Nėra nieko blogiau už naktinius reisus, ypač jei prieš tai pilotas vadovavo ilgalaikiam skrydžiui, o pasnausti teko tik viduryje dienos.
Lėktuvas kyla. Jo vadui nesulaikomai merkiasi akys, jis paprašo kolegų leisti keletą minučių nusnūsti.
Atsibunda jis nuo staigaus trūktelėjimo. Vadas su siaubu supranta, kad sumigo visa jo įgula, o lėktuvas kuriam laikui tapo nevaldomas.
„Pervargimo, kuris dažnai lemia katastrofas ir avarijas, daugelis neįvertina“, - teigia miego sutrikimus tyrinėjantis vokiečių specialistas Jurgenas Zulley'us.
Ištyręs daugybės transporto avarijų autostradose priežastis jis priėjo išvadą, kad dviejų trečdalių visų avarijų priežastis - vairuotojo pervargimas.
Ypač pavojingas metas - ankstyvas rytas ir maždaug antra valanda dienos. Šiuo metu įvyksta šešis kartus daugiau avarijų nei įprastai. Mat tuo metu organizmui reikia poilsio.
Ciklų trukmė - para
Prieš trisdešimt metų Vokietijos Maxo Plancko instituto fiziologai atliko įdomų eksperimentą. Jie keletui savaičių izoliavo grupę žmonių uždaroje patalpoje. Tyrimo dalyviai neturėjo laikrodžių, o šviesa buvo tik dirbtinė - kad savanoriai negalėtų orientuotis pagal natūralią šviesą.
Tyrimo dalyviai gyveno nežinodami, kuri valanda. Jie atsibusdavo tuomet, kai išsimiegodavo, valgydavo tuomet, kai norėdavo ir eidavo miegoti, kai pasijusdavo pavargę. Miegoti popietės miego jiems nebuvo leidžiama.
Po kurio laiko tyrimo dalyviai ėmė vis vėliau eiti miegoti. Jų miego ir budėjimo ciklas tapo ilgesnis nei 24 valandos.
Šis ciklas kai kuriems eksperimento dalyviams padidėjo net iki 50 valandų. 16 iš jų atitekdavo nepertraukiamam miegui.
Tik tuomet, kai tiriamiesiems buvo leista miegoti ne vieną, o du kartus, buvo atkurtas normalus 24 valandų ciklas. „Pačių svarbiausių gyvybinių ciklų trukmė - para. Ji dalijasi į dvi dalis. Kiekvienoje šių dalių yra pauzė poilsiui, kai kūnui labiausiai reikia miego: tai naktis ir kelios valandos po pusiaudienio“, - aiškino J. Zulley'us.
Atsikelia neatgavę jėgų
Režimas, kuriuo gyvena šiuolaikinė visuomenė, vis labiau tolsta nuo vidinio laikrodžio - bioritmų, koordinuojančių pagrindines organizmo funkcijas.
Tai gali turėti nepageidaujamų pasekmių sveikatai, nes savo ritmą turi kiekvienas organas ar funkcija.
Pavyzdžiui, anksti ryte padaugėja kai kurių hormonų, kurie pažadina organizmą, o kai kurių fermentų kiekis per parą organizme pasikeičia iki keturių kartų.
Infarktai dažniausiai užklumpa ryte, kai būna padidėjęs kraujo spaudimas. O insultai pakerta tamsiuoju paros metu.
Kinta ir jautrumas skausmui: ryte skausmas sunkiau pakeliamas nei vakare.
Per parą kūno temperatūra keičiasi maždaug puse laipsnio. Anksti ryte ji pradeda kilti, o kartu su tuo padidėja ir dėmesio koncentracija. Po pusiaudienio temperatūra mažėja - tada sėdinčius už rašomojo stalo ar prie automobilio vairo ima rakinti žiovulys.
Biologinis laikrodis ne tiktai nurodo, kada mums reikia miegoti. Tam tikrais periodais poilsis lovoje yra mažai naudingas.
Miegas padeda atsigauti tik tuomet, kai žmogaus kūno temperatūra yra žemiausia. Todėl tie, kurie miega iki vidurdienio, kai kūno temperatūra būna aukščiausia, neretai atsikelia taip ir neatgavę jėgų.
Sumažėjo miego trukmė
Žmonėms reikia 6-10 valandų miego per parą.
Jungtinių Valstijų armijoje atliktu eksperimentu buvo bandyta nustatyti, kiek galima sumažinti miego trukmę. Paaiškėjo, kad tuomet, kai miegas sutrumpėdavo daugiau nei 40 procentų, ryškiai sumažėdavo ir kareivių fizinės bei protinės galios.
Mokslininkai sako, kad šiandien daugybės žmonių būsena panaši į tų kareivių, dalyvavusių eksperimente.
Per pastaruosius šimtą metų vidutinė miego trukmė išsivysčiusiose šalyse sutrumpėjo penktadaliu. Vien per pastaruosius dvidešimt metų žmonių miegas sutrumpėjo pusvalandžiu per parą.
Tas, kuris keletą naktų iš eilės miegojo po keturias valandas, jaučiai taip, tarsi jo kraujyje būtų 0,5 promilės alkoholio. O viena bemiegė naktis pablogina refleksus taip pat, kaip ir 0,8 promilės alkoholio.
