Šiandien Ugnė gali apkabinti abu savo tėvus, triskart jai dovanojusius gyvybę, – ir tai visiems jiems yra geriausia dovana.
„Dešinėje pilvo pusėje – mamos inkstas. Tėčio – kairėje. O čia – mano savi, – Ugnė parodo į nugarą. – Nors jie nefunkcionuoja, jų nereikėjo pašalinti.”
Pokalbio metu ji nekart pakartoja: jeigu ne tėvų inkstai, šiandien ji negyventų.
„Galėjau baigti gyvenimą būdama šešiolikos”, – pasakojimą apie tai, kaip gripas pakeitė jos likimą, pradeda moteris.
Ugnei buvo vienuolika, kai ji susirgo gripu. 1978-ųjų pabaigoje Lietuvą užklupusi nuožmi infekcija pakirto nemažai žmonių. Ugnei taip pat teko pasigalynėti su liga.
O kai gripas ėmė trauktis, mergaitės kūnas ėmė tinti. „Nesupratau, kas darosi – patino paakiai, sutino kojų, rankų pirštai. Vienam šeimos narių šovė mintis, kad kažkas negerai su inkstais”, – prisimena U.Šakūnienė.
Mergaitė atsidūrė ligoninėje. Čia paaiškėjo – inkstų veiklos nepakankamumas. Toks ūmus ir grėsmingas, kad Ugnės gyvybė pakibo ant plauko. Medikai atvirai abejojo, ar ji gyvens.
Anuomet vaikai dėl inkstų nepakankamumo nebuvo gydomi, todėl Ugnė buvo pervežta į suaugusiųjų ligoninę. Nors ir būta nemažai abejonių dėl mergaitės gyvybės, išgelbėti ją pavyko.
Dar keletą metų Ugnė gyveno turėdama savo inkstus, bet kasdieniu jos palydovu tapo vaistai.
„Inkstai dar dirbo, bet nepakankamai. Dėl to būdavo žemesnis hemoglobinas, greičiau pavargdavau.
Daugelis klysta manydami, jog inkstai nėra svarbus organas. Inkstai labai svarbūs – jie turi įtakos ir raudoniesiems kraujo kūneliams susidaryti, ir kaulų statybai, reguliuoja kraujospūdį, atlieka daug kitų funkcijų.
Tad natūralu, kad aš nuolat jausdavausi silpnesnė, tekdavo dažnai gultis į ligoninę, praleidinėti pamokas”, – pasakoja vilnietė.
O sulaukus šešiolikos inkstai visai nustojo veikę. Buvo pradėta speciali kraujo valymo procedūra – dializė. Jos metu prijungiamas dirbtinis inkstas – taip išvalomas kraujas.
Ugnei ir vėl pasisekė – tuomet šios procedūros būdavo atliekamos ne visiems, tik tiems, kuriems, kaip medikai tikėjosi, bus galima persodinti inkstą. Kiti ligoniai būdavo pasmerkti.
Nors dializė būdavo atliekama du kartus per savaitę, Ugnė gyveno ligoninėje – anuomet dirbtinės kraujo valymo procedūros būdavo tokios sudėtingos ir sunkiai ištveriamos, kad visa diena iškrisdavo iš gyvenimo.
Ugnė sunkiai paeidavo ir prieš procedūrą, ir po jos. Jos būklė sparčiai blogėjo.
„Jeigu mano mama tuomet nebūtų išgirdusi, kad galima persodinti artimojo inkstą, dabar su jumis nekalbėčiau”, – sunkias dienas prisimena moteris.
Ugnės mama nedvejodama pasiryžo vieną savo inkstą atiduoti dukteriai – nuo šios nefrologo profesoriaus Balio Dainio atliktos operacijos jau praėjo beveik 29 metai.
Bet džiaugtis dar buvo anksti. Organizmas į svetimą organą reagavo audringai – išsivystė atmetimo reakcija, dėl kurios inkstas net įplyšo. Profesorius sugebėjo jį išsaugoti neatvėręs pilvo – savo rankomis užčiuopė ir laikė inkstą suspaustą, kad neplūstų kraujas. Taip sėdėjo kelias valandas, kol pavyko sustabdyti kraujavimą.
Medikai ir toliau balansavo tarsi ant peilio ašmenų: turėjo pernelyg nenuslopinti imuniteto, kad pacientės nepražudytų menkiausia infekcija, ir kartu turėjo neleisti organizmui atmesti inksto, nes dializė būtų neįmanoma. Tai reikštų vienintelį dalyką – pralaimėjimą.
Viskas puikiai klojosi šešerius metus – tais laikais žmogui, gyvenančiam su svetimu organu, tai buvo ilgas laikotarpis. Bet vėl ėmė strigti ir persodinto inksto veikla.
