Leonas juokiasi, kad svarbiausius vyro darbus atliko. Namas stovi, sūnus užaugintas, o vien per karantiną pasodinta bemaž 40 medžių.
Jis patikina mirties nebijąs: „Tą dieną, kai tavęs nebebus, koks tau skirtumas, kas toliau bus? Tavęs jau nebėra“.
Apie ligą, požiūrį į gyvenimą ir mirtį mediką kalbino „Žinių radijo“ laidos „Sveikatos laikas“ vedėja Rima Balanaškienė.
Diagnozė – prieš sūnaus vestuves
2018 m. pas gydytojus Leonas apsilankė visiškai ramus. Pilvo skausmas paties mediko įsitikinimu priminė vadovėlinį apendicito atvejį.
„Atvažiavau į priėmimą ir sakau: „Vyrai, peilius galandykit, apendicitą išpjaunat, aš rytoj turiu darbų“, – prisiminė laidos pašnekovas.
Tačiau operacijos metu gydytojai pamatė ne tai, ką tikėjosi – plačiai metastazavusį 4 stadijos vėžį. Net niūrios onkologų prognozės Leono neišgąsdino.
„Tai du mėnesiai, tai šeši mėnesiai. Pasakiau, vėjus šnekat, man viskas tvarkoje. Jau labai daug metų gyvenu šia diena, nesižvalgau, kas buvo vakar, kas laukia rytoj“, – paaiškino Leonas.
Vyras suprato turįs medikų žinią pranešti šeimai. Juk po aštuonių mėnesių suplanuotos sūnaus vestuvės. „Gyvename ir džiaugiamės. Bet jeigu aš numirčiau per tą laiką, nesugalvokit, kad vestuvių neturi būti. Ko čia liūdėti? Atsistosite, tėvą geru žodžiu paminėsite ir gana“, – pokalbį su artimaisiais prisiminė vyras.
Antrąjai Leono operacijai teko simbolinė data – po chirurgo skalpeliu gulėsi per savo gimtadienį. Vyras juokauja, kad dabar žmonės sugalvoja įvairiausių gimtadienio paminėjimo būdų – vieni švenčia po vandeniu, kiti – oro balione, o jis – operacinėje.
Tapyba ir naujos patirtys
L.Kačinskas dar prieš kelis metus buvo Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovas. Visgi, darbo atsisakyti jis neskubėjo, praėjo beveik metai, kol ryžosi sumažinti apsukas.
„Nusprendžiau, kad man gana. Šitą darbą patraukiau į šoną ir tikrai labai pagerėjo“, – sakė Leonas.
Vadovaujančios pareigos reiškė didelę įtampą, paaiškino jis. Po ilgos pertraukos tapęs eiliniu gydytoju Leonas pajuto, kad visą dėmesį gali skirti pacientams.
Po dviejų metų vyras suprato, kad turi ir kitų mielų veiklų. „Noriu tapyti, noriu rašyti. Bet tam laiko nelikdavo. Jeigu šeštą ryto esu darbe, paskui važiuoju į antrą, trečią darbą, einu dėstyti... O kada tapyti?“ – su šypsena klausė Leonas.
Prieš kelias savaites jis nusprendė daugiau laiko skirti sau. Pasikeitusi dienotvarkė įnešė džiugių emocijų. „Pasirodo dar galima turėti naujų patirčių. Tai žiauriai faina“, – patikino vyras.
Būti laimingam daug nereikia
Jo įsitikinimu, problemų prisikuria pats žmogus. Laimę pajausti vis sukliudo ugdymo ir aplinkos suformuoti griežti rėmai, primesti nepamatuoti norai. „Visi sako, kad reikia planuoti, turėti tikslus. Tik pamirštama pasakyti, jog čia yra lūkesčiai. Jie turi tokią savybę – niekada neišsipildo“, – sakė gydytojas psichiatras.
Pasak jo, dažnai pamirštame, kad įtaką planams turi daugybė nuo mūsų pačių nepriklausančių veiksnių. Tačiau dėl nesekmių kaltiname tik save.
„Laimingam būti užtenka labai nedaug – vos dviejų dalykų: mylėti save ir palaikyti savivertę“, – akcentavo Leonas.
Jis patarė kitos dienos planų nedėlioti iš vakaro. Iki ryto gali nutikti daug nenumatytų įvykių, kurie viską sujauks. Be to, iš vakaro žmogus linkęs užsibrėžti daugiau darbų, nei paskui spės. Dienos grafiko paruošimui psichologas siūlo skirti 15 minučių ryte. Šių principų L.Kačinskas griežtai laikosi ir pats.
„Būdavo iš ministerijos skambina ir klausia: „– Daktare, sudalyvausite posėdyje. – Kada? – Pirmadienį. – Juokaujate, skambinkite pirmadienį ryte.“ Man paskambino pirmadienį ir pasakiau, kad esu pasiruošęs išvažiuoti.
Jeigu viskas gerai, atvyksiu. Paskui manęs jau neklausdavo. Tik pasakydavo, kad galbūt paskambins pirmadienį. Taip aš žinau, kad nieko neapgausiu, streso neturėsiu“, – pasakojo Leonas.
