Šimtametis Vilniaus universiteto profesorius K. Ambrozaitis – guvaus proto, puikios atminties, žvalus ir veiklus.
Ne vieną valdžią, reformą išgyvenęs biomedicinos mokslų daktaras savo kelyje buvo sutikęs daug žinomų istorijos, politikos, meno atstovų, todėl su gerokai jaunesniu dainininku mielai diskutavo ir apie istoriją, dailę, operą.
K. Ambrozaitis – operos mėgėjas, todėl kartu su Merūnu dar paniūniavo vieną žinomą ariją ir išgėrė po taurelę brendžio.
„Viskas galima. Svarbiausia su saiku”, – mėgstamam solistui patarimus dalijo gydytojas rentgenologas K. Ambrozaitis.
Jaunystėje moterų dėmesio nestokojęs profesorius Merūnui patarė nesikratyti ir gerbėjų dėmesio. Svarbiausia likti ištikimam savo antrajai pusei.
„Jeigu atsiranda kokia simpatija, jeigu tu patinki, nieko nepadarysi. Bet apgaudinėti negalima”, – sakė našlys K. Ambrozaitis.
M. Vitulskis: Kartais pagalvoju, ar norėčiau sulaukti 100 metų. Jums turbūt per tiek laiko teko ir karą matyti, ir išgyventi šeimos narių netektį. Man tai baisiausia.
Esu apsuptas žmonių. Nežinau, kaip gyvenčiau be jų. Ar jūsų nežudo liūdesys, kad esate vienas?
K. Ambrozaitis: Žmonos nebėra. Nebeturiu ir draugų. Vienatvė nusibodo. Gyvenu vienas name. Nors turiu du sūnus medikus, anūkų, kol galiu pats susitvarkyti, su jais gyventi nenoriu.
Norisi pabendrauti, bet norisi ir ramybės. Būtų čia vaikai aplinkui, tvarkos nebūtų. Man patinka rašyti, paskaityti. Pasiklausau muzikos. Tai padeda atsikratyti liūdnų minčių.
Dėkoju Dievui, kad būdamas tokio amžiaus esu veiklus. Tai svarbiausia. Jeigu esi neveiklus, esi niekam nereikalingas. Daug metų dirbau universitete. Jeigu reikėtų, dirbčiau ir toliau.
M. Vitulskis: Su žmona pragyvenote daug metų. Ar norint būti drauge tarp dviejų žmonių turi būti didelis pasitikėjimas?
K. Ambrozaitis: Mano žmona mirdama pasakė, kad aš jos niekuomet neapgavau. Ir ji manęs neapgavo. Dalyvaudavau seminaruose, konferencijose – progų buvo daugybė, bet niekuomet neišdaviau savo žmonos.
Jaunystėje buvau atstumtas vienos merginos. Universitete bendravome, o paskui ji man įžūliai parašė: „Ne tam baigiau mokslus, kad į tokį kaimą pas tave važiuočiau.”
Aš tuo metu dirbau Šiluvoje gydytoju, turėjau pinigų. Būtų paspaudusi, būčiau vedęs. Supykau, kai ji man tai parašė.
Vedžiau vėlai, būdamas 36-erių. Kartu su žmona pragyvenome 61 metus. Kas yra meilė? Sunku ją apibrėžti. Reikia, kad būtų pripratimas, trauka ir penki procentai proto. (Juokiasi.)
M. Vitulskis: Galbūt ilgaamžiškumas priklauso nuo to, iš kur esate kilęs? Juk sako, kad žemaičiai, dzūkai yra stiprūs žmonės.
K. Ambrozaitis: Esu iš ilgaamžių šeimos. Jie – ūkininkai iš kaimo Tauragės rajone.
M. Vitulskis: Grynas oras, gamta turbūt taip pat turi įtakos sveikatai. Bet galbūt jūs vengdavote rūkančių kompanijos, stikliuko nekeldavote?
K. Ambrozaitis: Ką tu, Merūnėli. (Juokiasi.) Jaunystėje visko buvo. Retkarčiais gal ir per daug išgerta. Svarbiausia jausti saiką. Bet ne ką mažiau svarbu turėti tikslą. Mano tikslas buvo dirbti mokslinį darbą.