Ugnės būklė sparčiai blogėjo. Šį laiką ji mena tik iš kitų pasakojimų. „Aš tuomet nebegalėjau pati priimti sprendimų. Aš merdėjau”, – pasakojo ji.
Vėl iniciatyvos ėmėsi jos mama – paklausė profesoriaus B.Dainio, ar būtų galima persodinti tėvo inkstą, nors jo ir dukters kraujo rezusas nesutampa. Profesorius ėmėsi operacijos.
„Tuomet mane tikrai ištraukė iš anapus – į karstą buvau sukėlusi nebe vieną, o abi kojas”, – neslepia U.Šakūnienė.
Jau 22 metai, kai jos gyvybę palaiko tėvo inkstas. Ugnė – vienas ilgiausiai Lietuvoje gyvenančių žmonių po dviejų inkstų persodinimo. Beje, persodinus gyvo donoro – šeimos nario – inkstą, gyvenimo trukmės tikimybė yra daug ilgesnė nei persodinus inkstą, paimtą iš mirusio donoro.
„Dabar galiu tvirtai pasakyti – persodinus inkstą galima gyventi visavertį gyvenimą. Žinoma, tenka nuolat slopinti imunitetą, dėl to reikia saugotis ligų, dažniau kimba infekcijos, kurios sveikiems žmonėms pavojaus nekelia.
Dėl to atsiranda įvairiausių problemų, bet toks gyvenimas. Aš gyvenu – papildomai gavau jau beveik tris dešimtis metų”, – kalba U.Šakūnienė.
Ar jos negąsdina vis dar girdimos atsainios kalbos apie gripą kaip apie paprastą ligą?
„Viena vertus, suprantu, kad žmonės, kurie jaučiasi sveiki ir gyvena normalų gyvenimą, negali nuolat galvoti apie baisiausią scenarijų.
Netgi tokie ligoniai kaip aš, kuriems tenka stovėti arti plonos gyvenimo linijos, pagerėjus sveikatai daug ką pamiršta – smegenys ištrina blogiausią patirtį.
Kita vertus, labai norėtųsi, kad žmonės save patausotų. Kai matau, jog kas nors sirgdamas eina į darbą, pasvarstau: jeigu negaili pats savęs, pagailėk kitų – savo artimųjų, kolegų.
Man atrodo, kad kiaulių gripas, plitęs prieš porą metų, šiek tiek labiau išgąsdino žmones. Viliuosi, kad tai padėjo suprasti – reikia saugoti ir save, ir kitus.
Aš dėl gripo netekau inkstų. Bet yra žmonių, kuriems dėl gripo komplikacijų persodinta širdis. Todėl gripas tikrai nėra paprasta liga”, – kalba U.Šakūnienė.
Dabar visą savo laiką ir dėmesį ji skiria daugiau nei tūkstančiui asociacijos „Gyvastis” narių, gyvenančių po širdies, inksto, plaučių ar kepenų persodinimo, tokios operacijos dar tik laukiančių, dializuojamų.
Aktyvi organizacijos prezidentė kartais dirba po 12–14 valandų per parą, kartais – be poilsio dienų. Dovanų gavusi gyvenimą ji neeikvoja laiko veltui.
Gripas nuo paprasto peršalimo skiriasi tuo, kad yra daug klastingesnis – jis gali sukelti sunkių, gyvybei pavojingų komplikacijų.
Apie tai – pokalbis su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Infekcinių ligų klinikos vadove profesore Aukse Mickiene.
– Gripas neretai dar laikomas liga, dėl kurios esą neverta nerimauti. Kokios sunkiausios gripo pasekmės?
– Viena dažniausių – plaučių uždegimas. Jį sukelia arba gripo virusas, arba gripas atveria kelius bakterinei infekcijai.
Kitas pavojus, kurį sukelia gripas, – dėl jo paūmėjusios lėtinės ligos, galinčios lemti mirtį. Ir tokių atvejų būna kasmet.
Tiesa, statistiškai nematyti, kad žmogus mirė nuo gripo – pažymima, jog jis mirė nuo astmos, insulto, diabeto, lėtinės širdies ligos, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, kepenų, inkstų funkcijos nepakankamumo, kitų ligų. Bet gripo sezono metu visuomet padidėja mirštamumas nuo šių ligų.
– Iš kur žinote, jog su tuo susijęs gripas? Ar nėra nustatoma, kad žmogus yra užsikrėtęs?
– Kiekvienu atveju nustatyti gripo virusą yra brangu. Tačiau turtingose šalyse tai daroma, ir statistika patvirtina: dėl gripo paūmėja lėtinės ligos ir padaugėja mirčių.
– Kas dar, be sergančiųjų lėtinėmis ligomis, priklauso grupei, kuriai gripas gali smogti skaudžiausiai?
