Kaip apsisaugoti nuo erkių sukeliamų ligų ir ką privalome žinoti apie erkinį encefalitą? Apie tai naujienų portalas lrytas.lt kalbasi su infektologe doc. Daiva Radzišauskiene.
– Kas tai per liga yra erkinis encefalitas?
– Erkinis encefalitas tai yra infekcinė, viruso sukeliama liga, kuri pažeidžia nugaros, galvos smegenis ir jų dangalus. Ligą sukelia virusas, kurį perduoda erkės. Taip pat yra kitas perdavimo būdas – per maistą, per nepasterizuotą pieną ir jo produktus. O į pieną ir jo produktus virusas patenka iš galvijų, pavyzdžiui, karvių, ožkų. Kai virusas apkrečia galvijus, tuomet virusas išsiskiria į pieną ir, jeigu pienas ir jo produktai netinkamai apdorojami, tuomet užsikrečiama būtent tokiu, dar kitaip vadinamu alimentiniu būdu. Bet tai sudaro nedidelį procentą. Dažniausiai užsikrėtimo kelias yra įkandus virusu užsikrėtusiai erkei.
– Nuo ko priklauso, ar erkė yra užkrėsta ar ne? Ar to mes, kaip pacientai, negalime žinoti?
– Šito tikrai nežinosime. Yra atliekami tyrimai, žiūrima, kiek yra užkrėsta tam tikrose vietovėse – ar yra gamtinė židininė infekcija. Palyginus, nėra didelis procentas erkių užkrėstas. Tačiau nieks nežino, ar įsisegusi erkė yra užkrėsta ar ne. Be jokios abejonės, sezono metu, yra rizika susirgti erkiniu encefalitu: gamtoje būna visi. Lietuva yra endeminė zona, susirgimų yra labai daug – vienas iš didžiausių sergamumų Europos Sąjungoje yra būtent Lietuvoje. Kadangi liga pažeidžia galvos smegenis, kurios reguliuoja viską, tai liga yra pavojinga gyvybei. Tad visada geriau nesirgti, nei sirgti.
– Kokia yra erkinio encefalito ligo eiga?
– Visų pirma, liga pasireiškia karščiavimu. Virusas iškart nepatenka į smegenis ar jų dangalus. Virusas patenka į odą, vėliau į limfmazgius, o dar vėliau – į kraują. Tuomet virusas keliauja į tam tikrus tarpinius organus, sakykim, blužnį, kaulų čiulpus ir, po kurio laiko vėl patenka į kraują, o tada į smegenis, smegenų dangalus. Taip sukeliamas erkinis encefalitas.
Dažnai būna dvi karščiavimo bangos, bet žmogui tikrai nėra paprasta pasakyti, ar čia ta pirmoji karčiavimo banga, ar antroji – būna, kad tos dvi bangos susilieja. Jaigu žmogus karščiuoja ir blogai jaučiasi, tai reikia kreiptis į gydytoją.
Jei žmogus karščiuoja, jam skauda galvą, pasireiškia pykinimas, vėmimas, sutrinka eisena, reikia skubiai iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Medikai žinos, ar reikia pacientą transportuoti į stacionarą ar ne. Viskas priklauso, kaip pacientas jaučiasi, nes karščiavimo priežasčių yra daug. Bet jeigu yra sezonas, žmogus žino, kad buvo gamtoje arba buvo erkių įsisegimai, o žmogus nesiskiepijęs, tai, be jokios abejonės, prasidėjus karščiavimui, visada reikia kreiptis į gydytoją. Jis toliau kryptingai ištirs galimas karščiavimo priežastis.
– Kokios yra negydomo erkinio encefalito pasekmės?
– Blogiausia pasekmė, kai baigiasi mirtimi. Gerai, kad pas mus yra Europos ir Vakarų potėpis, kur mirštamumas nėra toks didelis – iki 2 proc. Dar būna Sibiro ir Tolimųjų Rytų potėpis, kur mirštamumas nuo erkinio encefalito yra žymiai didesnis.
Kaip ir minėjau, pati blogiausia išeitis – mirtis. Dar gali būti, kad žmones paraližuojami – gali paraližuoti visas keturias galūnes, žmogus nevaldyti rankų, kojų. Taip pat gali nusilpti kvėpavimo raumenys, žmogui reikia ilgai taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją. Gali sutrikti koordinacija, eisena, atmintis, atsirasti nuolatiniai galvos skausmai.