Būdamas 28-erių pirmą kartą patekau į kaimą kaip gydytojas. Visame valsčiuje buvau vienas medikas. Dariau viską, ką reikėjo. Tais laikais uždirbdavau iki 1200 senaisiais litais. Duona kainavo 15 centų. Už butą šeimininkei mokėjau 100 litų.
Pateikiau dokumentus į universiteto klinikų Vidaus ligų skyrių Kaune. Laimėjau konkursą. Bet ten iš pradžių tebuvo felčerio etatas. Alga – pusantro šimto litų.
Įsivaizduokit, koks buvo mano pasiryžimas, kad išdrįsau eiti į taip mažai apmokamą tarnybą.
Bet turėjau tikslą būti arti mokslo. Visą gyvenimą tarsi vedybų saitais buvau susiejęs save su mokslu. Parašiau 15 knygų.
Trys – autobiografinės, visos kitos – mokslinės. Ruošiuosi parašyti dar vieną knygą. Nesu rašytojas ar žurnalistas, bet man patinka rašyti.
M. Vitulskis: Pasaulyje esame tam, kad tobulėtume ir ateityje savo žinias perduotume kam nors kitam. Negali gyventi padrikai.
Mano mokytojas Jonas Antanavičius gerokai už jus jaunesnis – jam 77-eri. Jis visą gyvenimą man sakydavo: „Vaikeli, kiekviena diena tau turi būti kaip karas. Pats su savimi turi kariauti. Kova turi nenutrūkti. Jeigu sustosi – viskas. Eisi į dugną. Todėl kiekvieną dieną turi dirbti protinį, fizinį darbą.”
Jis pats kiekvieną rytą daro atsilenkimus, toliau mokosi, rašo memuarus.
Pastebėjau, kuo daugiau prisiimi darbų, tuo daugiau padarai.
Jaunystėje labai daug pagundų, kai norisi daug ką gyvenime pabandyti. Bet stengiuosi įjungti smegenis, o ne vadovautis instinktais. Reikia mokėti pasakyti „ne”.
Man teko bendrauti su daug didžių Europos operos solistų, kurie visuomet kartoja: „Mes karjerą padarėme tik todėl, kad mokėjome pasakyti žodį „ne”. Dėl tikslo reikia daug ko atsisakyti.
K. Ambrozaitis: Jei nesitvarkysi, nieko iš tavęs neišeis. Mane gyventi išmokė sunkumai. Tris kartus buvau paduotas į teismą, nors nieko bloga nesu padaręs. Įkliuvau už tai, kad padėjau kitiems.
Be teismo dvejus metus praleidau lageryje Vorkutoje. Į jį patekau atsitiktinai. 1945-aisiais dirbau poliklinikoje Šiluvoje.
Miškuose buvo partizanų. Gydydavome juos, bet niekuomet nevažiuodavome į jų bunkerius. Susitardavome susitikti kaime. Bet kartą mane labai prispyrė, ir aš surizikavau.
Bunkeryje buvo Lietuvos karininkas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Jis – geras mano pažįstamas.
Mes abu lankėme Raseinių gimnaziją. Jis buvo pora metų vyresnis, pažinojau jo seserį. Atsirado išdavikų, ir mane suėmė.
M. Vitulskis: Maniau, kad jūs nepatyrėte sunkių akimirkų, įtampos, streso – pagrindinių gyvenimo trumpinimo ir visų ligų priežasčių. Bet, pasirodo, klydau.
K. Ambrozaitis: Aš niekuomet nesinervindavau. Antraip nervų būtų neužtekę. Kai vežė į tremtį, nešaukiau, nerėkiau. Nieko tuo nepakeisi.
Visuomet galvojau, kaip reikės iš viso to išsikapstyti. Dėl to, kas jau įvyko, išgyventi neverta. Nėra ko dairytis į praeitį.
Daug įtakos sveikatai turi neprivalgymas. Dar būdamas gimnazistas apsigyvenau pas svetimus žmones. Pas svetimus – tai ne namie, neprisivalgysi. Tas pat ir studentavimo metais.
Dirbdamas gydytoju taip pat prisižiūrėdavau. Neprivalgydavau ir metus slapstydamasis nuo vokiečių. Galų gale ir lageris padėjo – išmokė mažai valgyti. Ten visą laiką buvau alkanas.
M. Vitulskis: Jūsų laikais ilgai gyventi buvo sudėtinga – dėl infekcijų, vaistų stokos, karų. Šiais laikais viskas priklauso nuo mūsų pačių, kaip mokėsime savimi pasirūpinti. Papasakokite, kokia jūsų diena.
