Nors ŽIV žmonija serga jau kelerius dešimtmečius, šia tema vengiama kalbėti iki šiol. Šiandien tokia diagnozė nereiškia gyvenimo pabaigos – vartojant efektyvius vaistus, ligą galima kontroliuoti.
Nepaisant to, sergantieji sako, kad gyvenimas su ŽIV – tai gyvenimas su slegiančia paslaptimi, kuri niekad nepalieka. Ši liga yra stigma, kurią bijoma parodyti kitiems, antraip prarasi darbą ar mylimą žmogų.
Vis dėlto išdrįsęs prabilti Andrejus į nuostabą dėl atvirumo atsako: „Aš manau, kad tikroji stigma slypi žmogaus viduje, todėl pasakiau sau, kad nebijosiu kalbėti apie savo diagnozę ir apie savo praeitį. Kažkas turi tai padaryti“, – atvirauja vaikinas.
Vaikystė, kaip kiekvieno iš mūsų
Sankt Peterburgo priemiestyje užaugusio Andrejaus vaikystė buvo kaip daugelio vaikų. Sunkia jos nepavadinsi – tėvai trimis vaikais labai rūpinosi, leido į įvairius būrelius, dėjo daug vilčių.
„Būdamas šešerių iškepiau savo pirmąjį pyragą ir jau tada žinojau, kad noriu būti virėju“, - šypsosi Andrejus. Vaikino gyvenime viskas ir ėjo ta linkme, kol būdamas 16-os įstojo į kulinarijos koledžą, kur ir susipažino su narkotikais.
Netrukus marihuana tapo ne tik pomėgiu, bet ir verslu. „Kai buvau antrame kurse, į Peterburgą vietoj marihuanos pradėjo vežti heroiną. Kažkas jį rūkė, kažkas uostė, o mes iš karto pradėjom švirkštis.
Tie treji metai vartojimo prasme tikrai buvo be rūpesčių – narkotikų turėjom pakankamai, dar gerai atrodėm, todėl nekėlėm jokio įtarimo teisėsaugai“, – istoriją tęsia vaikinas.
Meilė, nuvedusi į kalėjimą
Po koledžo vaikinas įsidarbino, bet neilgam, nes už narkotikų laikymą ir vagystę pateko į kalėjimą. Atsidurti už grotų „padėjo“ ir draugystė su mergina, taip pat vartojusia narkotikus ir sirgusia ŽIV, kurios tėvas buvo milicininkas.
„Tuo metu maniau, kad ją tikrai myliu, bet dabar suprantu, kad tai tebuvo kvaišalų poveikis. Santykius kūrėme ant netikrų vertybių, todėl tai negalėjo tęstis. Man buvo svarbu, kad mergina gražiai atrodė ir buvo iš turtingos šeimos“, – prisimena Andrejus.
Pasak vaikino, išėjus iš įkalinimo įstaigos prasidėjo įprastas vartojančio narkotikus žmogaus gyvenimas. Jis pajuto, kad pasikeitus išvaizdai, jį įdėmiau ėmė stebėti teisėsaugos institucijos. Išėjęs iš kalėjimo Andrejus sužinojo, jog yra infekuotas ŽIV ir hepatitu C. Jam tebuvo 21-eri.
Pastangos nevartoti
Andrejus atvirai prisipažįsta, jog išėjęs iš kalėjimo nesuvokė, kad reikia keisti gyvenimą, stebėti sveikatą. „Galvojau, kad jeigu nemąstysiu ir nekreipsiu dėmesio, gal tai kažkaip savaime išsispręs, gal iš viso nėra pas mane tų ligų... Net ėjau dar kartą pasidaryti tyrimus. Mačiau tik visuomenės reakcijas į jas, mačiau, kad apie jas blogai galvojama, kalbama, todėl, aišku, blogai jaučiausi“, – sako vaikinas.
Andrejus pasakoja, kad narkotikus mesti bandė ne kartą, kiekviena syk tikėdamas, kad tai gali padaryti vien savo jėgomis. Bandė daug būdų – davė priesakus bažnyčioje, vaikščiojo pas psichologus, kodavosi. Po kiekvieno bandymo nevartoti išgyvendavo pakilimo laikotarpius – susirasdavo darbą ir pradėdavo gyvenimą iš naujo.
Bet iš tiesų liautis vartoti galėjo tik tada, kai apie savo ligą atvirai pripažino sau ir kitiems. „Visada bijojau viduje. O kol bijojau, pats save naikinau. Kai ėmiau domėtis apie ŽIV, dingo tas globalios katastrofos pojūtis ir sumažėjo mano paties baimės“, - kalba vyras.
Du gyvenimai
Nors nevartojantiems žmonėms tai keistai skamba, tačiau vartojant narkotikus egzistuoja gretutinis gyvenimas. „Manau, tai susiję su tuo, kad tu iki paskutiniųjų neigi savo priklausomybę. Galų gale, tuos narkotikus gi reikia už kažkokius pinigus įsigyti. Vagia ne visi, man asmeniškai buvo lengviau įsidarbinti ir gauti už tai pinigus negu ieškoti būdų, kaip pavogti“, - atvirauja Andrejus.
