Šioje įstaigoje į antrą planą nugrimzta Artimųjų Rytų problemos, čia viena palata dalijasi žydas ortodoksas iš Jeruzalės ir savo vaikelį slaugantys palestiniečiai iš Gazos ruožo.
Tai vieta, kurioje nesvarbu tautybė, tikėjimas, odos spalva. Čia visus vienija viltis pasveikti.
Kai Izraelio šiaurėje esančioje ligoninėje mirė palestinietis berniukas, jo tėvai nutarė paaukoti vaiko organus – kad jie išgelbėtų kito mažylio sveikatą ar net gyvybę.
Dar tą pačią naktį mažojo Achmedo širdis, kepenys ir inkstai buvo atskraidinti į Schneiderių vaikų ligoninę Tel Avive.
Net keturios šeimos su viltimi laukė nusileidžiančio sraigtasparnio su mirusio berniuko organais. Arabų šeimoje gimusiam vaikui reikėjo skubiai persodinti kepenis. Izraelio šiaurėje gyvenanti Druzų šeima laukė donoro širdies savo dukrelei.
Žydų ortodoksų šeima iš Jeruzalės ir iš Negevo dykumos atvykę beduinai kurstė viltį sulaukti donoro inkstų savo sunkiai sergantiems vaikams.
Gydytojai tą naktį dirbo tarsi vykdydami sudėtingą karinę užduotį: net keturiose operacinėse tuo pat metu vyko gyvybiškai svarbių organų persodinimo operacijos, keturiems pacientams padovanojusios po naują gyvenimą.
Neretai laimingai pasibaigiančios istorijos, primenančios jaudinamus kino filmų scenarijus, Schneiderių vaikų ligoninėje vyksta kone kasdien.
Šiame pastate, nė kiek neprimenančiame gydymo įstaigos, jau penktus metus šeimininkauja profesorius Josephas Pressas (54 m.) – Kauno medicinos akademijos absolventas.
Puikiai lietuviškai kalbantis kaunietis, į Izraelį iš Lietuvos atvykęs prieš 35 metus, geru žodžiu mini savo aukštąją mokyklą ir profesūrą, padėjusią tvirtus pagrindus jo stulbinamai karjerai vienoje pažangiausių planetos ligoninių.
„Kai 1977 metais, baigęs medicinos studijas ir metus padirbėjęs Alytaus ligoninėje, su mama atskridau į Izraelį, gyvenimą teko pradėti iš naujo, – prisimena iškiliausias Izraelio pediatras. – Tuomet net nežinojau, kad Izraelyje žmonės rašo iš dešinės į kairę, o ne taip, kaip buvau pratęs Lietuvoje.
Neturėjau didelio pasirinkimo: reikėjo dirbti, kad išlaikyčiau save ir savo mamą. Mane išgelbėjo darbštumas ir begalinis noras siekti savo tikslo.”
Hebrajų kalbos egzaminas, kurį po trijų mėnesių intensyvių kursų teko išlaikyti jaunajam medikui, buvo niekis, palyginti su įsitvirtinimu Izraelio darbo rinkoje.
Ir nors vietiniai puikiai įvertino Kaune įgytas žinias, anglų kalbos įgūdžius, siekti karjeros naujoje šalyje nebuvo lengva.
Po ketverių metų pediatrijos specializacijos studijų, alinančių valstybinių egzaminų, ilgų stažuočių užsienyje gydytojui rezidentui buvo pasiūlyta specialisto vieta vienoje didžiausių Izraelyje Berševos vaikų ligoninėje.
„Dienomis dirbau, naktimis mokiausi”, – šypsodamasis prisimena gydytojas, rodydamas sunkiai pakeliamą 2500 puslapių pediatrijos vadovėlį, kurį jis iki šiol moka atmintinai.
Netrukus profesorius J.Pressas tapo vyriausiuoju Berševos ligoninės gydytoju, o prieš ketverius metus jam buvo pasiūlyta vadovauti Schneiderių vaikų ligoninei.
