Uostamiestyje gyvenanti Svetlana Kirjanova (41 m.) taip ir nepaėmė popieriaus skiautės, bet mintyse vis rašė dukrai laiškus: „Dukrele, neliūdėk be manęs. Tavęs niekada neapleisiu.”
Prieš ketverius metus Svetlaną užklupo kraujo vėžys. Pirmoji dukra tuo metu jau buvo bebaigianti mokyklą, o mažajai buvo vos pusantrų metų.
Pirmiausia užklupo nepaaiškinamas nuovargis. „Nebegaliu”, – kas rytą moteris vos prisiversdavo iš lovos nuleisti kojas. Per naktį nuovargis neatsitraukdavo, ir kiaurą dieną jį tekdavo tampyti lyg akmenį ant kupros.
„Darbų tuomet buvo į valias, todėl vyliausi, kad nuovargis – laikinas. Ir kad jėgos pamažu sugrįš”, – apie praeitį kalbėjo moteris.
Tačiau savijauta nesitaisė. Naktimis ėmė varginti smarkus kosulys, galop pusę galvos surakino neslopstantis skausmas. Tuo metu Svetlana vis dar maitino dukrą, todėl negalėjo gerti stipresnių vaistų.
Moteris pravėrė neurologo kabineto duris. Gydytojas nutarė, kad galvos skausmo priežastis – trišakio nervo uždegimas. Skyrė gydymą, kuris netinkamas sergant vėžiu: didelių vitamino B dozių ir šildymo procedūrų.
„Kraujas? Iš kur? Turbūt tuberkuliozė”, – krūptelėjo Svetlana, kai vieną rytą atsikosėjo krauju. Išsigandusi ji nuskubėjo į Klaipėdos ligoninės tuberkuliozės filialą.
Netrukus nešina plaučių nuotrauka jau žingsniavo į Krūtinės chirurgijos skyrių. Kone 10 centimetrų skersmens darinys tarpuplautyje pakišo mintį apie vėžį.
„Internete apie šią ligą buvau visko prisiskaičiusi. Bet kol medikai nepatvirtino vėžio diagnozės, norėjau tikėti, kad klystu”, – pasakojo Svetlana.
Tikslios diagnozės teko palūkėti. O 2008-ųjų lapkritį klaipėdietė sužinojo: jai – ne Hodžkino limfoma – viena kraujo vėžio formų.
„Vėžys buvo pasiekęs trečiąją stadiją, ir baimė kurstė neramias mintis. O jeigu gydytojai neskirs tokių vaistų, kokių išties reikia? Gal jų nenusipelniau? Gal jais gydomi tik jauni žmonės ir man verčiau ieškoti pagalbos užsienyje? Gal iškart važiuoti į sostinę?” – nerimo ir panikos dienas prisiminė moteris.
Svetlana nutarė pasilikti Klaipėdoje. Gruodžio 1-ąją Jūrininkų ligoninėje gavo pirmąją chemoterapijos ir biologinės terapijos dozę, o po kelių dienų į jūrą išlydėjo vyrą jūreivį.
„Paakinau jį, kad plauktų. Iš mudviejų ašarų juk nebūtume pragyvenę”, – pratarė moteris.
Mažąją dukrą pasikeisdami ėmė globoti seneliai, o prie susirgusios mamos lovos palinko vyresnioji dukra.
Aštuonis mėnesius kraujo vėžys išbandymų moteriai negailėjo. Sunkus šalutinis vaistų poveikis sunkė jėgas.
Būta akimirkų, kai gyvybė buvo beužleidžianti vietą mirčiai. Po penktojo gydymo kurso į nusilpusį kūną įsimetė kraujo užkrėtimas. Karščiavimas temdė protą, nejaugi taip paprasta būtų numirti?
Tačiau mamos laukė abi dukros. Jų meilė, sustiprinusi vaistų, o vėliau – ir gydymo spinduliais poveikį, privertė ligą atsitraukti.
„Užtat dabar apie kraujo vėžį žinau kone viską. Galėčiau medikams paskaitas skaityti”, – gyvenimo džiaugsmo ugnelė suplazdėjo Svetlanos žodžiuose. Kodėl gi ne?
