantį žmogų, kuris nieko negali, nedaro, neturi jėgų. Pradėjus vartoti vaistą aktyvuosis žmogaus nervų sistema. Todėl pradžioje, pirmomis dvi savaitėmis, dar nuotaikai nepagerėjus, žmogus gali tapti aktyvesnis, gali sustiprėti jo nerimas.
Dėl šios priežasties žmogus subjektyviai gali pasijusti šiek tiek blogiau – vaistai pradėjo veikti, bet jis nejaučia pagerėjimo. Kyla stipresnis nerimas, o nuotaika išlieka bloga.
Dažnas įspėjimas – pirmas dvi antidepresntų vartojimos savaites į pacientą dėmesį turėtų atkreipti šeimos nariai. Jei jam kyla impulsyvių minčių – reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Vėliau, pagerėjus nuotaikai, prasidėjus vaistų veikimui, šitų reiškinių ženkliai sumažėja.
– Ar be vaistų įmanoma pasveikti nuo depresijos?
– Jei depresija labai sunki – visada rekomenduojame medikamentinį gydymą, nes kitaip žmogui ilgai laukti psichoterapinės pagalbos rezultatų gali būti tiesiog per sunku.
Jei kalbame apie lengvesnę depresiją, kurios priežastys – psichologinės – be abejo, galima pradėti nuo psichoterapinės pagalbos.
– Ar žmonėms vis dar sunku kreiptis į psichoterapeutą? Ar stipri ši stigma?
– Baimė kreiptis pagalbos tikrai lieka. Iš dalies, manau, dėl tam tikrų specialybių apribojimų, pvz., žmogus su diagnozuota depresija negalėtų dirbti policijoje, būti gaisrininku ir net teisėju ar advokatu. Tai, atrodo, nesuprantami apribojimai.
Tačiau matome, kad mūsų kolegos Santaros klinikose dažnai kreipiasi pagalbos, kai neranda blogos savijautos priežasčių. Dažnai mums pasiseka padėti ir atrasti priežastis.
– Kuo skiriasi psichologinę pagalbą teikiantys specialistai?
– Sąvokų yra daug. Jei mes kalbama apie psichiatrą, psichiataras yra gydytojas, turintis medicininį išsilavinimą ir gali teikti pagalbą medikamentais ir kitais būdais. Baigęs papildomus pasiruošimo kursus, jis gali padėti ir psichoterapine pagalba.
Psichoterapeutai – asmenys, kurie papildomai mokėsi, kaip galima pagydyti žmogų žodžiais. Psichoterapija – gydymas bendravimu.
Psichologai, turintys humanitarinį išsilavinimą, yra medicinos psichologai, kurie dirba ligoninėse, poliklinikose, jie konsultuoja pacientus, turinčius psichologines problemas.
Nuo ko pradėti? Nuo pradžios: kreipkimės pagalbos. Labai dažnai mes, psichiatrai, sakome, kad reikia ne tik vaistų, bet ir psichologinės, psichoterapinės pagalbos.
Tokio paprasto atsakymo, ko reikia konkrečiam žmogui, nėra, tačiau rekomenduočiau kreiptis pas psichoterapeutą ir pažinti save. Tai įdomus procesas, nesibaigianti kelionė į save. Ši patirtis pravestų kiekvienam.
– Kaip darbovietės pamato šias diagnozes? Ar tai įrašoma į dokumentus? Ar su šia diagnoze galima vairuoti?
– Depresija yra F tipo diagnozė. Kiti psichikos sutrikimai taip pat diagnozuojami F kodais. Yra diagnozių sąrašas, su kuriomis negalima dirbti tam tikrų darbų.
Jei kalbame apie depresiją, diagnozė mėgėjų vairavimo teisėms įtakos neturi.
Šiuo metu yra elektroninės sistemos, kuriose mes, kaip teikiantys pagalbą medicininėje įstaigoje, įrašome diagnozes. Elektroninių receptų išrašymas dažnai pacientui kelia daug baimių ir nepatogumo – juk kažkas gali pamatyti.
Ar darbdavys mato, ar nemato išrašytų ligų ir receptų, negaliu pasakyti, tačiau, siunčiant sveikatos patikrinimui surinktą infromaciją pagal tam tikrą specialybę, jis turbūt gauna kažkokią išvadą, bet reikėtų specializuotai atsižvelgti į profesinius rėmus.
