Galvos skausmas, padidėjęs kraujospūdis, tinstančios kojos. Prieš penkerius metus prasidėjusi klastinga inkstų liga – glomerulonefritas – privertė vilnietį Igorį Deniušą domėtis medicina.
Kurį laiką Igoriui kraują valė dirbtinis inkstas – dializės aparatas. Šios procedūros buvo atliekamos triskart per savaitę.
Darbo ritmą suderinęs su procedūrų grafiku vyras iš pradžių nesijautė dideliu ligoniu.
Bet liga nesnaudė. I. Deniušas vis dažniau atsidurdavo ligoninėje, tapusioje jo antraisiais namais, nebedrįso planuoti ateities.
Nykstant inkstams vilniečiui teko vartoti daug vaistų.
Prieš trejus metus gydytojai įtikino jauną vyrą, kad jį gali išgelbėti inksto persodinimas.
I. Deniušas kurį laiką svarstė, ar rinktis artimo žmogaus inkstą, ar nepažįstamo mirusio donoro – tokios pagalbos šalyje laukia apie 300 inkstų ligomis sergančių pacientų.
Igoriui stengėsi padėti jo artimieji, žmona.
Iš daugiavaikės šeimos kilęs I. Deniušas turi tris brolius ir seserį, tačiau jam buvo sunku priimti jų pasiūlymą aukoti inkstą.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog labiausiai sūnui tiktų tėvo inkstas, tačiau skyrėsi jų kraujo grupės.
Pacientų bendrijos „Gyvastis” renginyje lankęsis Igoris buvo girdėjęs Santariškių klinikų Nefrologijos centro direktoriaus docento Mariaus Miglino paskaitą apie naują gydymo būdą, kai įmanoma persodinti inkstą, nors gyvo donoro ir recipiento kraujo grupės nesutampa.
„Pasikalbėję su tėvu, kuris jau devynerius metus negeria svaigalų, nerūko, nutarėme, jog galime ryžtis tokiai operacijai”, – prisimena Igoris.
Inžinieriaus diplomą turintis I.Deniušas neslėpė, kad susidūręs su kokia nors keblia situacija dažnai mąsto kaip savo profesijos atstovas – jei yra aiškus techninis sprendimas, dingsta abejonės.
Kad neįvyktų žaibinė svetimo inksto atmetimo reakcija, Igoris iš anksto buvo ruošiamas operacijai.
Visą mėnesį jam buvo skiriami imuninę sistemą slopinantys vaistai, taikomos specialios procedūros, šalinančios iš kraujo tam tikrus antikūnus.
Vežamas į operacinę Igoris jautėsi ramus.
„Manęs nekankino baimė, kad tėvo inkstas gali neprigyti, nors jo kraujo grupė yra A (II), o mano – B (III). Tikėjau, kad viskas bus gerai, operacijai visi intensyviai ruošėmės”, – prisimena I.Deniušas.
Kai jis prabudo po operacijos, pasirodė, jog ji truko akimirką: „Vos tik atsigavęs supratau: viskas yra gerai.”
Persodintas inkstas prigijo, Igoris su kiekviena diena atgauna vis daugiau jėgų ir jaučiasi labai dėkingas savo tėvui.
I.Deniušas neslėpė, kad kai donoras yra artimas žmogus, sunku išvengti abejonių: „Kas bus, jei...” Tačiau tėvas buvo nusiteikęs ryžtingai ir nesileido į kalbas.
Buvusį Rusnės seniūną V.Deniušą padėti sūnui įtikino ne tik meilė, bet ir asmeninė patirtis.
Jis pažinojo dvi Rusnės salos gyventojas, kurioms buvo taikoma dializė, bet jų nepavyko išgelbėti, nes laiku neatsirado nė vieno tinkamo inksto donoro.
„Artimųjų ir giminių visada yra daugiau nei ligonių. Manau, nė vienas pacientas neturėtų kankintis ir laukti, kol jam bus surastas tinkamas mirusio donoro inkstas”, – įsitikinęs Igorio tėvas.
Jo nuomone, turėti du inkstus žmogui – prabanga, nes pašalinus vieną inkstą, jo darbą gali atlikti kitas.
Dėl to donoro sveikata nepablogėja, o nuo jausmo, kad pavyko išgelbėti sunkiai sergantį ligonį, būna gera gyventi.
Santariškių klinikos – vienintelė gydymo įstaiga Rytų Europoje ir Baltijos šalyse, kurioje persodinamas gyvo donoro inkstas esant skirtingoms donoro ir recipiento kraujo grupėms.
Lietuviai neatsilieka šioje srityje nuo švedų, vokiečių ir šio metodo pradininkų japonų, paneigusių ne vieną medicinos dogmą.
„Mintis persodinti gyvo donoro inkstą, kai yra nesuderinamos kraujo grupės, daug metų buvo laikoma erezija”, – pasakojo Nefrologijos centro direktorius docentas M.Miglinas.
