Ant stogų jis liedavo karštą bitumą, izoliuodavo juo patalpas, o vėliau spjaudydavosi suodžiais – toks buvo Petro gyvenimas. Dėl pavojingų darbo sąlygų vyrui būdavo skiriami talonai, už kuriuos nemokamai gaudavo kefyro.
Sulaukęs 65-erių jis nuėjo pas šeimos gydytoją profilaktiškai pasitikrinti sveikatos. Krūtinės ląstos rentgeno nuotraukoje lyg ir buvo matyti nedidelė juoda dėmelė, bet niekas buvusio statybininko dėl to neįspėjo.
Kitų negalavimų, kad vystosi piktybinė liga, vyras nejautė. Rytais jis būdavo darbingas, o apie sausą kosulį ir dusulį, kuris būdingas plaučių ligoms, nieko nežinojo. Netgi buvo metęs rūkyti.
Praėjus dvejiems metams po sveikatos patikrinimo vyras apčiuopė žandikaulyje atsiradusį gumbelį. Dėl jo buvo paguldytas į Kauno klinikas. Įtardami, kad gumbelis gali būti piktybinio proceso dalis, gydytojai atidžiai ištyrė alytiškio organizmą.
Tada paaiškėjo tikroji gumbelio atsiradimo žandikaulyje priežastis – išplitęs plaučių vėžys, todėl buvusiam statybininkui buvo skirtas švitinimas, vėliau chemoterapija. Jau dvejus metus jis gydomas imunoterapija, dėl kurios organizmas greičiau atpažįsta piktybines ląsteles.
„Kol kas negaliu skųstis sveikata, gyvenu gerai, o apie savo ligą pasakoju tik dėl to, kad plaučių vėžys ilgą laiką mane graužė, o aš nieko apie tai nežinojau“, – prisipažino Petras.
Piktybinės ląstelės, kurios pradeda daugintis plaučių audinyje, ilgą laiką elgiasi tyliai. Kosėjimas, skrepliavimas, dusulys dažniau užklumpa rūkalius, bet tokie negalavimai būdingi ir persišaldžius, susirgus brochitu ar kitomis kvėpavimo takų ligomis.
Plaučių vėžys – viena klastingiausių ligų. Ne veltui visame pasaulyje lapkritis yra vadinamas plaučių žinomumo mėnesiu.
Nors yra galimybė pasitikrinti dėl plaučių vėžio, neretai žmonės šios ligos diagnozę sužino tada, kai ji būna išplitusi.
Lietuvoje kasmet nustatoma apie 1500 naujų plaučių vėžio atvejų, daugiau kaip 1100 žmonių miršta nuo šios ligos.
Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pavaduotojas klinikai profesorius Saulius Cicėnas pripažino, kad statistika nėra guodžianti. Nors plaučių vėžio sergamumas Lietuvoje nedidėja, mirštamumas labai didelis.
Mat ankstyvosios plaučių vėžio stadijos, kai dar įmanoma tikėtis ilgalaikio gydymo efekto, sudaro apie 20–25 procentus, o likusi dalis – vietiškai išplitęs arba toli pažengęs plaučių vėžys.
Ilgą laiką žmonės neturi jokių nusiskundimų, nors plaučių vėžys jau būna prasidėjęs. Ši liga neturi ankstyvųjų simptomų. Gali kamuoti nuovargis, bendras silpnumas, įvairūs skausmai, bet tokie negalavimai gali būti susiję su įvairiomis ligomis. Kraujo tyrimai taip pat nerodo ankstyvųjų plaučių vėžio stadijų.
„Kai atsiranda karščiavimas, atsikosėjama skrepliais, tai yra jau vietiškai išplitusio plaučių vėžio požymiai“, – teigė S.Cicėnas.
Dėl plaučių vėžio pirmiausia turėtų susirūpinti rūkaliai, kuriuos neretai vargina sausas kosulys. Tokiais atvejais būtina atlikti krūtinės ląstos rentgeno tyrimą. Nors dažniausiai nustatomas bronchitas, o karščiuojant – plaučių uždegimas, būna atvejų, kai antibiotikai nepadeda.
Vien rentgeno nuotraukos neužtenka plaučių vėžiui nustatyti, būtina atlikti kompiuterinę tomografiją.
Sergant išplitusiu plaučių vėžiu daug vilčių teikia imunoterapija, be kurios negali išsiversti nė viena pripažinta Europos klinika. Lietuvoje jau kompensuojami imunoterapijai naudojami medikamentai, kurie veikia tam tikrus piktybinio naviko receptorius.
Vien šių receptorių atradimas padarė perversmą medicinoje, todėl atradėjams buvo skirta Nobelio premija. Sukūrus preparatus, kurie blokuoja naviko receptorius, įmanoma pristabdyti netgi išplitusį plaučių vėžį.
Lietuvos pacientams svarbi dar viena naujovė – imunoterapija gali būti skiriama po chemospindulinio gydymo, esant III arba IV ligos stadijai, taip pat kartu su chemoterapija.
