Keturiasdešimties arų sklype Edmundas su žmona Aiste (39 m.) jau ruošiasi sėti spalvotas paveldo veislių daržoves iš viso pasaulio, o septyniuose hektaruose vasarą sužels avižos, grikiai, rugiai.
Prieš metus Kaišiadorių rajone, Dijokiškių kaime, įsikūrę buvę kauniečiai Leonaičiai – ne ūkininkai, jie tiesiog gamtos mėgėjai, nes abu baigė miškininkystės studijas. Tik miškininku šiuo metu dirba vyras, o žmona visą laiką skiria daržui ir sodybai, nes gyventi kaime gamtos ritmu buvo šios poros svajonė.
O ši svajonė tapo dar stipresnė, kai Edmundą netikėtai 2014 metų kovo 24-osios vakarą medžioklės metu ištiko insultas.
Tuo metu jo žmona su teta keliavo po Balkanų šalis. Aistė kasdien su vyru susiskambindavo, susirašydavo žinutėmis.
Ji žinojo, kad Edmundas tądien išsiruošė į medžioklę Kėdainių rajone. Kaip tik tą vakarą sutuoktinis nebeatsakė į jos žinutę, o kitą rytą paaiškėjo, kad buvusį sveiką jauną vyrą ištiko insultas.
Edmundas gerai prisimena tas akimirkas, kurios, atrodytų, vyko vakar: „Po medžioklės eidamas į automobilį pajutau, kad tirpsta dešinė koja. Nežinau, kodėl, bet iš karto man buvo aišku, kas atsitiko.“
Medžiotojas visą dieną jautėsi gerai, iki tol nesiskundė sveikata. „Nei gydytojai rasdavo bėdų, nei aš turėjau, dėl ko skųstis medikams“, – patvirtino pašnekovas.
Staiga ištikus insultui Edmundas džiaugėsi, kad spėjo paskambinti draugams medžiotojoms, nupasakoti, kur jis yra, ir išsikviesti greitosios pagalbos medikus. Greitoji tuoj pat išsiaiškino, kam priklauso medžioklės plotai ir kur jie yra.
Medikai atvyko bemaž per dešimt minučių, tačiau žmonai medžiotojas jau nebepaskambino, tik dėkojo Dievui, kad pirmiau išsikvietė pagalbą, nes netrukus jam sutriko kalba, paralyžiavo dešinę kūno pusę.
Bet ir laiku iškvietus pagalbą ligonis neišvengė nesusipratimų – medikai Edmundą nugabeno į Kėdainių ligoninės priimamąjį, iš kurio jį teko pervežti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas.
„Esu įsitikinęs iki šios dienos, kad tai buvo greitosios pagalbos medikų nedovanotina klaida. Negalima tokių ligonių gabenti į periferines ligonines, jie privalėjo šimtu dešimt procentų žinoti, kur mane vežti.
Kėdainių ligoninėje jiems iškart pasakė: kodėl jį čia atvežėte, kodėl nevežėte į klinikas? Tada mane ir pervežė į Kauno klinikas“, – ligos pradžią prisiminė miškininkas. Juk ištikus insultui kiekviena minutė gyvybiškai svarbi.
Po dviejų savaičių gydymo Kauno klinikose vyras pustrečio mėnesio jėgas stiprino Palangos reabilitacijos ligoninėje, čia buvo pastatytas ant kojų. Iki šiol Edmundas kartais ten sugrįžta vis dar atkurti insulto pažeistų organizmo funkcijų.
Ištikus ligai jaunas vyras porą mėnesių nešnekėjo, nes buvo sutrikusi kalba. „Mano kalba atsikūrusi 95–98 procentus, tai įvyko per 4–5 metus“, – patikino E.Leonaitis.
Kadangi insultas buvo labai stiprus, net ir didelis užsispyrimas ir kantrus darbas Edmundui nepadėjo visiškai atkurti vienos rankos funkcijų. Ji darbinga apie penkiasdešimt procentų. Bet buvusi paralyžiuota koja jau sveika.
