Pasak jo, nėra prošvaisčių, kad erkių Lietuvoje ims mažėti – tenka susitaikyti, kad jų buveinės tik augs. Todėl iškyla būtinybė, kaip įmanoma geriau apsisaugoti nuo jų platinamų ligų.
Dvi pagrindinės infekcijos – Laimo liga ir erkinis encefalitas. Nuo Laimo ligos skiepų nėra, tačiau ji gydoma antibiotikais. Tuo metu erkinis encefalitas specifinio gydymo neturi, bet medikai ir sveikatos specialistai ragina nuo jo pasiskiepyti, nes tai itin efektyviai nuo ligos apsauganti priemonė.
Lietuvoje – visos sąlygos erkių skaičiui toliau augti
A. Paulauskas paaiškino, kad švelnesnės žiemos erkėms palankesnės ne dėl to, kad didelis šaltis jas išnaikintų, bet todėl, nes šiltas klimatas leidžia joms būti aktyvioms ilgesnį laiką. Dėl to keičiasi ir erkių paplitimo arealas.
„Mes turime pievinę erkę, kuri daugiau pavojinga mūsų augintiniams, šuniukams, kuri anksčiau buvo išplitusi tik pietinėje Lietuvos dalyje, bet per paskutinius 15 metų pasiekė ne tik mūsų šiaurinius rajonus, bet ir Latvijos vidurį. Tai tikrai susiję su atšilimu“, – aiškino profesorius.
Tačiau jis pabrėžė, kad gamtoje mes ne vieni, didelę įtaką erkėms turi ir laukiniai gyvūnai, kurių krauju jos maitinasi. Bet nereikia manyti, kad „gyvūninės“ ir „žmogiškos“ erkės yra atskira kategorija. Vieną kartą elnio kraujo pasimaitinusi erkė vėliau gali prikibti prie jos kelyje pasipainiojusio žmogaus.
„Nepamirškime, kad pagrindinis erkių maitintojas yra laukiniai gyvūnai. Suaugusios erkės maitinasi elninių gyvūnų krauju, o jų populiacija šiandien, kaip žinia, yra išaugusi 10 kartų, palyginus su šio amžiaus pradžia.
Šie gyvūnai dažniausiai būna pamiškėse ir sudaro didžiausią potencialą augti erkių skaitlingumui. O klimatas šitiems gyviams leidžia būti aktyviems beveik visus metus. Temperatūra pakyla iki 3 laipsnių Celsijaus ir erkė jau tada gali judėti“, – paaiškino A. Paulauskas.
Keli aktyvumo ciklai
Erkių aktyvumas susideda iš kelių ciklų. Pavasarį ir iki pat birželio-liepos pavojų kelia jau peržiemojusios suaugusios erkės. O rudenį po žaliuosius plotus pasklinda jų atžalos, iš lervų išsivysčiusios jaunos, smulkios erkės, vadinamos nimfomis.
Jos dažnai maitinasi įvairiais graužikais, kurios erkes užsikrečia erkiniu encefalitu, kurį ji savo ruožtu jau gali perduoti ir žmogui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, erkiniu encefalitu yra užsikrėtęs maždaug 1 proc. erkių.
Ši liga pasižymi sunkia eiga, atakuoja nervų sistema, tad erkinis encefalitas gali pažeisti smegenis ir smegenų dangalus, taip pat pažeidimo požymiais nustatomi nugaros smegenų ir/ar šaknelių bei nugaros nervų pažeidimo simptomai.
Maždaug trečdalis žmonių, persirgusių erkiniu encefalitu, nevisiškai pasveiksta. Dažniausi liekamieji reiškiniai: negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai. Retais atvejais liga sukelia paralyžių ar net mirtį.
Sausros erkėms nebaisios
Visgi, A. Paulauskas pasakoja, kad erkės platina ir daugiau ligų sukėlėjų, o ne patys akyliausi, erkės įsisiurbimo nepastebėję asmenys susirgimo simptomų taip ir nesusisieja su šiais gyviais.
„Tos ligos yra simptominės ir dažniausiai žmogus „perneša“ kaip karščiavimą. Jeigu neatlieka molekulinio tyrimo, tai mes ir nesužinosime, koks patogenas sukėlė ligą“, – sakė profesorius.
Jis pridūrė, kad viena iš kovos su erkėmis priemonių – žaliųjų plotų priežiūra.
„Žolė turi būti nupjaunama ne todėl, kad mes angliška pievele norime pasigrožėti, bet tai yra vienas iš kovos būdų prieš erkes, nes šitaip sunaikinamos jų buveinės. Pamiškės yra puiki dirva: ten gyvena ir erkės, ir graužikai, ir elniniai gyvūnai“, – pastebėjo profesorius.
Praėjusi žiema nebuvo itin šilta, o kovo mėnesį fiksuota tam laikui rekordinė sausra, tačiau A. Paulauskas perspėja, kad klaidinga būtų manyti, jog tokie neįprasti orai sumažins erkių gausą.
„Mūsų klimato sąlygomis pasitaikantys sausieji periodai yra pakankamai trumpi ir drėgni, erkėms nesukelia jokių problemų išgyventi. Vokiečiai yra paskaičiavę, kad Lietuva išliks regione, kur klimatas ir ateityje išliks drėgnas ir šiltas. Tai erkėms tinkamos sąlygos“, – konstatavo profesorius.
Tvirčiausia apsauga – skiepas
Paklaustas apie erkiniu encefalitu užsikrėtusių erkių pasiskirstymą mūsų šalyje, A. Paulauskas akcentavo, jog jos paplitusios visoje Lietuvoje.
„Erkinis encefalitas paplitęs faktiškai visoje Lietuvoje. Kai kuriose vietose jo gal daugiau, bet negalime išskirti nei rajono, kurį galėtume pavadinti „švariu“, nėra tokio, kuriame nebūtų erkiniu encefalitu užsikrėtusių erkių“, – pabrėžė VDU biologas.
Gydytojai sako, kad itin efektyviai nuo erkinio encefalito apsaugo skiepai. Po pilno vakcinacijos ciklo jos veiksmingumas siekia 95 proc., o pasiskiepyti galima bet kuriuo metų laiku, bet prieš šiltąjį metų sezoną ir jo pradžioje gyventojai ypač raginami suskubti.
Antroji skiepo dozė skiriama praėjus 1-3 mėnesiams po pirmosios ir jau tuomet įgyjamas stiprus imunitetas. Tačiau pilna vakcinacijos schema išpildoma po trečiojo skiepo, kuris seka 5-12 mėn. po antrosios dozės.
Galima ir pagreitinta schema, kai antra vakcina suleidžiama po 2 sav. nuo pirmosios, o trečia – 5-12 mėn. po antrosios. Ji siūloma, kai apsisaugoti norima greičiau, nes vasara jau ant nosies.
Praleidus sustiprinamąją dozę, visos schemos kartoti nereikia. Tiesiog tuo laikotarpiu žmogus imuniteto neturi, jis vėl aktyvuojasi gavus papildomą dozę.
Taip pat būtinos ir revakcinacijos, palaikančiomis dozėmis vyresniems nei 65 m. po 3 metų, o jaunesniems – kas 5 metus.
