I tipo cukrinis diabetas atėmė regėjimą, o ligos komplikacijų pasiglemžtą koją pakeitė protezas. Tačiau moteris nepraranda geros nuotaikos, sukasi virtuvėje, kepa pyragus, mėgsta klausytis audioknygų.
„Aš noriu gyventi. Mirti visada suspėsi, todėl niekada neskubu ten, kur mano eilės niekas neužims“, – sako Liana.
Šį rugsėjį sukaks 15 metų, kai Liana gyvena su kito žmogaus inkstu ir kasa – jai atlikta kompleksinė transplantacija, vienu kartu persodinti du organai.
Sužibo viltis
Iki operacijos Lianos sveikata pamažu blogėjo. Didelis gliukozės kiekis kraujyje žaloja inkstų kraujagysles ir nefronus. Taip nutiko ir Lianai. Mažeikiškės inkstai palengva atsisakinėjo, vieną gydytojams teko pašalinti. Bet ir likusysis inkstas pamažu silpo.
Tačiau transplantacijos medikai siūlyti neskubėjo, pirma laukė ilgos ir varginančios dializės procedūros.
Praėjo metai, Liana buvo įtraukta į transplantacijos laukiančių ligonių sąrašą. Inkstą dovanoti siūlė moters tėvas. Medikai padarė tyrimus, pasirodo, organas Lianai tiktų.
Bet moteris sužinojo, kad kartu su inkstu gali būti persodinta ir kasa. Tokios operacijos Lietuvoje jau buvo atliekamos. Sergant I tipo diabetu kasa negamina insulino, todėl donorinis organas prilygo išsigelbėjimui, suprato Liana.
„Tada tėvelis atkrito, gydytojai pastatė į eilę ir pasakė: laukite“, – prisiminė pašnekovė.
Nenormalus penktadienis
Kai atsiranda potencialus donorinis organas, skambučio sulaukia ne vienas sergantysis. Medikai pasikviečia iš laukiančiųjų sąrašo, atlieka tyrimus ir transplantaciją pasiūlo tam žmogui, kuriam organas tinka labiausiai.
Tą žinojo ir Liana. Todėl 2009 metų rugsėjį, kai suskambo telefonas didelių vilčių nepuoselėjo. Moteris suprato, kad į Vilnių tuo pačiu tikslu važiuoja dar 5 žmonės.
„Kelyje į ligoninę sakiau, kad tikrai grįšiu, nes girdėjau, kad žmonės po 8 ar 11 kartų važiuoja, bet organo negauna. Bet man pasisekė – pakliuvo iš pirmo karto“, – pasakojo Liana.
Taip nusprendė sušauktas gydytojų konsiliumas, nes mažeikiškei donorinis inkstas ir kasa tiko puikiausiai.
„Aš pasimečiau, nes visai to nesitikėjau. Nežinojau nė ką pasakyti“, – prisipažino mažeikiškė.
Tačiau baimės ji neturėjo. Troškimas jaustis gerai buvo stipresnis.
Liana atsimena, kad transplantacija vyko naktį. Po chirurgų peiliu gultis ji ruošėsi vidurnaktį, operacija truko maždaug 5 valandas.
Pabudusi po transplantacijos ji išgirdo žingsnius palatoje. Moteris paklausė, kokia šiandien diena? Išgirdo atsakymą „penktadienis“ ir paniro į miegą. Nubudusi ir vėl uždavė tą patį klausimą, tačiau, matyt, miegojo neilgai, nes sužinojo, kad diena dar nepasikeitė. Istorija pasikartojo ir trečią kartą. Tik slaugytoja linksmai juokėsi.
„Pagalvojau, kad kažkoks nenormalus penktadienis – niekaip nesibaigia“, – būseną po operacijos prisiminė Liana.
Kasdien dėkoja donoro artimiesiems
Transplantacija pašnekovės gyvenimą pakeitė į gerą: sugrįžo jėgos, energija, nebereikėjo galybę laiko prarydavusių dializės procedūrų. Be to, anksčiau moterį ištikdavusios diabetinės komos – dėl sąmonės sutrikimų ji staiga krisdavo ant grindų.
„Nėra, ką lyginti, aš jau buvau pamiršusi, kaip žmonės gyvena, kai gerai jaučiasi“, – sakė Liana.
Moteriai mintis į galvą nešovė, kad persodinti organai galėtų pakrikti. Kaip pati sako, džiaugiasi kiekviena diena ir dėkoja donorui suteikusiam galimybę gyventi kitaip.
„Nereikia transplantuoti. Ir vienu, ir kitu atveju numirsi“ , – tokius žodžius iš artimo žmogaus kadaise išgirdo Liana.
Tačiau dabar pastabų dėl persodintų organų ji nesulaukia. Panašu, visi apsiprato. Kitokia, nei aplinkiniai Liana nesijaučia, dovanotą organą priima kaip natūralų dalyką.
Moteris taip pat negaili gražių žodžių asociacijai „Gyvastis“, kuri skleidžia organų donorystės idėją ir vienija sergančiuosius, organizuoja įvairius renginius, stovyklas.