Edmundui sugrįžti į įprastą gyvenimą padėjo darbas su logopedu, mankštos. Bet kaip anksčiau vyras nevartojo jokių vaistų, taip ir dabar jų negeria.
„Kraujospūdis kaip buvo normalus, taip ir dabar yra normalus“, – tvirtino E.Leonaitis.
Nors iki insulto vyras nesiskundė sveikata, dabar jo gyvenimo būdo įpročiai šiek tiek pasikeitė. Anksčiau miškininkas rūkė, bet to nesieja su insulto priežastimi.
Svarbiausias Edmundo gyvensenos pokytis ištikus insultui buvo poilsio ir darbo režimo paisymas. Kad išvengtų įtampos, vyras sumažino darbo krūvį, daugiau ilsisi. Iki tol miškininkas sukosi lyg voverė rate: darbas po 8–10 valandų, medžioklės du ar keturis kartus per savaitę.
Edmundas nemano, kad jaunam žmogui tai buvo toks didelis krūvis, galėjęs išprovokuoti insultą. Nervinės įtampos miškininkas beveik nepatirdavo – darbovietėje nebuvo streso, nusiskundimų psichologine atmosfera.
Aktyvus gyvenimas gali išdeginti vadinamąsias organizmo baterijas, nes kol jos neišsenka, nesužinome apie klastingas ligas. Bet insultą patyręs E.Leonaitis nežino jam likimo siųsto išbandymo priežasties.
Medikai vyrui nepasakė, ar insultas ateityje gali kartotis. „Kadangi nėra priežasties, negaliu daryti tokių išvadų. Prognozėmis, kas būtų, jeigu būtų, nesivadovauju. Nespėlioju“, – patikino E.Leonaitis.
Miškininkas tik prabėgus metams ir dviem mėnesiams po insulto grįžo į darbą. Tačiau pirmus gydymosi mėnesius Edmundas buvo visiškai priklausomas nuo aplinkinių, negalėjo savarankiškai apsitarnauti. Grįžęs iš reabilitacijos jis jau galėjo nueiti tris šimtus metrų, ir tai buvo didelė sveikimo pažanga.
Neiškristi iš gyvenimo ritmo miškininkui padėjo ir darbdaviai – jie daugiau nei metus laukė jo grįžtant į darbą.
Edmundui iš pradžių buvo sudarytos sąlygos dirbti dvi dienas per savaitę, po to tris dienas per savaitę.
„Įmonė turėjo teisę mane atleisti iš darbo po pusmečio, bet pasielgė žmoniškai. Jei būčiau buvęs atleistas, garantuoju šimtu procentų, kad niekas kitas manęs nebūtų priėmęs į darbą“, – įsitikinęs pašnekovas.
Kai grįžo į savo darbovietę, Edmundas tik prabėgus trejiems metams po insulto pradėjo dirbti keturias dienas per savaitę. Šiuo metu miškininkas dirba visu krūviu, nes dirbant atsikūrė beveik visos prieš tai buvusios pažeistos organizmo funkcijos.
E.Leonaitis pastebėjo, kad vairavimas jam padėjo sparčiai sveikti.
„Kai kurios Jungtinių Amerikos Valstijų reabilitacijos ligoninės vairavimą taiko kaip reabilitacijos priemonę. Ligoninės savo teritorijoje turi specialias aikšteles, apdaužytus automobilius, sodina į juos ligonius ir leidžia važinėti aikštelėse.
Galiu tiktai patvirtinti, kad tai yra gera reabilitacijos priemonė po insulto“, – pasakojo prie automobilio vairo ir įprasto miškininko darbo jau sugrįžęs Edmundas.
Apžiūrėti ir įvertinti miškų, paruošti miškotvarkos projektų Edmundas vyksta vienas, nejausdamas baimės ar menkiausio nerimo dėl sveikatos. Ne veltui sakoma: bijai vilko, neik į mišką. Vyras dėl savo sveikatos dabar jaučiasi užtikrintai.
Edmundas toliau kuria puikų gyvenimą, nes prieš metus išsipildė jo ir žmonos svajonė gyventi sodyboje kaime.
