Jo rengiamose stovyklose „Liepsnojantis aitvaras“ patyrę profesionalai sumodeliuoja nerimą keliančias situacijas, atskleidžia, kaip veikti karo atveju, išgyventi laukinėje vietovėje, siūlo savo kailiu pajusti, kas yra skendimas ar susidūrimas su agresyviu šunimi. Tokių stovyklų dalyviai sako, jog visa tai ne tik plečia patirčių bei žinių akiratį, bet ir gali tapti postūmiu keisti gyvenimo būdą, didinti savivertę, sunaikinti stagnaciją darbo ar šeimos santykiuose.
Neturime atsparumo
Net 17 metų kariuomenėje dirbęs, misijose Afganistane dalyvavęs E. Dauskurtas pastebi, jog lietuviai yra labai išprususi tauta, tačiau daugeliui stinga atsparumo stresui. „Apie tai liudija statistika – nuo gausių smurto šeimoje ir savižudybių atvejų iki prastos vaikų psichinės ir fiziologinės būklės. Šalia vykstantys karai, hibridinės atakos mūsų pačių kieme taip pat ženkliai padidina nerimo, irzlumo, pykčio dozes, tad, susidūrę su sunkumais, greitai pasimetame ir priimame ne pačius adekvačiausius sprendimus“, – sako buvęs SOP padalinio „Aitvaras“ narys.
E. Dauskurto teigimu, pagrindinis ginklas kovai su įvairaus pobūdžio stresu yra koncentravimosi technikos, viena jų yra sąmoningas kvėpavimas.
„To gali išmokti kiekvienas – reikia tiesiog maksimaliai sulaikyti kvėpavimą, lėtai iškvėpti, sukoncentruoti dėmesį į kojų padus ir taip atsidurti realybėje be emocijų. Tik tuomet galima pereiti prie problemų sprendimo. Šiai temai stovyklose skiriamas didelis dėmesys, pateikiame įvairių užduočių prastai savijautai įveikti. Tarkime, apie kokį streso lygį gali kalbėti žmogus, kuris plaukia surištomis kojomis ar susiduria akis į akį su puolančiu šunimi? Tuomet gyvenimiškas stresas tampa mažų mažiausiai lengvas ar net juokingas“, – tvirtina buvęs karys.
Nuo ginklo iki plaukimo
Mokydamas, E. Dauskurtas su kolegomis pasitelkia patirtis iš SOP kursų ir atrankų, taip pat pritaiko JAV ir D. Britanijos specialiųjų pajėgų metodikas.
„Lietuvoje civiliai tokių dalykų daugiau niekur nepatirs. Žinoma, svarbu suprasti, kad mes nemokome karinės taktikos, tam skirta Šaulių sąjunga. Kita vertus, daugumai civilių jos naudoti ir neteks. Kalbant apie karinį parengimą, turime programą, skirtą pasiruošimui karui bei veiksmams jam prasidėjus.
Svarbiausi dalykai tokiais atvejais yra praktinė medicina, žemėlapio skaitymas, mokėjimas valdyti bent jau trumpąjį šaunamąjį ginklą. Taip pat pravartu žinoti, kaip elgtis, jei esi paimtas įkaitu, kokia informacija svarbi kariuomenei“, – pasakoja jis.
Didelį dėmesį E. Dauskurtas skiria ir elgesiui vandenyje. „Situacija su plaukimo mokymais šalyje po truputį gerėja, tačiau kaip elgtis vandenyje esant kritinei situacijai, žino tik mažuma. Išties išmokti reikia ne tiek jau ir daug, esmė yra kartojimas iki raumenų atminties.
Svarbiausia – sąmoningas kvėpavimas, kūno padėtis ir pagrindiniai rankų bei kojų judesiai. Šie tinkamai atliekami keli dalykai padės išgyventi, kai tenka ilgai būti vandenyje neliečiant dugno, apsivertus valčiai ir panašiai“, – sako buvęs kariuomenės naras.
Būtent patirtį atviruose vandenyse E. Dauskurtas įvardija kaip vieną įspūdingiausių per tarnybos kariuomenėje laikotarpį. „Plaukėme per audrą naktį gumine valtimi iš Klaipėdos į Nidą. Bangos buvo tokios, kad iki šiol apie šią patirtį pasikalbame su vaikinais. Po valtį mus nešiojo kaip šapelius, bet visi kartu atsilaikėme. Apskritai darbas petys į petį, pasitikėjimas bendruomene, iššūkiai ir konkurencija mane išugdė kaip asmenybę su tvirtais šarvais. Iš vaiko, iš kurio tyčiodavosi mokykloje, kuris vėliau virto blogiuku, neliko nieko. Tad iš išorės nepalankios, tačiau iš tiesų tvirtybės suteikiančios sąlygos gali duoti puikų rezultatą „, – teigia vyras.