Kiekvienam Izraelio gydytojui ši ligoninė tarsi Meka. Tai medicinos įstaiga, kurioje dirba patys geriausi specialistai. Vienintelė vieta, kurioje atliekamos sudėtingiausios organų persodinimo operacijos, čia atvežami sunkiausi ligoniai ne tik iš Izraelio, bet ir iš kaimyninių šalių.
Ši vaikų ligoninė visame pasaulyje yra žinoma dėl savo išskirtinių laimėjimų ir atradimų.
Neseniai profesorius grįžo iš Havajų, kur pažangiausių pasaulio ligoninių vadovams skaitė pranešimą apie Izraelio pediatrų laimėjimus.
– Kuo Izraelio vaikų ligoninės skiriasi nuo kitų pasaulio šalių, nuo Lietuvos gydymo įstaigų?
– Schneiderių nacionalinė vaikų ligoninė buvo specialiai projektuota ir įrengta taip, kad atitiktų mažųjų pacientų ir jų šeimų reikmes. Prieš 20 metų ji buvo pastatyta JAV gyvenančios Schneiderių šeimos iniciatyva ir jos lėšomis.
Ligoninės patalpos ir aplinka sutvarkyta taip, kad keltų kuo mažiau streso.
Vaikai čia gydomi kaip vaikai, o ne kaip maži suaugusieji. Be įprastų gydymo metodų, taikome meno, muzikos terapiją, o kartu su aukščiausio lygio specialistais mūsų ligoninėje dirba ir klounai.
Haifos universitete specialią programą baigę studentai samdomi tam, kad numalšintų mažųjų ligonių stresą. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažiau streso patiriantys vaikai greičiau sveiksta, jiems reikia mažiau vaistų.
– Jūsų ligoninėje patirties semiasi įvairių šalių specialistai. Ar palaikote ryšius su Lietuvos medikais, medicinos įstaigomis?
– Gauname dešimtis prašymų iš buvusios Sovietų Sąjungos, Kaukazo, Rytų Europos, Afrikos šalių, Lotynų Amerikos, Kinijos.
Lietuvos medikai iki šiol nesidomėjo galimybe tobulintis mūsų ligoninėje, bet Lietuvos ambasada Izraelyje neseniai padėjo mums užmegzti ryšių su Kauno klinikų profesoriumi pediatru Rimantu Kėvalu – turime daug vilčių dėl mūsų ateities bendradarbiavimo.
– Izraelyje santykiai tarp skirtingų etninių grupių įtempti. Jūsų ligoninėje gydomi žydai, palestiniečiai, etiopai. Ar pasitaiko nesantaikos kibirkščių tarp pacientų ar juos slaugančių artimųjų?
– Esu tikras, kad medicinoje negali būti jokių sienų. Mes esame ir norime būti geriausiais taikos ambasadoriais. Be vaikų iš Izraelio, kasdien Schneiderių ligoninėje sulaukiame apie 20–30 mažųjų pacientų iš Gazos, o išlaidas už jų gydymą dengia Gazos valdžia.
Nesvarbu, kas vyktų aplink, mūsų ligoninės specialistai visuomet darys viską, kad išgydytų sergančius vaikus. Mes esame įsitikinę, kad jei šiandien padėsime vaikams, mūsų visų lauks geresnė ateitis.
– Izraelyje dažna ligoninė gauna finansinės paramos iš pasiturinčių izraeliečių. Lietuvoje tokia praktika nėra paplitusi. Kaip manote, kas padeda pritraukti privačių investicijų į šalies medicinos įstaigas?
– Labai svarbu tinkamai sureguliuoti teisinę bazę, kad žmonės turėtų finansinę paskatą aukoti pinigų. Izraelyje visiems įprasta aukoti – paprastai kiekvienas žmogus kasmet skiria mažiausiai 600–1000 šekelių (420–700 litų) įvairiems paramos fondams.
Mūsų ligoninė savo fondus turi Izraelyje, Anglijoje, Australijoje, JAV, kitose šalyse.