Organų transplantacijai galiojo tie patys dėsniai, kaip ir kraujo perpylimui. Jei žmogui perpilamas ne jo grupės kraujas, pradeda irti kraujo ląstelės, vyksta hemolizė. Tokia būklė yra mirtinai pavojinga.
Kita vertus, yra žinoma, jog žmogui, sergančiam inkstų nepakankamumu, galima rasti tinkamą donorą giminaitį, tačiau dažnai iškyla rimta kliūtis – kraujo grupių nesuderinamumas.
Peržengus šį barjerą, gyvų donorų paaukoto inksto persodinimo operacijų skaičius padidėja 25 procentais.
Šis metodas ypač paplitęs Japonijoje, kur vyrauja budizmas, todėl nėra populiari žuvusiųjų donorystė.
Praėjusio dešimtmečio pradžioje gyvo donoro inkstą, kai yra kraujo grupių nesuderinamumas, ėmė persodinti ir Vokietijos, Švedijos medikai.
Šių šalių mokslininkai daug ką patobulino, todėl ligoniui prieš numatomą inksto persodinimo operaciją nereikia šalinti blužnies, yra lašinami specialūs vaistai.
Taip pat tobulėjo specialios procedūros, pavyzdžiui, įdiegta imunosorbcija, kai specialiu filtru yra susiurbiamos tam tikros medžiagos, reaguojančios su kita kraujo grupe.
– Ar persodinus inkstą vėliau organizmas nepradeda gaminti medžiagų, galinčių sukelti atmetimo reakciją? – paklausiau docento M.Miglino.
– Tokia grėsmė būna pirmąsias dvi savaites. Per šį laikotarpį įmanoma specialiomis procedūromis išplauti iš kraujo šias medžiagas.
Japonų ir švedų patirtis rodo: jei per pirmąsias dvi savaites išgyvena persodintas inkstas, vėliau jo veikla niekuo nesikeičia nuo įprasto donoro inksto, kai kraujo grupės yra biologiškai suderinamos.
– Kur dingsta medžiagos, dėl kurių svetimas inkstas gali neprigyti? Ar ilgainiui mažėja jų kiekis kraujyje?
– Įdomiausia tai, jog jų tik šiek tiek sumažėja. Tos medžiagos nusėda ant persodinto inksto, kuris sugeba jas padaryti nekenksmingas.
Žinoma, naujo inksto tyko dar vienas pavojus – priešiškai nusiteikę audinių antigenai. Atlikus transplantaciją, būtina vartoti vaistus nuo atmetimo reakcijos visą laiką, kol veikia naujas inkstas.
– Kokį inkstą geriau persodinti – gyvo ar žuvusio donoro?
– Santariškių klinikos – vienintelė šalyje gydymo įstaiga, kurioje persodinamas gyvo donoro inkstas.
Persodinant tokį inkstą būna mažiau streso, komplikacijų, tai – planinė operacija.
Persodinant žuvusio donoro inkstą, ruoštis operacijai tenka skubiai, dažniausiai operuojama naktį.
Yra šalių, pavyzdžiui, Norvegija, kur beveik pusė visų inksto transplantacijų yra atliekama inkstą paėmus iš gyvo donoro organizmo.
Nėra biologinio amžiaus ribos, kas gali būti donoras. Vienintelis kriterijus – gera sveikata.
Inksto persodinimas – ne tiktai gyvenimą ilginanti, bet ir jo kokybę gerinanti operacija.
Ją atlikus gerėja kraujo rodikliai, nebelieka mažakraujystės, nereikia vartoti daug vaistų, normalizuojasi kraujospūdis.
Kliūtys donorystei
Arūnas Želvys
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų urologas
„Lietuvoje pirmą kartą donoro inkstą persodino Santariškių klinikų profesorius Balys Dainys. Tai įvyko 1970-aisiais, o dabar tokia operacija tapo kasdienybe.
Kur kas sudėtingiau, jei persodinamas gyvo donoro inkstas, kai jo ir recipiento kraujo grupės skirtingos. Lietuvoje pirmoji tokia operacija atlikta 2010-ųjų lapkritį.
Mūsų šalyje inksto donoru gali tapti šeimos nariai ir giminės. Jei savo inkstą nori dovanoti sugyventinis ar gyvenimo draugė, to padaryti neįmanoma.
Kitose šalyse yra taikoma daugiau įvairių donorystės formų.
Pavyzdžiui, yra dvi šeimos, auginančios po vaiką, kuriam būtina persodinti inkstą. Tarkime, nė vienas iš tėvų savo vaikui negali padovanoti savo inksto, nes nesutampa kraujo grupės. O kitos šeimos vaikui – gali.
Tokios poros galėtų apsikeisti gyvais donorais. Visas keturias operacijas reikėtų pradėti vienu metu, kad vienas kuris donoras staiga neapsigalvotų.
Tokia porinė donorystė neįmanoma Lietuvoje, nors ekonomiškai šis būdas pigesnis nei persodinti gyvo donoro inkstą esant kraujo grupių nesuderinamumui. Todėl reikėtų tobulinti donorystės įstatymą.”
