Kankina baimė ir nerimas? Sprendimas visai paprastas

Žmonija vėl tapo žiauraus karo liudininke, nerimas dėl dabarties ir ateities didėja. Todėl labai svarbu ne tik rasti atramos tašką, neprarasti tvirto pagrindo po kojomis, bet ir ištiesti ranką kitam.

moteris, poilsis<br>123rf nuotr.
moteris, poilsis<br>123rf nuotr.
moteris, stresas<br>123rf nuotr.
moteris, stresas<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Apr 13, 2023, 5:30 PM

Pasaulis pasikeitė dėl klimato pokyčių, socialinių tinklų, šiuolaikinių technologijų. Dar reikia pridurti koronaviruso pandemiją, karą Ukrainoje.

Anksčiau žmonija baiminosi pokyčių. Neva niekas nežino, kas bus rytoj: šiandien verslas klesti, o po metų to, ką gamini, niekam nebereikia, duok ką nors naujo.

Turizmo agentūros turėjo stabilias pajamas, bet po pasaulį dabar dauguma keliauja savarankiškai. Vadinasi, reikia naujos veiklos strategijos.

Jaunimas dažo plaukus žaliai, raudonai, rengiasi juodai, puola į depresiją. Bambame, kad jų metų buvome kitokie.

Dabar bijome, kad pasaulis žlugs. Koronaviruso pandemija nuslopino gebėjimą bendrauti, turizmo ir restoranų verslas buvo atsidūręs arti bankroto. COVID-19 siautėjimo metu suvokėme, kad ir patys esame mirtingi.

Pasaulis griūva ir kai kurie griuvėsiai krinta tiesiog ant galvos.

Dūžta idealai, o iš socialinių tinklų ir naujienų kanalų kasdien užplūsta informacijos lavina. Ar teisinga, o gal melagiena?

Kadaise kaimyninis kaimas buvo toli, o dabar „pasislinko“ ne tik Europa, bet ir egzotiškos šalys. Ukrainoje, kur ne vienas turime artimų žmonių ir bičiulių, vyksta karas.

Akivaizdu, kad akimirksniu galima prarasti viską – būstą, už kurį iki šiol buvo mokėta paskola, naujus baldus, santaupas, darbą, mylimą žmogų, o kai kurie gal jau ir neteko.

Galvoje nuolat kirba mintis: o jei staiga kas nors įvyks? Todėl stengiamės nepraleisti nė vienos informacijos. Juk kaip niekad svarbu sprendimą priimti laiku. O kada tai padaryti, kas žino? Dėl to jaudinamės ir nerimaujame. Nuolatinis stresas.

Išsilavinęs žmogus dirba prestižinėje bendrovėje, bet uždirba kelis kartus mažiau nei populiarus 20-metis nuomonės formuotojas, neturintis jokio išsilavinimo. Kodėl? Tikrai neaišku.

Jei bendrovę užlieja atleidimų banga, galima netekti darbo. Bet nuomonės formuotojas toliau kala pinigus. Tad ar reikia išsilavinimo ir bemiegių naktų prie darbo projektų? Ir vėl užgriūva nerimas ir stresas.

Anksčiau paaiškinti tai, kas vyksta, buvo sudėtinga – tiesiog trūko informacijos. Dabar kita problema – žinių per daug. Negana to, dar sklando įvairaus plauko sąmokslo teorijos. O gal tai tiesa?

Žmogui tikrai nereikia tiek daug informacijos, nes jis tiesiog skęsta žinių vandenyne stengdamasis viską aprėpti.

Mus užklumpa psichologinė krizė, nes nebegalima elgtis kaip anksčiau. Juolab kad ankstesnis elgesio ir gyvenimo modelis neteikia pasitenkinimo, nedidina savivertės.

Psichologinė krizė – sudėtinga ir skausminga būsena, kurią sunku įveikti. Po jos net galima pakilti aukštyn – pelnyti sėkmę, sukaupti naujos patirties. Bet ir lengva nusiristi žemyn – į nelaimes, depresiją, fizinius skausmus ir net savižudybę.

Atsitinka taip, kad ankstesnis gyvenimas sugriūva. Nebeliko stogo virš galvos, su penkerių metų vaiku ir kuprine ant pečių tenka bėgti į saugesnę šalį. Sutelkus visas jėgas ir energiją svetimoje šalyje greitai randamas būstas, darbas – kad ir ne pagal profesiją, o vaikas lanko darželį.

Tuomet patiriamas stresas, bet psichologinės krizės nėra. Nors žmogus tampa karo auka, toks nesijaučia. Daroma tai, kas tuo metu svarbu, prisitaikoma prie esamų aplinkybių ir tikimasi greitai sugrįžti į tėvynę.

Tokiam žmogui reikia ne psichologinės, o socialinės pagalbos. Įdėmaus klausytojo, kuriam būtų galima atverti širdį, išlieti savo skausmą, išgirsti gerų, šiltų, padrąsinančių žodžių.

