Socialiniuose tinkluose apie insultą pasakojanti gydytoja neurologė Aleksandra Ekkert prisipažino, kad kartais jaučiasi lyg būtų tiesioginiame eteryje. Ji nespėja atsakinėti į klausimus. Įkūrusi Insulto klubą medikė tikino – net praėjus mirtinam pavojui gyvenimas neretai pasikeičia.
Insultas ištinka staiga užsikimšus galvos smegenis maitinančiai kraujagyslei, todėl atsiranda smegenų pažeidimo simptomai. Vos per vieną minutę insulto metu žūva milijonas neuronų.
Kalbėdama neseniai vykusioje konferencijoje gydytoja A.Ekkert įspėjo, kad prasidėjus insultui brangi kiekviena minutė. Kasmet planetoje fiksuojama apie 13 milijonų naujų insulto atvejų, o 2019-aisiais buvo daugiau kaip 100 milijonų nukentėjusiųjų nuo insulto.
Manoma, iki 2050-ųjų planetoje gyvens net trečdaliu daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Mokslininkai pripažino, kad ateityje bus daugiau insultų, nes juo sergančiųjų didžioji grupė yra brandaus amžiaus žmonės.
Tačiau Lietuvoje dar trūksta informacijos apie šią ligą. Tyrimai rodo, kad net 50 proc. nukentėjusiųjų neatpažįsta pirmųjų insulto požymių ir pernelyg vėlai kreipiasi pagalbos.
Ketvirtadalis apklaustųjų nenurodė nė vieno teisingo insulto simptomo, 28 proc. nurodė vieną požymį, o kiti minėjo krūtinės maudimą, dusulį, tikriausiai painiodami insultą su infarktu, taip pat ir kraujavimą iš nosies, kuris nėra būdingas insulto požymis.
Itin svarbu atpažinti pirmuosius insulto ženklus: sutrikusi kalba, rega, paralyžiuojamos galūnės, perkreipiamas veidas. Atsiradus vienam iš šių simptomų būtina kviesti greitąją medicinos pagalbą.
Ištyrus 500 pacientų, patekusių į ligoninę dėl vertebrobazilinio insulto (smegenų kamieno arba užpakalinės smegenų dalies insulto), kuriam būdingi kiek kitokie simptomai, paaiškėjo dar liūdnesni rezultatai. Tokie insultai sudaro 20 procentų visų insultų.
Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, kad daugiau nei pusė apklaustų pacientų, kuriems nustatytas vertebrobazilinis insultas, negavo kraujotaką atkuriančio gydymo (tai intraveninė trombolizė arba mechaninė trombektomija) vien dėl to, kad atvyko į ligoninę pernelyg vėlai.
Gydymas trombolize, kai skystinamas kraujas ir tirpdomas krešulys kraujagyslėje, gali padėti, jeigu pagalba suteikiama ne vėliau kaip per puspenktos valandos, o mechaninė trombektomija – per šešias valandas.
Ragindama įsteigti Lietuvoje insultą patyrusių pacientų organizaciją gydytoja A.Ekkert pasakojo, kad ne visada specialistai sugeba perteikti ligoniams ir jų artimiesiems svarbią informaciją.
Pavyzdžiui, vartojant vaistus gali kilti įvairių keblumų, nes vieni kraują skystinantys vaistai yra skiriami nuo prieširdžių virpėjimo, o kiti – kai kraujagyslėje yra krešulių.
Pacientas taip pat gali nesusigaudyti, kodėl jam skauda, – ar dėl raumenų, ar dėl sąnarių, ar skausmas yra neuropatinis. Išleistas iš ligoninės namo ir susidūręs su sunkumais žmogus dažnai nežino, kur kreiptis pagalbos, nors nukentėjusiesiems nuo insulto Lietuvoje yra skiriama asmeninio asistento paslauga.
Pacientų organizacija galėtų prisidėti prie visuomenės švietimo, pavyzdžiui, kviesti į paskaitas ne tik medikus, bet ir profesinio orientavimo specialistus, socialinius darbuotojus, dalyvauti diskusijose apie vaistų prieinamumą.
„Iki šiol naujos kartos antikoaguliantus (kraują skystinančius vaistus) Lietuvoje gali skirti tik kardiologas, bet niekas nepasako, kodėl to negali daryti neurologas. Laukdamas keletą mėnesių, kol pateks pas kardiologą, žmogus gali patirti antrą insultą“, – tikino A.Ekkert.