– Kiek lietuviai yra linkę užleisti šią ligą? Ar dažniausiai, iš jūsų patirties, jie kreipiasi laiku?
– Kreipiasi laiku. Labai retai būna atvejų, kai jau ne laiku. Kreipiasi, nes atsiranda ryškus karščiavimas, labai stiprus galvos skausmas ir, paprastai, kai tokie simptomai pasireiškia, žmonės nelaukia ir kreipiasi į gydymo įstaigas.
– Kaip atrodo šios ligos gydymo procesas?
– Taikomas simptominis patogenezinis gydymas, nes vaistų nuo pačio viruso nėra. Stebima pagal žmogaus būklę. Pavyzdžiui, jeigu yra smegenų edemos ar smegenų pabrinkimo reiškiai, tai jie mažinami. Jeigu atsiradę traukuliai – tai jie slopinami. Taip pat koreaguojamas skysčių balansas, karščiavimas, skausmas, vykdoma tam tikrų komplikacijų prevencija. Kaip tik galima anksčiau pradedama reabilitacija.
Gydymo procesas yra gan sudėtingas, bet dirba patyrę medikai, kurie tą ligą žino ir viskas priklauso nuo paciento ir ligos eigos. Ūmus periodas vidutiniškai trunka apie dvi savaites, o vėliau reabilitacinis laikotarpis. Jeigu tai yra pati sunkiausia forma: paralyžiai, pacientas nekvėpuoja dėl kvėpavimo raumenų silpnumo, tai būna, kad jį reikia ventiliuoti net ir pusę metų. Tokie atvejai retesni, bet jie yra labai sunkūs. Na, o maksimalus ūmus periodas trunka iki keturių savaičių. Bet visame tame yra didžiulė problema liekamieji reiškiniai.
– Kaip nuo erkinio encefalito galima apsisaugoti?
– Pagrindinė apsauga yra vakcina. Visada, jei yra liga ir yra vakcina, tai taip gali būti valdoma infekcija. Iš gamtos erkinio encefalitos nepašalinsime, nes tai yra zoonozė. Tai nėra kaip raupai, kuriuos galėjome pašalinti iš žmonių populiacijos. Mes turime gamtinius židinius –virusas cirkuliuoja gamtoje tarp gyvūnų, bet, turint vakciną, tai galima sumažinti sergamumą iki minimumo. Be abejo, vakcina niekada nebus 100 proc. veiksminga, visada atsiras 1 proc., kuriam ji nesuveiks. Tačiau nežiūrint į tai, galima labai sumažinti sergamumą kuo daugiau paskiepijus populiacijos.
– Ką žmonės turėtų žinoti, jeigu nusprendė ateiti pasiskiepyti nuo erkinio encefalito?
– Tokių kontraindikacijų nėra, nebent žinoma alergija kažkokiai vakcinos sudedamajai daliai. Dar – jeigu žmogus karščiuoja, tai geriau vakcinaciją atidėti. Tad visada geriau skiepytis yra prieš sezoną, o jeigu nespėjama, tai visada geriau vėliau negu niekad.
Yra dvi vakcinacijos schemos: klasikinė ir pagreitinta. Pastaroji skiriama, kai jau prasidėjo sezonas ir reikia, kad greičiau susidarytų imunitetas. Klasikinė schema – kai suleidžiama viena dozė, po mėnesio – antra, trečia – po metų, o vėliau kas tris ar kas penkerius metus.
Visada pradėti skiepytis geriau jauname amžiuje. Sunkiausiai serga vyresniojo amžiaus asmenys – jie tarsi rizikos grupė. Bet yra ir kita medalio pusė – jei skiepijasi vyresniame amžiuje, yra rizika, kad imunitetas nesusiformuos. Tad nežiūrint to, kad jauniems yra didesnė tikimybė sirgti lengvesne forma, rekomenduojama pradėti skiepytis būtent jauniems. Tuomet susiformuoja imuninė atmintis, imunitetas ir vėliau belieka skiepytis tik viena sustiprinančiąja vakcinos doze kas penkerius, vyresniame amžiuje – kas trejus metus.