Išsipildžiusi svajonė
„Didelėje draugų kompanijoje“, – taip Leonas atsako į klausimą, kaip atšventė 60-ies metų jubiliejų. Ši sukaktis prilygo svajonės išsipildymui.
Jis pridūrė, kad gimtadienį būtų paminėjęs panašiai ir tuomet, jei ligos nebūtų. Leonas paaiškino, kad šventės – geras būdas gyviesiems pabūti kartu. Bendravimas veikia beveik kaip vaistai. Kai tik turi laisvą minutę, vyras paima į rankas telefoną ir surenka draugo numerį.
Leonas sako, kad negana paminėti esamas progas. Švenčių galima ir prisigalvoti. Antai jis žmona jau 23-ejus metus sąžiningai pažymi kiekvieno mėnesio penktą dieną. Būtent tokį pasirinkimą nulėmė poros vestuvių data.
Pasak jo, aiškių taisyklių šios progos minėjimas neturi. Kartais pora išeina į restoraną, bet būna, pasitenkina ir vakariene namuose. Dovanos taip pat nėra būtinas atributas. „Bet ta penkta diena visada ypatinga. Vienas restoranas net žino, paskambina ir klausia: „Daktare, o šita penkta diena pas mus?“, – kvatojosi Leonas.
Jis pasakojo, kad net ir operacinėje praleisto gimtadienio nepamiršo. Nors ir mėnesiu vėliau, bet atšventė jį namuose su gyva muzika ir šokiais, nors dar ir nebuvo pilnai pagijęs po operacijos, judesius varžė skausmas.
Stebina net gydytojus
„Daugelis žmonių pasaulį priima be džiaugsmo, mato jį niūrų. Kartais liga duodama, kad suprastum – gali būti daug blogiau. Pasveikęs žmogus į pasaulį pradeda žiūrėti visai kitaip“, – svarstė gydytojas psichiatras.
„Nevarykim Dievo į medį. Iškris ir supyks – bus labai blogai“, – pokštavo Leonas.
Gydytojas kartą Leono paklausė, kaip jis iki šiol gyvas?
„Tavo labai geros rankos, mano – labai gera galva“, – nepasimetė vyras.
Pasak jo, dar vaikystėje reikia išmokti ne tik padaryti tvarką namuose, bet ir galvoje. Jis paaiškino, kad iššūkius priima be baimės. Visi labai bijo susirgti ir mirti. O kodėl?
„Tą dieną, kai tavęs nebebus, koks tau skirtumas, kas toliau bus? Tavęs jau nebėra“, – sakė Leonas ir patikino tokio požiūrio besilaikąs jau labai seniai.
Jo įsitikinimu, artimų žmonių mirtį daugelis priima pernelyg sunkiai. „Tai – mūsų egoizmas. Tas žmogus juk neišėjo iš tavęs. Jis išėjo tik iš šio pasaulio. Kai tą supranti, baigi daryti nesąmones, o džiaugiesi, kad jį pažinai, turėjai ir kalbiesi su juo. O kas tau trukdo mintyse su juo bendrauti? Niekas“, – pastebėjo radijo laidos pašnekovas.
„Kai tu bendrauji su Dievu, viskas juk gerai. Kai Dievas bendrauja su tavimi – tada jau reikia pas psichiatrą eiti“, – geros nuotaikos neprarado Leonas.
Jis pasakojo, kad pats sunkiai išgyveno savo tėvo mirtį nuo prostatos vėžio. Galiausiai vyras suprato, kad tėvas ir toliau stebi jį nuo debesies, padeda jam ir šeimai.
„Buvo labai stiprus, gilus žmogus. Dabar tokių jau nebedaro“, – prisiminęs tėvą nusijuokė Leonas.
Diagnozės bijoti nereikia
Su sunkia liga gyvenantis vyras įsitikinęs, kad daiktai yra tokie, kokiais juos mato pats žmogus.
„Diagnozė nėra nei blogis, nei gėris. Tai tik užrašas. Viskas priklauso nuo to, kaip tai priimi. Galiu meilę priimti kaip baisenybę, nes man ji kažkada kančią sukėlė. O ji juk geras, žmogui būtinas dalykas. Taip ir čia: turėsi tą, ką suvoksi. Noriu, kad žmonės suprastų – nėra tokios diagnozės, į kurią reikėtų sureaguoti blogai“, – aiškino Leonas.
Jis pastebėjo, kad apie sunkią ligą sužinoję žmonės užsirašo į konsultaciją būtent pas jį. Tie pacientai Leoną girdi kitaip nei sveiką gydyoją. Jo paties laikysena nuramina kitus.
„Nemažai tokių, kurie ateina su pirmos, antros stadijos vėžiu: „Daktare, jūs čia rimtai sergate? Tada atsiprašau, su manimi viskas gerai“. Ir iškeliauja jie džiaugtis gyvenimu“, – pasakojo Leonas.
„Kaip nebūtų keista, šitie ligoniai man – didžiausias malonumas. Jiems gali parodyti tikrą tiesą“, – pridūrė jis.
