Jeigu niekas neis, tai kas bus?
Nuo pandemijos pradžios iki dabar Panevėžio ligoninei nuolat talkina savanoriai. Vieni – medicinos studentai, kiti neturintys jokių sąsajų su medicina.
Antrakursė Panevėžio kolegijos studentė 21 metų Laura Draugelytė be pertraukų savanoriauja nuo praėjusių metų vasaros vidurio. Ji – būsima slaugytoja.
„Tokia sunki situacija, jeigu niekas neis, tai kas tada bus?“ – trumpai paaiškina, kodėl atėjo į ligoninę pagelbėti be atlygio.
Vasarą, kai sergančiųjų „covidu“ ėmė sparčiai daugėti, mergina dirbo lauke prie priėmimo skyriaus įsteigtame rūšiavimo punkte.
„Matavome temperatūrą, pildėme dokumentus, anketas ir žiūrėjome, kur ką nukreipti – ar į priėmimą, ar į infekcinėje ligoninėje esantį „covido“ skyrių“, – pasakojo, nuo ko savanorystę pradėjo.
Tada ji poste išbūdavo po 12 valandų, savanoriaudavo 3–4 kartus per savaitę.
Prisipažįsta, baimė užsikrėsti visad buvo, todėl griežtai laikėsi sanitarinių taisyklių, po kiekvieno kontakto su karščiuojančiu pacientu dezinfekavosi kiek įmanoma, keitė kaukes ir pirštines.
„Dabar man praktika, ją atlieku Kardiologijos skyriuje, tad savanoriauju rečiau“, – pasakoja pašnekovė.
Nuo pat savanoriavimo pradžios iki dabar ji dirba priėmimo skyriuje. Kadangi studijuoja mediciną, savanorei patikimi kvalifikuotesni darbai, prižiūrint slaugytojai leidžiama tiesiogiai dirbti su ligoniais. Darbas toks pat, kaip ir pradžioje, savanorė koordinuoja, ką kur siųsti.
Užsikrėtė koronavirusu
„Kad ir kaip saugojausi, „koroną“ vis tiek pasigavau“, – sako mergina. Virusas ją paguldė praėjusį lapkritį.
Patikslina, kad „covidu“ užsikrėtė ne ligoninėje. Susirgo šeimos nariai, o nuo jų užsikrėtė ir būsima medikė. Visi sirgo nesunkiai.
Su pirmąja vakcinavimo banga buvo pasiūlyta skiepytis ir savanorei, bet padarius testą paaiškėjo, kad persirgus „covidu“ organizmas pakankamai prigaminęs antikūnų, tad kol kas ji nesiskiepijo.
Nenorėjo privilegijos, tad skiepytis nutarė vėliau
Visą vasarą priėmimo skyriuje savanoriavo ir Gabrielė Kaminskaitė, taip pat Panevėžio kolegijos medicinos studentė. Žiemą savanorystei ji buvo padariusi pertrauką, o neseniai grįžo ir susirgo koronavirusu.
„Vasarą virusas manęs nepagavo, o dabar pasivijo, susirgau vasario viduryje. Ligoninės neprireikė, bet simptomai aiškiai pasireiškė“, – pasakoja ką tik po ligos savanoriauti grįžusi studentė.
Greičiausiai užkratą ji pasigavo ligoninėje, o kur tiksliai, nežino ir kaltų neieško.
„Stodama į mediciną ir eidama savanoriauti žinojau, kur einu, žinojau, kad susirgti „covidu“ beveik neišvengiama“, – sako ji.
Jai, kaip ir visiems medikams, buvo pasiūlyta skiepytis, bet G.Kaminskaitė atsisakė.
„Esu jauna, sportininkė, nenorėjau lįsti be eilės, maniau, palauksiu, kai skiepys mano amžiaus grupes, maniau, kitiems labiau reikia“, – paaiškina ji.
Pernai savanoriaudama dirbo po 12 valandų dieninėse ir naktinėse pamainose. Dabar, kai medikams krūvis mažesnis, savanorių į naktines pamainas nebesiunčia.
G.Kaminskaitė yra baigusi Raimundo Sargūno sporto gimnaziją, ji yra lengvaatletė, kandidatė į sporto meistrus.
Sunkiausia buvo atlaikyti ligonių pyktį
Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinė 18-metė Viktorija Griniūtė Panevėžio ligoninei talkino 6 mėnesius. Kasdien ji dirbo po 2 valandas.