Kad jaunesni žmonės serga kiek lengviau, yra tik bendra taisyklė. Nėra visiems vienodai: yra ir jaunų žmonių, kuriuos paralyžiuoja, sutrinka atmintis, prasideda traukuliai. Aš kalbu tik kaip yra statistiškai ir procentaliai – vyresni serga sunkiau, jaunesni dažniau meningitinėmis formomis, kuriems ne visada pasireiškia encefalitas.
Bet jei pažiūrėti mūsų rengiamus mokslinius darbus, kuriuose analizuojame ligos formas, tai mes turime ir jaunų žmonių, kuriems buvo paralyžiai, sutrikusi sąmonė, prasidėję traukuliai. Taip kad net ir vaikams rekomenduojama pasiskiepyti.
– Nuo kada kiekvienas iš mūsų galime pradėti skiepytis nuo erkinio encefalito?
– Nuo vienerių.
– Ką reiktų daryti, jeigu žmogus pamiršo pasiskiepyti stiprinančiąja doze, kuri yra ne po kelių mėnesių, o po kelerių metų?
– Jeigu tai yra sveikas asmuo, nesergantis imunodeficitinėmis ligomis, tai reikia tiesiog pasiskiepyti sustiprinančiąja doze ir tiek. Jeigu žmogus gavo ne vieną vakcinos dozę, vis tiek susiformuoja imuninės atminties ląstelės.
Na, o jeigu yra sutrikęs imunitetas, žmogus gydomas imunosupresiniais vaistais, reiktų kreiptis į infekcinių ligų specialistą. Kiekvienas atvejis individualus. Specialistas ištiria ir individualiai surašo rekomendacijas.
– Minėjote, kad nuo erkinio enfecalito galima pradėti skiepytis nuo vienerių. O ką daryti naujagimiams, kurie, įsisiurbus erkei, gali susirgti dar iki vienerių metų?
– Tam, kad nesirgtų kūdikiai, turi būti pasiskiepijusios mamos. Mamos turi pasiskiepyti dar prieš nėštumą. Per placentą patenka antikūnai ir gimę naujagimiai tuos antikūnus perima iš mamos. Tik jie išnyksta apie vienerius metus, o tada galima skiepyti. Jeigu bus vakcinuotos mamos, tai naujagimiai bus apsaugoti nuo erkinio encefalito.
Be abejo, reikia vengti kūdikius maitinti nevirintu ožkų pienu. Turėjau atvejį, kai juo maitino devynių mėnesių kūdikį ir užsikrėtė visa šeima, o tame tarpe ir kūdikis. Na, ir, žinoma, reikia kūdikį saugoti nuo erkių.
– Ką reikia daryti radus įsisiurbusią erkę?
– Pirmiausia, radus įsisiurbusią erkę, reikia ją ištraukti, pasižymėti įsisegimo datą. Atsiradus simptomams, kreiptis į gydytoją, pasakyti, kada buvo įsisegusi erkė.
Nėra absoliučios kontraindikacijos nėra, kad po erkės įsisegimo negalima vakcinuotis. Tik vakcina jau nebepadės, galime susirgti ir tada būna tam tikrų diagnostikos niuansų. Mes, specialistai, žinome, kaip reikia diagnozuoti, tai tuomet būna diagnostikos algoritmas kitoks.
Dar yra rekomendacija palaukti keturias savaites ir tada pradėti vakcinaciją.
Žinoma, reikia stebėti dėl kitų erkių platinamų ligų, pavyzdžiui, laimo liga, ar pakinta toje įsisegimo vietoje oda. Yra ir kitokia, retesnė, liga – tuliaremija, kai būna limfmazgių pažeidimai. Reikia stebėti savo savijautą.
Dar norėčiau pažymėti, kad erkiniu encefalitu užsikrečiama labai greitai, pakanka, kad erkė pabūtų labai trumpai, tad neturi reikšmės, kiek laiko erkė buvo įsisegusi. Laimo ligai reikia, kad erkė būtų įsisegusi net 12 valandų ir tik tada apkrečia.
O tokių prevencinių priemonių, kad būtų galima suleisti imunogloboliną, kai jis skiriamas nuo tam tikrų ligų, tai šioje vietoje negalima, jis uždraustas, nes vėliau galima sirgti dar sunkesne ligos forma.