Šiuo metu Svetlana moko ligonius ir dalyvauja bendrijos „Kraujas” veikloje. Būdama greta kraujo vėžiu sergančių žmonių ji nebijo ištarti: „Esu sveika.”
Devyneri metai sergant limfoma ir trys ligos atkryčiai. Tai – patirtis, dėl kurios aktorius Dalius Mertinas (51 m.), kas rytą sveikindamas naują dieną, mintyse padėkoja ir už tai, kad ji išaušo.
Dalius nepamiršo nei baimės, užklupusios kartu su kraujo vėžio diagnoze, nei panikos.
„Sergu. Ką daryti? Gal mūsų šalyje limfoma nė negydoma?” – 2003-iaisiais D.Mertinas surinko draugo, JAV gyvenusio gydytojo, telefono numerį. O netrukus bičiuliui išsiuntė ir visų tyrimų rezultatus.
„Lietuvoje, kaip ir JAV, yra tų pačių vaistų kraujo vėžiui gydyti. Gali važiuoti į JAV, jei neturi kur pinigų dėti”, – bičiulio atsakymas buvo paprastas.
D.Mertinas neslepia: buvo nelengvų situacijų, kai viltis gyventi susitraukdavo į kumštį, ir nervindavosi net nuo netinkamai suprasto žodžio.
Buvo bloga ir po chemoterapijos, ir po kaulų čiulpų persodinimo. Ypač po šios procedūros, nes kartu su ligą įveikiančiais vaistais kaklą suveržia ir nepakeliama vienatvė.
Užtat dabar, tris kartus ligos parklupdytas ir tris kartus medikų prikeltas D.Mertinas ištaria: „Santariškių klinikų onkohematologai – stebukladariai. Lenkiuosi prieš juos.”
„Pavymui vėžio diagnozės užplūsta visokių minčių. Bet jausmų nei išmesi lauk, nei jie patys išeis. Jokiu būdu negalima įsileisti pesimizmo, nes liga tik ir laukia, kad žmogus prarastų norą gyventi.
Visiems, kuriuos užklumpa vėžys, sakau, jog jie, kaip ir aš, tėra laikinai sergantys žmonės. Kad mes visi kartu pasveiksime.
Kartu atšoksime dar ne vieną bendrijos „Kraujas” ir savo gyvenimo dešimtmetį”, – kalbėjo D.Mertinas.
Kartu su pirmąkart Lietuvoje paminėta Pasauline limfomos diena 2005-aisiais įkurtas ir projektas „Būk geras”. Pakvietęs žmones tapti kaulų čiulpų donorais, projektas stabtelėjo.
Gydytojas rezidentas Šarūnas Judickas (30 m.), 2008-aisiais pakurstęs „Būk geras” akciją, iki šiol nepaleido jos vairo.
„Kol nestudijavau medicinos, nė pats nežinojau, kas yra kaulų čiulpų donorystė. Užtat dabar rengdamas akcijas kartu su bendraminčiais nešu šią žinią kitiems”, – sakė Š.Judickas.
Šarūnas ne kartą patyrė, koks beribis yra žmonių gerumas. Tik iš širdies jį paskleisti ne visi išdrįsta.
„Daugybė žmonių nieko nėra girdėję apie tai, kad kiekvienas gali tapti kaulų čiulpų donoru. Ir nustemba supratę, kad tai daug paprasčiau, negu nueiti, tarkim, į parduotuvę.
Juk paprastas veiksmas – pasiekti ligoninę, duoti kraujo tyrimams ir užpildyti kaulų čiulpų donoro anketą – gali nulemti kraujo vėžiu sergančių ir kaulų čiulpų transplantacijos laukiančių žmonių likimą”, – sakė Šarūnas.
Per akcijas „Būk geras”, kuriose netrūksta nei muzikos, nei poezijos, dalis žmonių prisijungia prie „Kraujo” draugų būrio. Ir neša žinią apie donorystę kitiems.
Vaistų poveikis: mirtis užleidžia vietą gyvenimui
Lietuvos hematologų ir patologų sukurtoje Hematologijos stebėsenos sistemos duomenų bazėje yra sukaupta apie 28 000 įrašų apie kraujo vėžį. Statistiškai išnagrinėti pastarųjų 15 metų duomenys (apie 13 000 įrašų).