Iš pradžių savanorė nešiojo artimųjų lauknešėlius ligoniams, vėliau buvo nusiųsta į Konsultacijų polikliniką, o prasidėjus karantinui savanoriavimą tęsė nuotoliniu būdu, namie pildė visokius ligoninei reikalingus dokumentus.
„Pradžia buvo labai sunki – iš ryto dideli pacientų srautai, vidurdienį atokvėpis, o po pietų vėl žmonės plūsta“, – prisimena rudens darbą.
Savanorių užduotis buvo – fiksuoti ateinančiųjų temperatūrą ir užpildyti anketas.
Sunkiausia buvo atlaikyti ligonių pyktį. Žmonės tūžo dėl prievolės dėvėti kaukes, dėl to, kad reikia nesigrūsti, laikytis atstumo, dar piktinosi, kad nebegalima registruotis gyvai, tik telefonu.
Kasdien pasitaikydavo po kelias konfliktines situacijas.
Susižeidusio akį neįleido į ligoninę
„Buvo karšta diena, moteris atvežė neįgalią mamą, jai temperatūra 37,4 laipsnio, dukra mus keikia, kad neįleidžiam“, – pasakoja, dėl ko tekdavo su žmonėmis pyktis.
Tą kartą senolę pasodino laukiamajame, davė atsigerti vandens, ji atvėso ir temperatūra nukrito.
Savanorę keiksmai žeidė tik pirmas dvi savaites, paskui įprato ir nebekreipė į tai dėmesio.
Labiausiai įstrigo pirmųjų dienų įvykis. Į priėmimo skyrių norėjo patekti vaikinas krauju pasruvusia akimi, bet jo neįleido. Jis sakė, kad akies obuolį perskrodė metalo drožlė, bet priėmimo skyriaus darbuotojos tvirtino, jog dėl „covido“ ligoninėje jis pagalbos negaus, liepė eiti į Konsultacijų polikliniką.
„Man buvo kraupu, kad sužeisto nepriima, tada pajutau, kas toji pandemija, kad dėl jos trinka ir į kitokį darbo ritmą persirikiuoja sveikatos apsaugos sistema“, – sako gimnazistė.
Konsultacijų poliklinikoje sužalotasis iškart sulaukė pagalbos.
Norėjo likti nežinomi
Rokiškio ligoninėje per kelis mėnesius jau dirbo 14 savanorių.
Vyriausioji slaugos administratorė Laura Polikevičienė sakė, kad šiuo metu savanorių pagalba nebesinaudoja, nes nebėra poreikio, į darbus jau sugrįžo sirgęs personalas ir pakanka savų rankų.
„Kai labai trūko žmonių, savanoriai dirbo visur: pasiuntinukais, prie ligonių, net kasė ligoninės teritorijoje sniegą“, – sako ji.
Daugiausia savanoriavo jaunimas, studentai ir pilnametystės sulaukę gimnazistai, dargi ligoninėje be atlygio plušo ir vyresni rokiškiečiai.
Viena verslininkė, dėl karantino sustojus jos įmonės veiklai, neatlygintinai dirbo ligoninėje, kita moteris savanoriauti ateidavo vakarais, po savo darbo valandų.
Rokiškiečiai savanoriai nustebino kuklumu, nenorėjo viešintis ir garsiai kalbėti apie tai, ką padarė visų labui.
Teko ir skafandrą vilkėti, ir ligonius maitinti
„Nesigirti ir nesiviešinti – mano asmeninė pozicija“, – sakė 23 metų Kostas, prašęs neskelbti pavardės.
Vaikinas studijuoja istoriją. Talkinti be atlygio jam ne naujiena, rokiškietis yra jaunimo linijos savanoris, tad pamatęs skelbimą, kad miesto ligoninei reikia pagalbos, iš karto pasisiūlė.
„Nei gyvenime, nei profesiniame kelyje dar nesu savęs atradęs. Tokie būdai, kai gali prie kažko prisidėti, labai padeda tvirčiau jaustis, realiai pamatai, kaip savo pastangomis gali daryti pokyčius“, – mintimis dalijasi jis.
Atėjęs į ligoninę Kostas pasakė, kad dirbs viską. Teko nemažai pabėgioti su įvairiais pavedimais, į vieną skyrių kažką nunešti, iš kito parnešti.
