Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas S.Kuzma stebino ištverme, nors jo širdis buvo nualinta infekcijos. Dėl to jam dažnai tekdavo atsidurti medikų rankose.
Likimas lėmė, kad būdamas jaunas, pačiame jėgų žydėjime, skulptorius susirgo sunkia širdies liga, kuri nematomais saitais susiejo menininką, jo šeimos narius ir gydytojus.
1989-aisiais S.Kuzma sukūrė skulptūrų kompoziciją „Lozoriau, kelkis” ir ją skyrė gydytojams.
Kūrėjas paliko šios skulptūros piešinius, maketą, daugybę informacijos sūnui Algirdui, taip pat skulptoriui, kuris talkindavo tėvui.
Sceną, kuri minima Biblijoje, kai Jėzus prikelia mirusį Lozorių, jautrios dvasios ir stiprios valios skulptoriui ne kartą teko pačiam patirti.
„Mano vyras vadino gydytojus savo darbų bendraautoriais, jis suvokė, kad be jų pastangų gyvenimas būtų buvęs kitoks”, – kalbėjo skulptoriaus žmona keramikė Lida Kuzmienė (64 m.).
Vienas tokių skulptoriaus angelų sargų buvo Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Sirvydis (77 m.), operavęs ir gydęs menininką.
– Ne vienas žymus gydytojas yra sakęs, kad svarbiausi mokytojai – pacientai. Ar pritariate šiai nuomonei?
V.Sirvydis: Mes, širdies chirurgai, buvome Stanislovo gyvenimo liudininkai. 1978-aisiais atlikta pirmoji širdies operacija buvo vienintelė galimybė išgelbėti jį nuo mirties.
Tada jam buvo 31-eri. Į organizmą patekusi infekcija suardė du širdies vožtuvus. Operacijos sėkmę lėmė ir tai, kad Stanislovo mokytojas skulptorius Vladas Vildžiūnas iš JAV atvežė du širdies vožtuvus.
Tuo metu Lietuvoje naudojami sovietų gamybos širdies vožtuvai nebuvo tokie geri kaip amerikiniai.
Nors dirbtiniai vožtuvai gelbsti gyvybę, jie yra svetimkūniai. Todėl žmogus turi dažnai lankytis pas gydytojus, vartoti vaistus, kurių poveikį organizmui reikia nuolat tikrinti.
Stanislovas ilgai buvo fiziškai ištvermingas, darbštus ir kūrybingas.
Manau, iš prigimties jis turėjo stiprią sveikatą, bet galų gale infekcija padarė savo darbą.
L.Kuzmienė: Profesoriau, jūs suteikėte jam jėgų. Stanislovas – medikų šedevras, jo operuota širdis dirbo viršvalandžius, jis buvo unikalus medicinos pasaulyje.
Po šios operacijos jis subrendo kaip skulptorius. Iki tol buvo mažai kam žinomas.
Mano vyras gyveno dar 34 metus. Tik nuo 2006-ųjų, kai susirgo plaučių uždegimu, jo jėgos ėmė sekti.
– Kodėl jūsų vyras nutarė sukurti skulptūrą ligoninei?
L.Kuzmienė: Šiauliuose jau buvo pastatyta jo skulptūra „Šaulys”, Vilniuje Nacionalinį dramos teatrą puošė mūzų skulptūros.
Kartą profesorius Algimantas Marcinkevičius paprašė Stanislovo: „Tu darai visai Lietuvai. Padaryk ir mums ką nors gražaus.”
Tai įvyko 1988-ųjų gruodį. Galiu tiksliai pasakyti, nes liko vyro kalendoriai, kuriuose jis pedantiškai žymėdavo savo darbus ir sumanymus.
Data žymi ir eskizą, kai jis pirmą kartą nupiešė kompozicijos „Lozoriau, kelkis” sumanymą ir parodė man sakydamas: „Noriu tęsti šią temą. Gydytojai ne kartą mane prikėlė gyvenimui.”
Stanislovas buvo dėkingas medikams. Jo mintis – gydytojas yra ligonio sąjungininkas. Jiems susivienijus įmanoma tikėtis sėkmės. Tiesa, kartais ta sėkmė būna tik vilties spindulėlis.