Ten nuolat vykdomos lėšų rinkimo akcijos: organizuojami labdaros koncertai, susitikimai su žinomais žmonėmis. Aš pats dalyvauju tokiuose susitikimuose, pasakoju apie mūsų poreikius ir laimėjimus.
Visų pasaulio didžiausių ligoninių vadovai bent penktadalį savo darbo laiko skiria lėšoms rinkti.
Nors ir netrūksta pinigų ūkio išlaidoms, norint pirmauti, įvaldyti naujausias technologijas tenka patiems rūpintis papildomomis lėšomis.
Praėjusį pavasarį Lietuvos mokyklų vaikai, paminėdami Holokausto dieną, piešė spalvingus drugelius. Šie drugeliai su lietuviškais linkėjimais „atskrido” į Schneiderių vaikų ligoninę.
Mažieji Izraelio ligoniukai dėžę su savo pieštais drugeliais išsiuntė į Lietuvą.
Galbūt ši graži vaikiška iniciatyva paskatins ir Lietuvos pediatrus atrasti tarptautinių žinių ir unikalios Izraelio patirties lobius, o tautiečius, gyvenančius Lietuvoje ar išeivijoje, plačiau atverti pinigines kilnioms investicijoms?
Geriau nei raminamieji
Kai į palatą įlenda raudona klouno nosis, o po to pasklinda galybė muilo burbulų, nusišypso net ir sunkiausiai sergantis mažylis.
Šalies ligoninėse gydomus vaikus jau dveji metai lanko penkiolika socialinių klounų – dirbti su sergančiais vaikais paruoštų suaugusių žmonių. Pas mažuosius ligonius jie traukia keletą kartų per savaitę.
„Kai kilo idėja linksminti sergančius vaikus, manėme, jog apsilankysime ligoninėse keturis kartus, ir tuo viskas baigsis. Bet pamatę, kokie klounai reikalingi, tęsiame šią veiklą jau antrus metus”, – sakė projekto „Klounai be sienų” iniciatorė Indrė Vileitė.
– Koks žmogus gali tapti socialiniu klounu?
– Jais tampa įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, turintys aktorinės ir darbo su vaikais patirties.
Ši veikla – savanoriška, niekas už tai negauna atlygio. Bet klounai tikina iš vaikų gaunantys daugiau emocinės grąžos nei atiduoda.
– Ką klounai veikia palatoje?
– Bendrauja su vaikais, dainuoja, pasakoja istorijas. Nėra jokios programos – improvizuojama. Dažniausiai būtent vaikai pamėtėja idėją, kaip su jais bendrauti.
Mes vieninteliai ligoninėje ateiname pas vaiką, o ne pas jo ligą.
– Ligoninėje turbūt ir klounams pasitaiko ašarą išlieti?
– Pati aplinka, kurioje lankosi socialiniai klounai, itin jautri. Kartais po savaitės aplankęs tą patį vaiką, jo neatpažįsti – pirmiau noriai bendravęs, dėl ligos jis tampa abejingas, liūdnas.
Tačiau pozityvumo kur kas daugiau. Į klounų išdaigas reaguoja net sunkiausi ligoniai – tai išduoda nušvitusios jų akys.
Kartais užtenka į palatą prileisti muilo burbulų, ir vaikai kaipmat atsigauna, pamiršta skausmą ir ligą, pamiršta esą ligoninėje.
Labai svarbu pralinksminti ne tik vaikus, bet ir jų tėvus – kai kurie būna labai nusiminę, nežinantys, ko griebtis, kaip nuraminti vaiką, suteikti jam daugiau džiaugsmo.
Dabar sulaukiame skambučių ir prašymų apsilankyti iš įvairiausių ligoninių.
Kad galėtume plėsti projektą, renkame aukas.
Norėtume, kad kiekvienoje šalies ligoninėje galėtų lankytis socialiniai klounai, ir tai nebūtų vienkartinės akcijos, o nuolatinis darbas.
Tyrimais įrodyta, jog bendravimas su klounais pagerina vaikų psichikos sveikatą, padeda atsipalaiduoti, laikinai pamiršti problemas ir skausmą.