Kai labai trūko slaugučių rankų, vaikinas buvo nusiųstas į vidaus ligų skyrių, keitė patalynę, valė palatas, maitino sunkius ligonius.
„Teko lindėti ir skafandre, lydėti žmones į tyrimus“, – pasakoja pašnekovas.
Jausmas, kad darai reikalingą darbą, atpirko viską
Baimės užsikrėsti „covidu“ nejautė, bet, prisipažįsta, padaręs vieną klaidą. Kai nutarė savanoriauti, nepasitarė su tėvais.
„O juk gyvename kartu, galėjau ir užkratą parnešti“, – sako negerai padaręs.
Kad savanoriauja ligoninėje, jis tėvams pasakė tik po kelių dienų. Šie sūnaus pasirinkimui neprieštaravo.
Nors aplinkui tvyrojo įtampa ir į gydymo įstaigas buvo žiūrima vos ne kaip į atominį reaktorių, Kostui nebuvo psichologiškai sunku savanoriauti.
„Pandemija, karantinas, kontaktai apriboti, o čia savotiškas išėjimas į žmones, gyvo bendravimo stokos kompensacija. O kur dar jausmas, kad darau reikalingą darbą. Fiziškai gal kiek ir pavargdavau, bet emociškai sėmiausi jėgų“, – savo jausenas apibūdina vaikinas.
Kaip savo darbo vietoje
Kurį laiką Rokiškio ligoninėje savanoriavo 43 metų verslininkė Virginija Šakalienė. Jau keletą metų ji yra Raudonojo kryžiaus savanorė ir, kaip šios organizacijos narė, atėjo talkinti į ligoninę.
„Jaučiausi kaip savo darbo vietoje, eini ir darai, kas pasakyta“, – į pagalbą medicinos įstaigai sunkiu metu ramiai žiūri ji.
Moteris sako nebijojusi užsikrėsti, nes tiki, kad kiekvieno ateitis – likimo rankose.
Jai teko iš vieno aukšto į kitą nešioti dokumentus, ligonių tyrimus, artimųjų siuntinius ligoniams.
Būtų savanoriavusi gerokai ilgiau, bet paūmėjo vyro lėtinė liga ir teko dėmesį skirti nebe svetimiems, o artimajam.
Savanoriauti pastūmėjo asmeninė netektis
Pasvalio ligoninėje kurį laiką savanoriavo 47 metų Gita Andrijaitytė.
Iki šiol ji su medicina niekaip nebuvo susijusi, yra studijavusi matematiką ir fiziką, vėliau mokiusis ir siuvėjos amato.
Savanorystei ją pastūmėjo asmeninė netektis – prieš porą mėnesių nuo širdies ligos mirė mama.
Pandemijos metu savanoriauti ligoninėje yra nemažas iššūkis, tačiau dėl mamos labai liūdėjusi moteris sako, kad tuo metu atsidurti tarp žmonių atrodė geriau, nei skęsti savame sielvarto liūne.
„Naršiau internete ir radau, kad dainininkas Svaras savanoriavo ligoninėje, nešiojo šiukšles. Svarstau, jei jis gali, kodėl aš negaliu?“ – pasakoja, kas paskatino pasisiūlyti į savanores.
Artimiesiems apie savanorystę nesakė, nenorėjo veltis į diskusiją – teisingai elgiasi ar ne, pranešė tik tada, kai jau baigė savanoriauti.
Moteris neslepia, kad pažįstami nuo tokio žingsnio atkalbinėjo, gąsdino, jog užsikrės „covidu“, o paskui užkrės kitus ir tokiu būdu atneš visuomenei ne pagalbą, o nuostolius.
„Galiu visus nuraminti: manęs į „covidinį“ skyrių neleido“, – juokiasi pašnekovė.
Pasiprašiusios savanoriauti buvo klausiama, kokius darbus galėtų daryti. Moteris atsakė, kad viską, ką reikia, nesibodi jokių darbų.
Iš pradžių G.Andrijaitytė buvo nusiųsta talkinti į palaikomosios slaugos skyrių, o vėliau pervesta į virtuvę. Ten skuto bulves, morkas, valė svogūnus, o daugiausia šveitė grindis.
„Kai baigiau savanoriauti, sulaukiau patyčių. Žmonės šaipydamiesi sakė: gal tu dabar eik ir visam Pasvaliui sniegą nukask“, – negatyvias aplinkinių reakcijas prisimena moteris. Tačiau buvo ir gerų įvertinimų.