Laimingų daržovių ūkį įkūrę sutuoktiniai jas augina be cheminių trąšų, tad ir pirkėjų nemažai sulaukia. Per tas įvairių veislių pasaulio paveldo daržoves ir gardžius jų skonius pora susirado daug draugų, vertinančių išskirtinę daržininkystę.
Net ir daug mačiusius Leonaičiai galėtų nustebinti netikėtų spalvų daržo gėrybėmis – jų ūkyje dera baltos, geltonos, violetinės, beveik juodos morkos, taip pat rožinės, geltonos, mėlynos bulvės ir margi, raudoni, balti, geltoni burokėliai.
Nors šeima augina apie dvidešimt veislių pomidorų, aštuonių veislių bulvių, žieminių česnakų, svogūnų, porų, cukinijų, patisonų, moliūgų, baklažanų, paprikų, sutuoktiniai nėra vegetarai.
„Vegetariška mityba nėra kuo nors sveikesnė. Aš valgau viską, kaip ir anksčiau. Visada žiūrėdavau, ką dedu į burną, skaitau produktų sudėtį. Stengiuosi nevalgyti šlamšto“, – sakė daržovių augintojas.
Svarbiausi du simptomai
Insulto gydymo sėkmė priklauso nuo to, kaip greitai žmogus patenka į gydytojų rankas. Tad gyvybiškai svarbu mokėti jį atpažinti.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja neurologė daktarė Inga Slautaitė išskyrė pagrindinius penkis insulto simptomus, iš jų du yra svarbiausi.
Vienas jų, beje, labiausiai žinomas, yra paralyžius. „Dažniausiai atkreipiame dėmesį į žmogaus veidą, matome, kad jis perkreiptas. Taip pat pastebime rankos parezę (dalinį paralyžių)“, – pasakojo gydytoja.
Tačiau, anot gydytojos, žmonės dažnai klaidingai įsivaizduoja, kad dėl insulto paralyžiuotas žmogus turėtų visiškai nejudinti rankos ar kojos. „Taip būna sunkių insultų atveju. Bet labai svarbu pastebėti ir jeigu žmogui tiesiog pasilpo ranka, jis nesugeba paimti puodelio, iš rankos krinta daiktai. Tokio simptomo nereikėtų ignoruoti“, – įspėjo I.Slautaitė.
Kitas labai svarbus simptomas yra kalbos sutrikimas. „Dažniausiai žmonės nesugeba raiškiai reikšti minčių, jie sulėtėja, jiems trūksta žodžių, kai kuriais atvejais jie gali ir blogai formuluoti sakinius, blogai artikuliuoti, kalba tampa nerišli“, – pasakojo gydytoja.
Minėti du simptomai – veido ir rankos paralyžius bei kalbos sutrikimas – laikomi pagrindiniais insulto simptomais, kurie pasireiškia maždaug 80 proc. visų susirgusiųjų.
„Šiuos simptomus lengva pastebėti. Tereikia paprašyti paciento nusišypsoti, pakelti rankas, jį pakalbinti. Jeigu matote bent vieną iš šių simptomų, turėtumėte nedelsdami kreiptis pagalbos ir skambinti telefonu 112, nes kiekviena uždelsta minutė gali būti svarbi šiam pacientui. Aišku, svarbi ir informacija, kada simptomai atsirado, nes nuo to priklausys tolesnis sprendimas, kaip pacientą gydyti ligoninėje.“
Gydytoja patarė nebandyti patiems suteikti pirmosios pagalbos, nematuoti kraujospūdžio, nebandyti ligonio pagirdyti, nes šiuo atveju tai nepadės, o gali net ir pakenkti, nes, pavyzdžiui, žmogui gali būti sutrikęs rijimas. Nukentėjusiajam galima truputį pagelbėti patogiai jį pasodinus ar paguldžius, šiek tiek pakėlus galvą, patikrinus, ar jis gali laisvai kvėpuoti. Bet išgelbėti insultą patyrusį asmenį gali tik medikai.