K. Ambrozaitis: Keliuosi 8 valandą, o einu miegoti 10 valandą vakaro. Išsimiegoti pakanka aštuonių valandų. Buvo laikas, kai miegodavau po keturias valandas. Turėjau šeimą, iš jos negalėjau vogti laiko.
Keldavausi ketvirtą ryto, kad galėčiau rašyti disertaciją. Arba tai darydavau vėlai vakare, kai jau visi miegodavo.
M. Vitulskis: Ir aš partijas mokausi arba labai anksti rytą, arba labai vėlai vakare. Kartais labai trūksta miego. Praėjusią savaitę vienu metu buvau nemiegojęs 38 valandas. Jaučiausi labai blogai.
Mano dienos labai įtemptos. Daug darbų, reikia labai daug skraidyti. Bet kol jaunas, tol tempiu. Mano manymu, miegas – pagrindinis sveikatos šaltinis, todėl jei tik turiu galimybę, gerai išsimiegu.
Sportuoti neturiu laiko. Mano visas gyvenimas kaip sportas. (Juokiasi.) Lakstau ant scenos, per repeticijas. Vakare stengiuosi pabūti ramiau.
K. Ambrozaitis: Pats geriausias dalykas iš ryto atsikėlus pasirąžyti. Reikia išjudinti visus raumenis. Ir vakare reikėtų tai padaryti. Aš iki pat šiol tai darau.
Šokinėt nešokinėju, bet dar ir pavaikštau. Kasdien nueinu šiek tiek mažiau nei kilometrą. Negerai užsisėdėti. Būtinai reikia judėti.
M. Vitulskis: Gražu jus stebėti. Jokio rankų drebėjimo, mintys šviesios, judesiai koordinuoti. Mano močiutei aštuoniasdešimt. Džiaugiuosi, kad ją turiu. Bet jos sveikata ne tokia gera.
Jei sulauksiu šimto metų, ir aš pasikviesiu tokį pašnekovą kaip jūs dabar mane. Tada galėsiu papasakoti, kad buvau sutikęs profesorių, kuris sakė, kad reikia turėti tikslą ir daug dirbti.
K. Ambrozaitis: Labai greitai tas šimtas metų praeina. Darbas – vaistas. Bet nereikia pamiršti ir atostogų. Tie, kurie dirba per atostogas, daro didžiausią klaidą.
Mes, medikai, galime pasakyti – jeigu persidirbai fiziškai, per naktį pailsėjai, ir užtenka.
Raumenys greitai atsipalaiduoja. Smegenys taip greitai neatsigauna. Su jomis reikia atsargiai.
Negalima jomis naudotis be perstojo. Ir nereikia skaityti visokių romanų. Niekada nesu jų skaitęs. Aš mėgėjas trankytis po svetimus kraštus. Kur tik nesu buvęs. Keliaujant daug pamatai, išsiblaškai.
Pavargsti fiziškai, bet protas atsigauna. Pagaliau gerai nueiti pasivaikščioti į parką. Gamta, medžiai prašo pasikalbėti su jais.
M. Vitulskis: Aš taip pat labai mėgstu medžius. Visus kamuoja klausimas – iš kur gauti energijos?
Iš ten, iš kur esame atėję. Visi esame gamtos vaikai.
Su žmona Erika Vilniuje ieškome nuosavo namo. Labai norėčiau, kad aplinkui būtų medžių. Įkvėpimo pasisemiu ir keliaudamas.
K. Ambrozaitis: Pasikartosiu – visur reikia saiko. Nesu nutukęs, nes prisilaikau tam tikros rutinos. Žmonės, vartojantys medikamentus, kad sulieknėtų, daro didelę klaidą. Tai nusikaltimas pačiam sau.
Norint išlikti liekniems ir sveikiems svarbūs du dalykai. Viską galima ir reikia valgyti.
Tik atsargiai, ne po daug. Negalima per pietus prigrūsti į skrandį tiek, kiek telpa.
Organizmas panaudoja tik tiek kalorijų, kiek tuo metu reikia. Jei jų per daug, kaupiasi riebaliukai. Todėl reikia valgyti 4–5 kartus per dieną.