Įsidarbinęs Andrėjus kurį laiką suderindavo darbą ir vartojimą, kai darbas imdavo trukdyti vartojimui, tekdavo vėl ieškoti būdų gydytis. Vaikinas turėjo aukščiausią virėjo kategoriją, valgio gaminimas jam labai patiko, todėl jam sekėsi ir be didelių pastangų.
Prieš trečią įkalinimą Andrejus jau gyveno namų laiptinėse, kur jį radęs pažįstamas nuvežė į reabilitaciją, dirbusią pagal dvylikos žingsnių programą. „Ją perėjau ir buvau trečiam kartui įkalintas dar pusantrų metų terminui. Gal tai buvo kažkokia apsauga iš aukščiau, nes išėjęs iš kalėjimo sužinojau, kad visi mano draugeliai, su kuriais vartojau, yra mirę. Absoliučiai visi.
Tuo metu galvojau, kad ant manęs yra kritęs prakeiksmas – į kalėjimą uždarė, savijauta blogėjo kiekvieną dieną. Į viską nusispjoviau ir pradėjau keršydamas vėl vartoti narkotikus“, - šypteli pašnekovas.
Pakilimai ir nuopuoliai
Po metų blaškymosi Andrejus nuėjo į anoniminių narkomanų susitikimus. „Mano remisija tęsėsi ketverius metus. Per tą laiką aš kreipiausi į vietinį AIDS centrą, pradėjau gydymo terapiją, po to susipažinau su mergina, mes susituokėme, susilaukėme sveiko vaiko. Aš įsimylėjau, nes ta mergina, nežiūrint mano praeities, mano diagnozių, to, kad esu priklausomas žmogus, ji mane priėmė. Ir net pasakė, kad norėtų nuo manęs susilaukti vaiko. Tai buvo neįtikėtinas sukrėtimas“, - sako Andrejus.
Gimus sūnui, dėl pinigų stygiaus vaikinas metė virėjo darbą ir ėmėsi daug rizikingesnio - kaip pats sako, įsidarbino mafijoje. „Reikėjo važinėti po elitinius masažo salonus, kurie teikė intymias paslaugas, kontroliuoti jų veiklą, rinkti rinkliavą ir esant reikalui, mušti ką reikia. Darbas nelegalus, rizikingas, bet pinigų stygius buvo aukštesnis“, - sako Andrejus.
Kai vaikui buvo du metukai, Andrejus atkrito – vėl pradėjo vartoti. Kaip pats sako, narkotikų paragavo, nes tiesiog norėjo „išsikrauti“. Tačiau jau po pirmo ir vienintelio pavartojimo, pateko į avariją. Jį atleido iš darbo. Žmona padavė pareiškimą skyryboms. Sugriuvo viskas ir iš karto.
Skolos gyvenimui
Pasiekęs dugną, Andrejus prisiminė prisiminė savo senus pažįstamus iš anoniminių narkomanų susirinkimų. „Man visada atrodė, kad narkotikų problema slypi pačiuose narkotikuose. Galvojau, kad kai tik nustosiu į save kišti narkotikus, mano gyvenimas iš karto taps geresnis. Bet supratau, kad nebeturiu gyvenime kelrodžių, kuo vadovautis ir kur eiti“, - prisimena vaikinas.
Pasak vyro, priklausomybes turintys asmenys neplanuoja ir neturi tvirtų įsitikinimų. „Mes tokie būname, kol nepasiekiame gyvenimo dugno. Aš sakiau - neaiškinkit man kaip gyventi - tačiau tai mane atvedė į kalėjimą, į ligoninę, į skyrybas.
Nustojau būti visažiniu. Jei nežinau, kaip elgtis, kreipiuosi į kitus žmones, klausiu savo sąžinės, Dievo. Mes manome, kad žinome, kas yra gerai ir kas blogai. Vaikystėje tai jautėme instinktyviai, bet augdami iš savo patirties prisidarome visokių „gyvenimo tiesų“ ir tą gryną suvokimą pametame. Dvylikos žingsnių programa leidžia man iš naujo išgirsti to vaiko balsą“, - šypsosi Andrejus.
Vyras sako, jog santykiai su buvusia žmona Nina vis dar sudėtingi, bet jis po truputį stengiasi susigrąžinti jos pasitikėjimą. Nors Nina jau sukūrė kitą šeimą ir susilaukė dukrytės, Andrejus jos gyvenime turi vietą – jis jos sūnaus tėvas.
„Aišku, man buvo sunku susitaikyti su tuo, kad ji gali būti laiminga be manęs. Jau pusantrų metų stengiuosi jos nenuvilti. Ir laukiu savo žmogaus“, - šypteli ir nutyla Andrejus.
