„Širdis liko pažeista visam gyvenimui, praėjo daugiau kaip trisdešimt metų, bet siaubingi prisiminimai niekad neišblėso. Net iki šiol važiuodama pro gimdymo namus regiu tą nedidelę palatą ir daugybę aplink mane stovinčių žmonių baltais chalatais“, – apie tuos įvykius kalbėjo 72 metų Zita Mažylienė.
Tą lemtingą dieną moteris savo aštuntokę dukrą vedė pas odontologą. Tuo metu Z. Mažylienė buvo nėščia. Belaukdama eilėje prie odontologo kabineto moteris staiga paplūdo kraujais.
Gimdymo namuose jai buvo atliktas cezario pjūvis, kilo komplikacijų. Operacija užtruko net keturias valandas. Kaip vėliau Z. Mažylienei aiškino medikai, padėtis buvusi beviltiška – jiems tekę rinktis, ką gelbėti: gimdyvę ar naujagimį.
„Smarkiai kraujavau. Kraujo pateko kūdikiui į gerklę, ir mano mažylė užduso, – braukė ašaras moteris. – Visai prieš prarasdama sąmonę išvydau rūmus, o po manim vingiavo upė, ja plaukiojo daugybė puikių žuvų. Pasidarė taip gera lyg skęstant, taip lengva lyg nebeturėčiau kūno.“
Išgelbėjo valytoja
Panevėžietė prisimena, kad tą dieną gimdė šešios moterys. Neišgyveno dar vienas naujagimis. Gydytojai buvo labai užimti, lakstė nuo vienos pacientės prie kitos. Galbūt todėl ją – nukraujavusią gimdyvę – palaikė mirusia?
„Atsigavau išvežta į lavoninę. Patalpas tvarkiusi valytoja pamatė, kaip mostelėjau ranka, ir ėmė žviegti. Gydytojai išsigando to šaukimo ir atlėkė jai pagelbėti. Žodžio negalėdama ištarti valytoja pirštu ėmė rodyti, kad reikia gelbėti ne ją, o mane“, – apie dramatišką nutikimą pasakojo moteris.
„Paprastai į lavoninę mirusysis gabenamas ne iš karto. Nežinau, galbūt mane išvežė anksčiau ir dėl to nepastebėjo, kad atsirado pulsas, – svarstė pašnekovė. – Neprisimenu, kaip atsigavau, žinau tik iš valytojos pasakojimo.“
Vežant Z. Mažylienę atgal į palatą visos moterys veržėsi pamatyti prisikėlusios iš mirusiųjų.
„Galbūt mano gyvenimą nulėmė ta viena akimirka. Jeigu valytoja tuomet manęs nebūtų pastebėjusi, matyt, dabar jums to negalėčiau pasakoti“, – svarstė panevėžietė.
Sąmonę moteris atgavo mažoje palatoje. Aplink stovėjo daugybė gydytojų. Jų veidai buvo susirūpinę. „Aš ėmiau rėkti: „Gelbėkit! Man baisiai šalta, pilkite ant manęs karštą vandenį!“ – prisiminė pašnekovė.
Jos laukė ilgas gydymas, daugybė kraujo perpylimo procedūrų. „Net po keturių mėnesių, praleistų ligoninėje, išėjau labai silpna. Ant kojų mane pastatė Jonas – nuostabiausias vyras visame pasaulyje“, - šypsodamasi prisiminė Z. Mažylienė.
Artimieji jau rengė įkapes
Ką išgyveno vyras ir paauglė dukra, kol moteris balansavo ties gyvybės ir mirties riba?
J. Mažyliui sunku prisiminti tas akimirkas: „Paskambinau gydytojui Petrui Knizikevičiui, jis – mano bendraklasis. Išgirdau siaubingą žinią – dukrelė neišgyveno, o ir žmona greičiausiai mirs.“
Z. Mažylienė pasakojo, kad buvo anksčiau kalbėjusi su vyru, jog jeigu dėl kažkokių priežasčių staiga numirtų, norėtų būti palaidota mėlyna suknele. J. Mažylis sunkiausią gyvenime akimirką to nepamiršo – nupirko tokios medžiagos ir užsakė pasiūti drabužį laidotuvėms. „Kur jis padėjo tą mėlynąją suknią ir kitas įkapes, Jonas man taip ir nepasakė“, – kalbėjo moteris.
Vyras ir dukra Virginija tuo metu palaidojo naujagimę. „Atidarėme karstą, o mažylė – lyg nulieta tėvelio kopija. Tėtis pabučiavo ją į kaktą, tada pabučiavau aš“, – dukters prisiminimus atpasakojo Z. Mažylienė.
Tas pats taksistas vežė Z. Mažylienę į ligoninę gimdyti, o vėliau – karstą su mirusia dukra į kapines. Nors taksistams tai daryti draudžiama.