Saldi pergalė prieš save
E. Dauskurtas tikina, jog norint dalyvauti „Liepsnojančio aitvaro“ stovyklose nereikia fizinio pasirengimo.
„Nebūtina būti sporto salės veteranu, svarbiausia noras kažką keisti savyje. Dauguma stovyklų užduočių nesunkios, bet neįprastos, keliančios nerimą. Pavyzdžiui, šuoliukai nuo liepto užrištomis akimis, nėrimas į gylį tamsoje ar ledo eketėje, lindimas į ankštas patalpas, apsigynimas nuo šuns ir panašiai“, – sako jis.
Vyras pripažįsta, kad kai kurios situacijos gali pasirodyti ekstremalios. „Bet tai yra puiki galimybė sužinoti ir saugiai, su profesionalų priežiūra, pasiekti savo ribą. Priėję ją, pradžioje, žinoma, esame linkę atsitraukti, grįžti atgal.
Tačiau ilgainiui suprantame, jog išgyvenome, adaptuojamės ir perlipame tą ribą. Būtent tuomet ir auga žmogaus savivertė, o su ją ilgainiui plečiasi reagavimo spektras, koreguojasi mąstymas, keičiasi elgesio normos tiek su savimi, tiek ir su kitais. Kaip mes vadiname, ugdomas nugalėtojo charakteris“, – stovyklų metodikos esmę apibūdina buvęs SOP karys.
Sunkiausia – prarasti kontrolę
Dauguma „Liepsnojančio aitvaro“ stovyklų dalyvių sako, jog nerti į tokį nuotykį juos paskatino savirealizacijos ir bendrystės paieškos, noras patirti kažką naujo ir sustiprėti.
„Tai kelių dienų kelionė su tokiais kaip aš žingeidžiais vyrais, dalinantis patirtis ir įspūdžiais. Čia susiduri su situacijomis, kurios verčia abejoti savimi. Baisiausia buvo nerti į vandenį su virve – tamsa, slėgis ir šaltis vertė grįžti atgal, ir tai daryti galėjau kada panorėjęs.
Išnėrus, apkalbėdavome savo jausmus ir suprasdavau, jog noriu pabandyti dar giliau. Pasiekęs maksimumą, jaučiausi nugalėjęs save, parsinešiau tą jausmą namo“, – pasakoja 35 metų verslininkas iš Anykščių Tadas Zubrickas.
Programuotojui Rimui Vileikiui sunkiausia patirtis buvo paleisti kontrolę iš savo rankų.
„Gan daug investuojame į profesinius įgūdžius ir pamirštame save kaip asmenybę. Buvau pasimetęs žmogus, nuolat jaučiau stresą, kai reikėdavo bendrauti su nepažįstamais. Stovykla, o ypač susipažinimas su vandens stichija, leido man tapti stipresniam, pasitikėjimo pridėjo ir tai, jog dabar žinau, kaip padėti kitam, kas yra ginklas, kaip likti ramiam, kai atrodo, viskas slysta iš po kojų“, – sako 32 metų vilnietis.
28 metų reklamos specialistas Deivydas negali pamiršti plaukimo surištomis kojomis ir rankomis. „Čia buvo ta vieta, kur teko smarkiai dirbti su savimi, raminti panikos apimtą vidinį dialogą, sutelkti dėmesį tik į tai, ką reikia daryti.
Dabar žinau, kad tai galiu, nors to gal ir neprireiks gyvenime, bet jaučiuosi tvirtesnis. Gebu suvaldyti savo baimės instinktus, o esant bet kokiai grėsmei jie ir yra pagrindinis kliuvinys. Po stovyklos pajudėjau ir asmeniniame gyvenime – galų gale pakeičiau darbą į perspektyvesnį“, – sako Deivydas.
Trisdešimtmetei logistikos vadybininkei Aušrai Parnarauskei labiausiai įstrigo užduotys tamsoje. „Pripratę gyventi šviesoje, net nenumanome, kiek toli galime žengti būdami aklinoje tamsoje ir kokią euforiją patirti įveikus užduotį, tarkime, naktį nušokus nuo liepto į vandenį. Tai sunkiau nei gali pagalvoti. Tuo pačiu ne tik kovoji su savimi, bet ir stengiesi padėti kolegei, kuri apimta dar didesnės baimės. Tai išgryninanti patirtis“, – apibendrina Aušra.