„Įsitikinome, kad dėl imunoterapijos gerėja gydymo efektas, ilgėja pacientų išgyvenamumas. Kadangi piktybinės vėžio ląstelės sugeba prisitaikyti, imunoterapija dažniausiai būna veiksminga tik tam tikrą laiką. Kai navikas tampa atsparus, tenka keisti gydymo metodus, nes tik taip įmanoma pristabdyti ligą“, – patikino S.Cicėnas.
Polinkis sirgti plaučių vėžiu gali būti perduodamas iš kartos į kartą. Manoma, kad apie 7–8 procentus atvejų gali būti paveldimi.
Ši liga gali būti susijusi su gyvenimo būdu, aplinkos tarša, o pagrindinė plaučių vėžio priežastis yra rūkymas. Tose šalyse, kur rūkoma mažiau, mažiau žmonių serga nuo plaučių vėžio.
Užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad elektroninės cigaretės taip pat prisideda prie plaučių vėžio atsiradimo. Nerūkyti tradicinių cigarečių, kaitinamojo tabako ir netraukti į plaučius garinamo nikotino – prieš visus šiuos sveikatai žalingus rūkymo būdus yra pasisakiusios tarptautinės medikų organizacijos.
Elektroninės cigaretės, kaip ir tabako rūkymas, sukelia kvėpavimo takų ligas ir plaučių vėžį, nes į kaitinamojo tabako sudėtį įeina daug įvairių medžiagų, veikiančių bronchų gleivinę.
„Nesusižavėkime elektroninėmis cigaretėmis, kurių būna įvairių tipų. Tai į cigaretę panašus elektroninis inhaliatorius, išgarinantis nikotino turintį tirpalą, kuris vėliau įkvepiamas“, – įspėjo S.Cicėnas.
Lietuvoje daugėja pacientų, kuriems prieinama imunoterapija, nes plečiamos kompensuojamųjų vaistų indikacijos. Tačiau daug kas priklauso nuo bendros paciento būklės.
Nacionalinio vėžio instituto pulmonologė Vaida Gedvilaitė apgailestavo, jog iki šiol manoma, kad gydymas nuo vėžio gali būti skiriamas bet kokios būklės pacientui.
Tačiau kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai ir sprendžiama, ar ligonis gali gauti gydymą nuo vėžio ir kokį gydymą reikia skirti.
Kuo agresyvesnis gydymo būdas, tuo daugiau gali būti įvairių nepageidaujamų poveikių. Pavyzdžiui, kai kurie pacientai nepatiria nepageidaujamo vaistų poveikio, nejaučia pablogėjimo, kiti gali karščiuoti, net susirgti virusine arba bakterine infekcija.
„Kiekvieną kartą skirdami medikamentinį gydymą turime įvertinti gydymo naudą ir žalą“, – sakė gydytoja V.Gedvilaitė.
Imunoterapija – svarbus proveržis gydant plaučių vėžį. Tai – vaistai, kurie aktyvina imunines ląsteles, kovojančias su vėžinėmis ląstelėmis.
Piktybinės ir imuninės sistemos ląstelės savo paviršiuje turi specialius receptorius, kuriais kontroliuojamas organizmo imunitetas vėžiui.
Ginklu kovojant su plaučių vėžiu gali būti taikinių terapija, imunoterapija ar chemoterapijos ir imunoterapijos vaistų derinys, ar vien tik chemoterapija.
Svarstant, kokį gydymą pacientui skirti, svarbi ir patologų nuomonė. Jie atlieka detalesnį plaučių vėžio audinio nesmulkių ląstelių tyrimą.
Tik gavus galutinį atsakymą sprendžiama dėl paciento medikamentinio gydymo.
Įkvepiamos skaidulos sminga į plaučius
Plaučių vėžio atsiradimui turi įtakos aplinkos užterštumas. Lietuvoje dar daug žmonių gyvena namuose su asbesto stogais, o asbestas lemia įvairias plaučių ligas, taip pat prisideda prie plaučių vėžio išsivystymo.
Nacionalinio vėžio instituto specialistai kartu su Suomijos mokslininkais yra atlikę įdomų tyrimą, kurio išvados rodo, kad kvėpuojant užterštu oru šalia išsivysčiusio naviko plautyje susidaro asbesto kristalų sankaupų.
Asbestas yra pluoštinis mineralas, atsparus ugniai, rūgštims, šarmams, geras šilumos, garso, elektros izoliatorius. Dėl savo techninių savybių (tvirtumo, lankstumo, atsparumo karščiui) bei nesudėtingos ir nebrangios gavybos anksčiau asbestas buvo plačiai naudojamas statybose.
Yra žinoma, kad įkvepiamos asbesto skaidulos lyg adatėlės susminga į kvėpavimo takų audinį ir tampa įvairių nepagydomų piktybinių ligų priežastimi. Šie kristalai patenka į žmogaus plaučius, jeigu stogai yra dengti asbesto turinčiomis medžiagomis. Ypač pavojinga, kai ardant asbesto stogus laužomi šiferio lakštai.
Asbestas didina riziką susirgti plaučių vėžiu maždaug 5 kartus. Neretai kenksmingas asbesto poveikis pasireiškia po 20–30 metų.