Iki 2030-ųjų Lietuva yra įsipareigojusi atlikti tam tikrus darbus, susijusius su insulto prevencija. Tai – insulto rizikos veiksnių mažinimas. Prie tokių rizikos veiksnių sąrašo yra priskiriama aterosklerozė, prieširdžių virpėjimas, cukrinis diabetas, rūkymas, nutukimas.
Daug lemia ir gyvenimo būdas, todėl svarbu ugdyti sveiką gyvenseną, racionalią mitybą, pavyzdžiui, valgiaraščių keitimas galėtų prasidėti jau darželiuose ir vidurinėse mokyklose.
Gydytoja A.Ekkert neabejoja, kad šalyje turėtų vykti kuo platesnis visuomenės švietimas. Tyrimai rodo, kad daugelis insultų įvyksta ne didelės, o mažos ir vidutinės rizikos asmenų grupėse. Vadinasi, ne tik užkietėję rūkaliai ir nutukę žmonės turi kuo daugiau žinoti apie insultą. Europos šalyse apie insultą pasakojama jau vaikų darželiuose ir mokyklose.
Kuo anksčiau yra nustatytas insultas, tuo geresnė gydymo prognozė, įmanoma kuo anksčiau skirti profilaktines priemones, kad priepuolis nepasikartotų. Insultas gali suluošinti žmogų, nukenčia ir jo atmintis, dėmesys, orientavimasis erdvėje, gebėjimas bendrauti.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai vartojantys vaistus nuo prieširdžių virpėjimo asmenys staiga nutraukia jų vartojimą, pavyzdžiui, ruošiasi kataraktos operacijai ar jiems turi būti ištrauktas sugedęs dantis.
Neurologai puikiai žino, kad kraują skystinančių vaistų vartojimo nereikia nutraukti dėl nesudėtingos operacijos, bet kitų sričių medikai gali neįvertinti insulto pavojaus.
„Niekas nežino, kiek pacientų patiria slaptą prieširdžių virpėjimą ir negauna kraują skystinančių vaistų. Insulto prevencijos požiūriu tai vienas svarbiausių klausimų Lietuvoje“, – apgailestavo gydytoja neurologė A.Ekkert.
Nėra taip lengva atsigauti po insulto, todėl pacientų laukia didelių vilčių ir nusivylimų metas. Negalėdami būti savarankiški jie jaučiasi psichologiškai sugniuždyti, nerimauja dėl ateities, todėl turi praeiti nemažai laiko, kol išmokstama gyventi su liga.
Net artimieji gali nesuprasti, kodėl insultą patyręs žmogus pyksta ir elgiasi kaip vaikas. Neretai tai atsitinka dėl sutrikusios kalbos, kai vienintelis būdas išreikšti pyktį yra agresija. Kad ligonis nemaištautų, artimieji jį ramina papildoma vaistų doze, bet tai nėra gerai.
Gydytoja A.Ekkert pasakojo, kad insultą patyrusių žmonių artimiesiems taip pat dažnai reikia emocinės paramos ir psichoterapijos. Tik tada jie galės atvirai išsikalbėti, su kokiais sunkumais susiduria, o ne nutylėti konfliktus, kylančius dėl to, kad namuose prižiūrimas ligonis darosi nepakenčiamas.
Insultas paliečia visą šeimą, bet ligonio artimieji dažnai nežino, kokios gali tikėtis pagalbos iš valstybės, kaip gauti funkcinę lovą, čiužinį nuo pragulų ir kitų specialių medicinos priemonių.
Telefonu apklaususi tokias šeimas gydytoja A.Ekkert prisipažino, kad buvo apstulbinta. Tokios šeimos jautėsi prislėgtos. Ypač joms trūko emocinės paramos ir žinių apie tai, kaip prižiūrėti insulto paliestą mylimą žmogų.
„Patys ieškojome internete informacijos, bet neradome“, „Visiška bala, tikra tragedija“ – tokie atsakymai gydytoją A.Ekkert įtikino, kad insultas ne tik apsunkina sugrįžimą į kasdienybę, bet ir sužlugdo karjerą, studijas.
Tokie žmonės jaučiasi vieniši ir atstumti, bet taip neturėtų būti, nes insulto įmanoma išvengti.
