Termometro stulpeliui kilstelėjus į viršų miškuose ir parkuose knibždėte knibžda erkių. Nors šie voragyviai dažnai sunkiai pastebimi plika akimi, jų keliama žala – didžiulė. Erkių nešiojamas erkinis encefalitas gali sukelti skaudžių pasekmių žmogaus sveikatai, kartais šią ligą net lydi mirtis.
Naujienų portalui lrytas.lt pavyko susisiekti su aplinkosaugininku ir gamtos tyrinėtoju Selemonu Paltanavičiumi (66 m.), kuris atskleidė, kaip apsisaugoti nuo erkių ir kodėl vienus žmones jos puola daugiau nei kitus.
– Kokios erkių rūšys egzistuoja?
– Visų pirma, erkės yra ne vabzdžiai, o voragyviai. Taigi ir jų biologija yra visai kitokia.
Gamtoje yra daug erkių rūšių, Lietuvoje jų - keletas šimtų. Dauguma erkių yra labai smulkios, gyvena dirvožemyje. Jų nereikia bijoti, tokios erkės atlieka ypatingą darbą – yra „dirvodarininkės“: skaido įvairias augalines daleles, jų dėka žemė yra derlinga.
Mus visuomet gąsdina tos kelios, iksodinių erkių, kurios yra didesnės, rūšys. Aktualiausia yra šuninė erkė. Šiuo metu pievose, pamiškėse gyvena ir pievinės erkės. Pastarosios dvi erkių rūšys dabar gamtoje sutinkamos dažniausiai.
– Dažnas žmogus galvoja, jog erkės mieste nėra sutinkamos. Koks iš tiesų yra erkių paplitimas?
– Galiu pasakyti, kad erkių galima aptikti kone visur – net didesniame miesto skvere. Erkių tikrai aptiksime miestų parkuose. Gali kilti klausimas: kaip jos ten atsidūrė? Dažniausiai erkės į miestus atkeliauja su paukščiais, gyvūnais, pavyzdžiui – lapėmis.
Erkės vystymasis yra itin įdomus. Tarkime, šuninės erkės. Iš kiaušinėlių išsiritusios mažutės, milimetro, pusės milimetro dydžio erkutės savo sandara yra kone identiškos didelėms erkėms. Nors tokios erkės yra dar mažos, jų polinkiai yra tokie patys, kaip ir užaugusių – jos jau maitinasi krauju, būna prilipusios prie paukščių, driežų, net žalčių. Pasimaitinusios erkės neriasi iš savo tvirto apdangalo, o per pusę metų, aštuonis mėnesius užauga. Didesnės auga patelės. Vos užaugusios jos jau yra pasiruošusios brandinti kiaušinėlius.
– Kalbant apie tam tikrus žmonių įsivaizdavimus dėl apsaugos nuo erkių, yra manoma, jog apsisaugoti galima ne tik medicininiais repelentais, bet ir citrusiniais kvapais. Kaip yra iš tiesų?
– Patarimų pasitaiko visokiausių. Yra net mitų, kad erkėms labiau patrauklios yra tam tikros kraujo grupės.
Mes, žmonės, citrusinius kvapus įsivaizduojame vienodai. Juk jie yra gana aitrūs, tačiau biocheminė kvapo formulė mums yra nežinoma. Negaliu paneigti, jog kažkuri kvapo dalis erkėms gali net patikti.
Be to, mes patys nežinome savo kvapo. Jo nepanaikina jokie kvepalai. Kitaip tariant, skleidžiame kvapus, kuriuos erkės jaučia. Būna žmonių, kurių erkės tiesiog „laukia“.
Esu matęs pavyzdį, kai miško pievoje, kurioje, rodos, nieko nebuvo praėjo žmogus, kurio visos kelnės tiesiog aplipo erkėmis. Tuo metu, ant manęs neužšoko ne viena.
Taip pat žinau žmonių, kurie miške pradeda lankytis tik nuo lapkričio mėnesio pabaigos. Juos galima suprasti – šie žmonės suvokia savo galimybes, save saugo.
Taigi, mes visi turime žinoti savo savybes. Čia mes nesirenkame.
– Kas yra svarbiausia keliaujant į gamtą, parką? Kaip pasiruošti, kad erkės mums netaptų pavojingomis?
– Erkės visuomet kelia šiek tiek pavojaus, ypač tiems, kurie į pavojų numoja ranka. Vis dėlto, pavojų kelia ne pačios erkės, o jų pernešamos ligos.
Tiems, kurie labai bijo siūlau vaikščioti takais. Dabar saugiems pasivaikščiojimams yra paruošta ir daugybė pažintinių takų. Jeigu esate ne parkuose, o miškuose taip pat vaikščiokite takeliais, keliukais.
Rinkitės tinkamą aprangą. Nesirinkite megztų, plevėsuojančių drabužių.
Dar visiems siūlau rinktis skiepus nuo erkinio encefalito. Juk lietuviai itin mėgsta grybauti, o tai darant erkių išvengti sudėtinga. Žinau, jog Šiaurės Europoje, Švedijoje žmonės skiepijasi masiškai.
– Per kiek laiko užšokusi erkė gali įsisiurbti žmogui? Kiek turime laiko apsižiūrėti drabužius?
– Tai gali trukti ir valandą, ir dvi. Erkės galūnės yra labai lenktos, o kūnas – plokščias. Todėl purtant rūbus erkė pati nenukris. Tačiau jai reikia įsigauti po rūbais, kurių dažnai yra keli sluoksniai. Taip pat erkė bet kur nesisiurbia. Ji ieško, kur yra ploniausia oda.
Save apžiūrėti siūlau iš karto grįžus iš miško. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti apžiūrint vaikus, reikia apžiūrėti ir augintinius, jų kailiuką. Iš savo augintinių erkes galime perimti ir mes.
– Kiek laiko įsisiurbusi erkė gali išbūti žmogaus organizme iki tol, kol pasimaitina ir kur ji dingsta, kai iškrenta pati?
– Erkėms esame žiaurūs. Erkei įsisiurbus traukiame ją patys, kiti net gi lekia pas gydytojus. Kodėl sakau, kad esame žiaurūs?
Erkei pasimaitinti reikia keleto dienų, iki savaitės. Mes, žmonės, tiek nekenčiame ir nesame tikrieji erkių „donorai“, maitintojai.
Erkės kraują siurbia labai lėtai. Užaugusi, trijų-penkių milimetrų dydžio erkės patelė prigėrusi kraujo tampa nykščio pagalvėlės dydžio, šviesiai pilka. Kai erkė prisisotina, ji pati nukrenta ant žemės. Maždaug per dvi savaites ji subrandina kiaušinėlius, kurių yra du-trys tūkstančiai. Sunku pasakyti, kiek kiaušinėlių tampa naujomis erkutėmis. Per trisdešimt metų šis skaičius užaugo iki dvidešimties kartų.