Paklaustas, ar būtų ir vienas užauginęs mergaitę, J. Mažylis neieškojo žodžių: be jokių abejonių.
Laimei, likimas neatėmė žmonos ir motinos.
Vyrą pažino iš plaukų
Kad kūdikis neišgyveno, Z. Mažylienė suvokė pati – jo neatnešė maitinti. Tai patvirtino ta pati valytoja. „Gydytojas P. Knizikevičius atėjęs klausė, kaip norėčiau pavadinti savo vaikelį. Atsakiau, kad žinau, jog dukrytės nebėra“, – skaudžiausias gyvenimo akimirkas prisiminė pašnekovė. Gydytojas tik atsiduso su palengvėjimu, kad pačiam nereikės to pranešti. „Buvo Joninės, tad pavadinau Janyte. Kai išėjau iš ligoninės, ji buvo jau palaidota Ramygalos gatvės kapinėse, priešais Bronių Babkauską. Taip nė karto jos ir neišvydau“, - apie skaudžią patirtį kalbėjo moteris.
Nugalėti netekties skausmą padėjo vyras. „Aš esu labai jautri, greitai pravirkstu, o Jonas ir dukra, nors nesusieti kraujo ryšiais, labai panašūs – moka susiimti, susitvardyti. Mane ramindavo, kad taip sielodamasi nieko nepakeisiu. Be to, turėjau galvoti ir apie savo sveikatą“, – kalbėjo panevėžietė. „Anksčiau į ligonines lankytojų neleisdavo. Mane atvedė į gydytojo P. Knizikevičiaus kabinetą. Turbūt dėl šoko man aptemo akys – nieko nemačiau, net išsigandau, kad apakau. O Jonelis man ir sako: „Mamyte, čia aš, paglostyk mano plaukus.“ Ir iš tiesų, palietusi jo garbanas, atpažinau. Grįžo ir regėjimas“, - apie pirmąjį susitikimą su vyru pasakojo Z. Mažylienė.
Su dukra moteris pasikalbėdavo per ligoninės langą.
Naujam gyvenimui prikėlė vyras
Grįžusi namo moteris vargiai tesugebėdavo pereiti per kambarį.
Nukraujavusi ligonė ilgai negalėjo atgauti jėgų – trūko geležies. Tik gydytojai Redai Tatorienei gavus gerą vaistą, Z. Mažylienės sveikata ėmė pamažu taisytis.
Daugiau ji nebegimdė.
„Ant kojų mane pastatė Jonas. Jis dirbo miesto priešgaisrinės apsaugos vyr. inžinieriumi. Ne paslaptis, darbe gaudavo gero konjako. Gerdavau po šaukštą prieš pietus, ir po 4 metų jau išėjau dirbti į moterų koloniją priešgaisrinės apsaugos vyr. inspektore. Dirbau 8 metus“. - kalbėjo panevėžietė.
Atgauti fizines jėgas ir dvasinę ramybę padėjo ir poilsis – kelionės į Krymą, Sočį ir kitur. Ilsėtis važiavo net 14 kartų per vadinamąjį sezoną. „Vyras dirbo sukarintos priešgaisrinės apsaugos tarnyboje, turėjo majoro laipsnį, todėl kelionės traukiniu mums nekainuodavo, tik skrendant lėktuvu tekdavo primokėti.
Aš bijau vandens, tad tik pasipliuškendavau ir grįždavau į krantą. Grynas oras, bangos ošia, tyla, ramybė. Vyras mėgdavo paplaukioti. Kad nesijaudinčiau, tai plaukiodavo man užsnūdus“, - prisiminė Z. Mažylienė.
Moteris vandens bijo neatsitiktinai – vaikystėje ji skendo net du kartus.
Antroji santuoka – laimingas bilietas
Z. Mažylienė tikino, kad jos gyvenime – ne vien skaudūs prisiminimai, bet ir daug laimingų metų. Ištikus bėdai ji visada gali atsiremti į vyro Jono petį. Su pirmuoju vyru išgyvenusi 8 metus, moteris negalvojo tekėsianti dar kartą.
„Laimėjau šioje loterijoje, - šypsodamasi pasakojo moteris. - Susipažinome Anykščių šilelyje, bet aš gyvenau Vilniuje, o Jonas – Panevėžyje. Iš pirmos santuokos turėjau dukterį, jis – du sūnus. Draugavome trejus metus, tuomet pasiūlė persikelti, o Panevėžys man visada patiko. Labai rizikavau viską mesdama ir atvažiuodama, bet štai jau greitai bus 38 mūsų bendro gyvenimo metų sukaktis.“
Pašnekovė negaili šiltų žodžių kalbėdama apie vyrą: pasakiškas, kuklus, darbštus, nagingas, rūpestingas... „Tokių vyrų pasaulyje daugiau nėra“, – apibendrino Z. Mažylienė.