– Gripas itin pavojingas vaikams iki dvejų metų, vyresniems nei 65 metų žmonėms, nėščioms moterims, taip pat ligoniams, kurių imunitetas dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra slopinamas.
Jiems gripas gali turėti skaudžių pasekmių. Kad taip nebūtų, visiems rizikos grupei priklausantiems žmonėms reikėtų pasiskiepyti.
– Lietuvoje skiepijamasi dar vangiai. Ar yra išeitis tiems, kurie nepasiskiepija ir suserga gripu? Ką gali pasiūlyti medikai?
– Mes jau galime taikyti efektyvią terapiją nuo virusų, kuri stabdo gripo viruso dauginimąsi, plitimą iš vienų ląstelių į kitas. Tai neuraminidazės inhibitoriai.
Vienas jų – oseltamiviro fosfatas – mažina gripo virusų gebėjimą išsilaisvinti iš infekuotų ląstelių ir patekti į sveiką. Kitaip tariant, šis preparatas neleidžia virusinei infekcijai organizme plisti toliau.
Toks vaistų veikimo mechanizmas sutrumpina karščiavimo periodą, palengvina simptomus, sumažina sunkių gripo komplikacijų tikimybę ir užkerta kelią viruso plitimui visuomenėje.
Šių vaistų galime skirti ligoniams, kurie dėl gripo yra gydomi ligoninėje, kurių infekcijos eiga yra sunki, pavyzdžiui, atsiranda kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, taip pat visiems, kuriems kyla didesnė komplikacijų rizika.
– Ar galima šiais vaistais gydytis ambulatoriškai?
– Tai turėtų įvertinti šeimos gydytojas. Jei pacientas anksčiau buvo sveikas, nesirgo lėtinėmis ligomis, neturi kitų rizikos veiksnių, jo būklė neblogėja, pirmąsias dvi dienas galima skirti simptomus malšinančių priemonių.
Bet jeigu manoma, jog vaistų reikės, geriau juos paskirti per pirmąsias dvi paras nuo ligos požymių atsiradimo.
Rizikos grupėms priklausantiems pacientams – vyresniems nei 65 metų žmonėms, sergantiesiems lėtinėmis ligomis, nėščiosioms – šeimos gydytojas gali nedelsdamas skirti vaistų, stabdančių virusų plitimą.
Kuo anksčiau jie paskiriami, tuo mažesnė komplikacijų rizika.
Šių vaistų efektyvumas buvo geriausiai patikrintas kilus gripo pandemijai – iki tol žinojome, jog jie sutrumpina ligos trukmę, o per pandemiją, kai plito agresyvesnis gripo virusas, atsirado daugiau jų naudos įrodymų.
Pastebėta, jog vaistai gerokai sumažina plaučių uždegimo riziką, jais besigydantys žmonės rečiau patenka į intensyviosios slaugos skyrių ir rečiau miršta.
Kuo anksčiau vaistai paskiriami, tuo jie efektyvesni. Kaip minėjau – per pirmąsias dvi paras. Bet jei žmogus guli ligoninėje ir jo būklė blogėja, vaistų, stabdančių virusų plitimą, galima skirti ir vėliau nei po poros parų.
– Kokio gripo sezono laukiama šiemet?
– Šiemet plinta trys gripo virusai – senasis sezoninis A(H3), B tipo ir pandeminis A(H1). Jie visi įėjo į šio sezono gripo vakcinos sudėtį.
Pats agresyviausias – A(H1). Jis yra linkęs sukelti plaučių uždegimą. Tad tie, kurie neturėjo kontakto su šiuo virusu ir nepasiskiepijo, turėtų pasirūpinti savo apsauga.
Pajutusiems pirmuosius gripo požymius reikėtų pasistengti neplatinti viruso – kuo anksčiau kreiptis į šeimos gydytoją ir suprasti, jog gripo gydymas svarbus ne tik jiems patiems, bet ir aplinkiniams.
Gripas ar paprastas peršalimas?
Kuo gripas skiriasi nuo paprasto peršalimo, kurį medikai vadina ūmine virusine kvėpavimo takų infekcija? Štai keletas požymių.
Sergant gripu temperatūra dažnai pakyla aukščiau nei 38,5 laipsnio ir neatslūgsta 2–4 dienas, o peršalus ji padidėja nedaug.
Gripas prasideda staiga, per kelias valandas, o peršalus ligos požymiai vystosi pamažu, per dieną ar dvi.
Gripas dažnai sukelia didelį galvos skausmą, kaulų laužymą, nuovargį ir silpnumą, o peršalimo atveju šie požymiai būna daug silpnesni.
Bėganti nosis ir skaudanti gerklė – peršalimo požymiai. Susirgus gripu jie pasireiškia kur kas rečiau.
Peršalimą sukelia maždaug 200 skirtingų virusų, o gripo virusų vienu sezonu paprastai cirkuliuoja trys.