Sutinkama ir tokių, kurie palieka tėvynę dėl kitų priežasčių. Jie įsikuria naujoje vietoje, bet skundžiasi, kad negali banke atidaryti sąskaitos, seno automobilio pakeisti nauju, nes trūksta pinigų. Bet tai smulkmenos, juk neprarado visko, ką turėjo. Jie tik savo noru pakeitė gyvenamąją vietą. Tokie jaučiasi aukomis, nors jomis tapo savo valia. Tuomet juos užklumpa psichologinė krizė.

Visi esame skirtingi. Vienas skundžiasi nuolatine grūstimi viešajame transporte, kitas – per prastu automobiliu. Bet gal troleibuse ar autobuse jo laukia nauja gyvenimą pakeisianti pažintis? Ar įsigijęs prabangų automobilį bus laimingas?

Pasaulis tikrai trapus. Paliko sutuoktinis – ieškokite naujo partnerio, žlugo verslas – pabandykite naują.

Nepatinka gimtinė, nes mažai saulės? Žiemą pagyvenkite ten, kur šilta ir saulėta. Nebendraukite su žmonėmis, kurie mėto į jus akmenis. Tiesiog gyvenkite čia ir dabar.

Kankina baimė, nerimas? Pagalvokite, dėl kokių priežasčių? Persirgote koronavirusu – reguliariai tikrinkitės sveikatą, bijote netekti darbo – kelkite kvalifikaciją ir mokykitės kalbų. Jų niekada nebus per daug.

Pasaulis tapo ne tik kitoks, bet ir atsivėrė daug naujų galimybių. Būdami bet kokio amžiaus įgyvendinkite tai, apie ką anksčiau svajojote. Mėgote piešti? Pradėkite lankyti piešimo kursus. Norite išmokti kinų kalbą? O kodėl ne?

Svarbiausia būti lankstiems ir iš galvos išmesti įžeidimus, nesiknaisioti po smulkmenas ir greitai atsitiesti.

Visada stenkitės išvengti smūgio, neįsivaizduokite esantys uola. Ar prasminga grumtis su nenugalima jėga? Tikrai ne. Tai neišeis į gera.

Įžeidė, todėl nusprendėte atkeršyti? Ar to tikrai reikia? Na, atkeršijote: skriaudėjas sunaikintas, neteko darbo. Nuskriaudė kitas? Kas toliau, ir vėl kerštas?

Garsus austrų psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas Viktoras Franklis (1905–1997) prasidėjus Antrajam pasauliniam karui trejus metus buvo įkalintas nacių koncentracijos stovykloje. Grįžęs į Vieną (Austrija) po dvejų metų jis vedė antrą kartą, su žmona susilaukė dukters, kuri tapo vaikų psichologijos specialiste.

32 knygas parašęs V.Franklis sukūrė pokario metų susitaikymo teoriją, tapo neurologijos ir psichiatrijos profesoriumi. Jis tikėjo, kad kančia ir sunkiausiomis akimirkomis turi prasmę, bet savo gyvenimo neeikvojo kerštui.

„Kančia ir vargas – sudėtinės gyvenimo dalys kaip ir likimas ar mirtis. Neįmanoma jų atskirti nuo gyvenimo tiesiog nesunaikinant jo prasmės. Atskirti vargą ir mirtį, likimą ir kančią nuo gyvenimo reikštų panaikinti gyvenimo formą, jo pavidalą. Tik likimo smūgių daužomas, kančios pažymėtas gyvenimas įgyja formą ir pavidalą. Taigi likimas, kurį patiria žmogus, turi prasmę: šį likimą reikia formuoti, kai įmanoma, ir priimti, kai būtina“, – vienoje knygoje rašė jis.

Kai iš skriaudėjo laukiame atgailos, gyvename praeitimi.

„Patekote į nemalonią padėtį? Nekaltinkite savęs, nevadinkite savęs kvailiu, kad patikėjote ne tuo žmogumi. Gyvenime juk visko pasitaiko“, – pataria V.Franklis.

Juolab kad skriaudėjai ir budeliai gauna kur kas baisesnes bausmes. Tuo pasirūpina gyvenimas.

Tad kam išgyventi ir graužtis? Juk apdovanojimo už savo kančias tikrai negausite. Gyvenkite toliau ir ryžtingai atverskite naują savo gyvenimo puslapį.

Kad ir kaip keistai skambėtų, V.Franklis įsitikinęs, kad šiuolaikinio pasaulio bėda – per mažai įtampos.

„Šiandienos žmogui netenka patirti tiek vargo ir įtampos, kiek patirdavo ankstesnių laikų žmogus, tad galiausiai jis nebemoka ištverti nei vieno, nei kito“, – vienoje savo knygų prieš gerą dešimtmetį rašė jis.

„Nelaimingi“ meilės išgyvenimai, anot jo, irgi mus daro stipresnius. Kaip tik jie mus labiausiai brandina.

Parengė Ona KACĖNAITĖ

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.