Mano šeimininkė kartais užsimiršta ir man paruošia du kotletus. Mielai juos suvalgyčiau iš karto, bet juk pakanka vieno. Aš taip maitintis pripratęs ir man pakanka.
M. Vitulskis: Mano gyvenimo būdas toks, kad penkis kartus valgyti nėra kada. Grįžtu dešimtą vakaro namo ir noriu valgyti.
Tada jau lovoje gaminasi riebaliukai. (Juokiasi.) Be to, mano šeimoje visi apvalūs. Nuo prigimties turbūt nepabėgsi?
K. Ambrozaitis: Gimstame tarsi turėdami namo karkasą. Tai – genetika. Bet plytas sudėliojame ir namo vidų įrengiame patys. Kokias plytas sudėliosi, taip gyvenime ir seksis.
Svarbiausia nesugadinti to karkaso, kurį gauname iš gamtos.
Gimdamas žmogus gauna tam tikros potencinės energijos kiekį. Vienas daugiau, kitas – mažiau. Jeigu mokame tinkamai pasinaudoti ta energija, jos pakanka visą amžių. Bet ne visiems pasiseka.
Ar labai sunku dažniau pavalgyti, neprisikimšti vienu kartu? Mano patarimas – pasiimkite termosą su maistu. Taip darydavau ir aš, ir mano žmona. Arba suvalgykite obuolį.
Bet, neduok Dieve, valgyti sumuštinius.
Amerikoje jau atsisakoma didelių mėsainių. Ten tiek visko pritepta, pridėta, jog nenuostabu, kad daug amerikiečių nutukusių.
Geriau tuos produktus valgyti atskirai – mėsos gabalėlį, duonos, sūrio. Kraštutinumai, kai badaujama, nieko nevalgoma, irgi nėra gerai.
M. Vitulskis: Niekuomet nesigriebiau kraštutinumų. Dabar daug dėmesio skiriu mitybai. Stengiuosi derinti maistą. Valgau vien mėsą arba vien daržoves.
K. Ambrozaitis: Jaunas žmogus gali daug ką sau leisti. Esant tokio amžiaus reikia tik apriboti kiekį. Vėliau atsiranda daugiau apribojimų – cukraus, riebalų.
Bet aš dar rūkytų lašinių suvalgau. (Juokiasi.)
M. Vitulskis: Ir mano močiutė be lašinių negali gyventi. (Juokiasi.) Dėl to Antano Smetonos laikais ją vokiečių vaiku vadindavo. Mano močiutė – homeopatė. Ji visą gyvenimą domėjosi augalais.
Yra pamokiusi net kelis daktarus ir savo dukrą išgelbėjusi nuo geltos. Ir aš žolelėmis gydausi, jokių chemikalų nevartoju.
K. Ambrozaitis: Mes, gydytojai, nenusistatę prieš homeopatiją. Duok Dieve, kad tik padėtų. Skirtumas tik tas, kad farmacininkų išleisti preparatai šimtu procentų patikrinti laboratorijose.
Dėl žolelių tos garantijos nėra.
M. Vitulskis: Abu jūsų sūnūs – medikai. Ar spaudėte rinktis šią profesiją?
K. Ambrozaitis: Vaikai turi daryti, ką nori. Negalima jų spausti. Reikia žiūrėti, koks jų potraukis. Juk teks dirbti visą amžių.
Vyresnysis sūnus Arvydas kalbėjo apie literatūrą. Bet aš mačiau, kad nieko neišeis, talento neturi, tad siūlėme rinktis mediciną. Ir jam neblogai sekasi. Jis – infekcinių ligų specialistas.
Antrasis, Ramūnas, buvo gabus technikai. Bet jis pats panoro būti gydytoju. Sakė norįs sekti mūsų su žmona pėdomis. Jis pasirinko techninę pakraipą – yra radiologas.
M. Vitulskis: Mūsų šeimoje visi dailininkai, menininkai. Nuo pirmų dienų mano aplinka – paveikslai. Matau, ir jūs turite daug tapybos darbų.
Man idealas – mano senelis. Norėjau tęsti tradicijas, tapti dailininku. Bet muzika tapo svarbesnė.
K. Ambrozaitis: Jūs turite daug talento. Bet svarbiausia nepersistengti. Balso stygas labai lengva sugadinti.
M. Vitulskis: Todėl miegas ir tyla man – pagrindinis vaistas.