– Ar darbdaviui kyla pavojus savo rate turėtų darbuotoją, kuriam diagnozuota depresija?
– Klausimą apversčiau kitaip: ar daug darbdavių save pateikia kaip socialiai orientus? Būkime socialiai orientuoti: jei jums rūpi darbuotojas ir jo sveikata, galvokime ir spręskime ne kaip nubausti, o kaip padėti.
Galbūt jie mato kažkokius sutrikimus, sunkumus. Žinau, kad yra darbdavių, kurie apmoka psichoterapines paslaugas, padeda žmogui kreiptis ar kitais būdais organizuoja pagalbą, kad žmogus, kaip galima greičiau, grįžtų sveikas į savo darbo vietą. Jie tokiu būdu užaugina sau lojalių darbuotojų ir rūpinasi jų sveikata.
– Ar koronaviruso metu gydymą galėtų paskirti šeimos gydytojas iki tol, kol bus galimybė patekti pas psichiatrą ar vis tik geriau sulaukti psichiatro konsultacijos?
– Šeimos gydytojai turi savo normas, ką jie gali daryti pagal savo kompetencijas. Jie pirmieji susiduria ir mato sutrikimą. Jie inicijuoja pradinį gydymą, kol pacientas pakliūva pas psichiatrą.
Tad, manau, kad ne tik gali, bet ir daro.
– Kokie yra savižudybės ženklai?
– Ryškiausi ženklai – žmogus labai aiškiai įvardija „aš nenoriu gyventi“, o mes matome, kad jis pasiruošęs tai įgyvendinti ir turi priemonių. Tai – labai didelis pavojaus ženklas, kuomet reikia nedelsiant kreiptis į specialistus.
– Kaip žinoti, kad tai nėra manipuliacija?
– Geriau hiperdiagnostika negu nuvertinimas, kad žmogus nori tik pagąsdinti. Jei žmogus taip nori atkreipti dėmesį, kyla klausimas, kodėl jis imasi tokių veiksmų?
Kiti ženklai – netiesioginiai: teiginiai „aš pavargau, noriu nepabusti iš miego, man viskas pabodo“, impulsyvus skolų grąžinimas, atsisveikinimas, atsiprašymai. Jei žmogų pažįstame, vertiname jo nuotaiką: galbūt jis liūdnesnis, paniręs į save, nelinkęs bendrauti.
Jei kyla įtarimas – paklauskime, nebijokime. Paklauskime, ar yra tokių minčių, ar kyla noras kažką sau pasidaryti.
Nebijokime išgirsti atsakymo – labai dažnai mes vengiame bendravimo, kai matome, kad žmogus yra paniuręs, liūdnas, depresiškas. Labai sunku išgirsti atsakymą, skausmą, kuriuo žmogus nori pasidalinti, tačiau nebijokime to, nes tai kenčiančiam žmogui gali padėti.
– Kaip to paklausti? Tiesiog „ar tu galvoji apie savižudybę“?
– Taip, tiesiog taip. Tiesiai.
– Ką daryti išgirdus šį nelaukiamą atsakymą?
– Mes sėdime kartu, kalbamės, išgirstame tai, kas mus gąsdina, neramina. Jei iškart pulsime skambinti gydytojams arba bandysime surišti tą žmogų – argi galėsime teigti, kad mes tam žmogui iš tikrųjų artimi?
Mums reikia išsiaiškinti, kodėl jis nori taip padaryti. Sužinokime tai, apie ką jis nori papasakoti. Tuomet vertėtų pasiūlyti pagalbą, skambinti specialistui ar padėti kitais būdais. Svarbiausia būti šalia žmogaus.
– Ko palinkėtumėte šį gražų rudenį?
– Visų pirma, palinkėčiau nesirgti depresija. Būdai, kaip tai padaryti, labai panašūs į kitų gydytojų rekomendacijas: stiprinkime save, kūną, didinkime viso organizmo atsparumą, laikykimės, fizinio krūvio, miego rėžimo – visa tai padeda nesusirgti bet kokia psichikos liga.
Pasirūpinkime savo psichologine higiena: galbūt Jums gali padėti psichoterapeuto pagalba ar pabandymas įsigilinti į poreikius.
Pasigilinkime, kokie esame žmonės, kas mums patinka, teikia malonumą, pažinkime save.
Jei atsitiko taip, kad pajautėme simptomus – nedelskime ir kreipkimės pagalbos.