Tyrimą koordinavo VU Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas prof. Laimonas Griškevičius. Ištyrus 3017 atvejų paaiškėjo, kad naujų ne Hodžkino limfomos atvejų skaičius per metus Lietuvoje didėjo. Gera žinia – mažėjo mirštamumas nuo šios ligos. Jei 2001-aisiais iš 10-ies susirgusiųjų mirdavo trys, pastaraisiais metais – vienas pacientas.
Detalesnis tyrimas parodė, kad gydant dažniausiai pasitaikančią limfomos rūšį – difuzinę didelių B ląstelių limfomą – darbingo amžiaus pacientų iki 60 metų grupėje pasveikimo tikimybė peršoka 80 proc. net tuomet, kai diagnozuojama išplitusi III–IV stadijų liga. Anksčiau tikimybė pasveikti siekė 50–60 procentų.
Mirtis rečiau pasirenka ir kita kraujo vėžio rūšimi – lėtine mieloleukemija sergančius žmones. Anksčiau per metus mirdavo kas trečias ketvirtas, dabar – kas dešimtas pacientas. Anot L.Griškevičiaus, tokių rezultatų pavyko pasiekti, pacientų priežiūrą sutelkus hematologijos centruose, naudojant modernią molekulinę diagnostiką, visiems ligoniams skiriant bazinį gydymą chemoterapija. Kitas veiksnių – Lietuvoje atliekamos kaulų čiulpų transplantacijos, taip pat gerėja modernaus gydymo – imunoterapijos, taikinių terapijos – prieinamumas.
Neišgalvoti paguodos žodžiai
Išgirdusi baimės kaustomą kraujo vėžiu susirgusio žmogaus balsą bendrijos „Kraujas” pirmininkė Dalia Bielskytė ištaria: „Būkite ramūs. Jūs – gerose rankose.”
Ir priduria: „Lietuvoje gausite patį geriausią gydymą, jums bus atliekami naujausi tyrimai, jumis rūpinsis aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Ar gali būti kas geriau už tikrą, nesuvaidintą paguodą, skirtą ligos užkluptam žmogui?”
– Vėžys atsitraukia, sugrįžta, vėl atsitraukia. Vis dėlto jums kartais tenka bičiuliams nupinti atsisveikinimo vainiką?
– Išlydime juos apverkdami ir apgailėdami. Tai liūdina mūsų širdis, bet ir skatina būti gerus, skubėti daryti gerus darbus.
Svarbiausia yra tai, kad šiuo metu, kai tenka susipažinti su naujais pacientais ir jų artimaisiais, galvoju ne apie mirtį, bet apie tai, kad ilgai draugausime.
Nes viskas sparčiai kinta. Per penkiolika metų, praėjusių nuo mano pačios ligos, padėtis iš esmės pasikeitė.
Reikšmingiausiu bendrijos „Kraujas” įvykiu pavadinčiau pernai Santariškių klinikų hematologų atliktą tyrimą, kurio duomenys liudija: per pastaruosius 15 metų vis daugiau kraujo vėžiu susirgusių žmonių Lietuvoje įveikdavo ligą.
– Ar buvo tokių skaudžių atvejų, kuriuos nulėmė ne pati liga, o būtinų vaistų stygius?
– Tokių buvo daug. Dar visai neseniai vaistus skirtingoms ligoms gydyti gaudavo tiktai dalis sergančiųjų. Pavyzdžiui, limfoma – dažniausia piktybinė kraujo liga, atsiradus imunoterapiniam gydymui, tapo išgydoma. 2005 metais tokiems vaistams įsigyti tebuvo skiriamas 1 mln. litų. Vaistų visiems nepakako, ir pasveikdavo mažiau nei pusė sergančiųjų. Šiuo metu tokių vaistų Lietuvoje gauna visi ligoniai, kuriems jie yra būtini.
O kaulų čiulpų persodinimas? Maždaug prieš dešimtmetį tokios operacijos buvo nekompensuojamos, jų sąnaudos – neįkandamos pacientams, o pati procedūra buvo atliekama užsienyje. Gyvenimas žengia į priekį kartu su technologijų pažanga. Vis dažniau liga yra tik laikina, sunki fizinė būklė, kuriai įveikti turime vis daugiau galimybių.