V.Sirvydis: Stanislovas įteikė maketą tuomečiam Santariškių klinikų direktoriui, žadėjusiam padaryti viską, kad ši skulptūra stovėtų.
Bet gyvenimas susiklostė kitaip. Manau, apsileidimas, kad nepastatėme šios skulptūros. Dabar mūsų visų tikslas – ištaisyti šią klaidą.
Paminklas primintų medikų darbą. Nežinau, ar yra sukurta kas nors gražesnio medikams nei ši skulptūra, – ji galėtų tapti medicinos simboliu.
– Sunkios ligos akivaizdoje daugelis palūžta. Kas padėjo jūsų vyrui neprarasti vilties?
L.Kuzmienė: Stasys sakydavo, kad dažnai ligonis pamilsta ligą, negali nuo jos atsiskirti. Iš tikrųjų ligą reikia prisijaukinti, prie jos prisitaikyti.
– Ar supratęs, kad viskas gali baigtis blogai, Stanislovas stengėsi slėpti savo jausmus?
L.Kuzmienė: Mirčiai ruošiasi ne visi, bet jis tam ruošėsi. Brangino kiekvieną dieną ir valandą. Liko parašyta daug minčių apie skausmą, kančią, fizinį bejėgiškumą, gyvenimo prasmę.
Tik nebuvo nevilties – viską, kas jį supo, jis priėmė su meile ir dėkingumu. Jis buvo optimistas ir kovotojas.
– Kiek laiko Stanislovas yra praleidęs ligoninėje?
L.Kuzmienė: Jis buvo tiksliai suskaičiavęs visas dienas – susidarė treji metai.
Stanislovas turėjo sistemą: kiekviena diena buvo suskaičiuota, jis žymėdavosi kalendoriuje, kada dirba, kada serga, kada koks pradėtas darbas.
Jei rytą nieko neskaudėdavo ir užtekdavo jėgų dirbti iki vakaro, jausdavosi laimingas.
Kurdamas jis užsimiršdavo kaip daugelis žmonių, mėgstančių savo darbą. Tik atsidūręs ligoninėje jausdavosi kaltas kaip vaikas, kad „persidirbo”, „nusprūdo”.
– Ne vieną dešimtmetį bendraujant su ligoniu turbūt sunku, kai jis išeina į nebūtį? Ar įmanoma užmiršti šį praradimą?
V.Sirvydis: Ligonių yra visokių, kaip ir ligų. Būna, kad atlieki širdies operaciją, išsiskiri su žmogumi ir jį užmiršti. Jis dingsta iš akiračio.
Su Stasiu buvo kitaip. Dėl ligos pobūdžio mums teko dažnai bendrauti. Jam ne tik buvo atliktos dvi sudėtingos operacijos, bet ir įdėti į širdį stentai, pakeistas stimuliatorius, jis buvo įtrauktas į eilę pacientų, laukiančių donoro širdies.
Kiekvienas susitikimas su juo būdavo kitoks, daugeliui gydytojų jis tapo artimas, man taip pat.
– Ar pamenate paskutinį susitikimą su skulptoriumi?
V.Sirvydis: Jis mirė Reanimacijos skyriuje. Būkime atviri – šiemet balandį antrą sykį operuojant širdį nepavyko padaryti taip, kad jis pragyventų tiek, kiek Lietuvoje vidutiniškai gyvena kiti ligoniai po širdies operacijų.
– Kai padėtis pasidaro beviltiška, ar įmanoma susitaikyti su šia mintimi?
V.Sirvydis: O ką daryti? Gydytojas nėra visagalis. Jis gali padėti nugalėti kai kurias ligas, bet ne visas. Gydytojas negali nugalėti mirties, jis pats yra mirtingas.
– Ar ligoninė ir jums buvo tapusi antraisiais namais?
L.Kuzmienė: Dažnai lankydama savo vyrą supratau, kad galiu būti naudinga chirurgams ir kaip dailininkė.
Padėdavau apipavidalinti gydytojų pranešimus. Man tai didelė garbė, dabar, po vyro mirties, tarsi esu išleista į pensiją.
Pamenu, Stasys sakė, kad skulptorius gali sugalvoti daugybę idėjų, bet norint bent vieną įgyvendinti turi susiburti bendruomenė.
V.Sirvydis: Be visuomenės paramos niekas nevyksta. Visuomenės pritarimas svarbus ne tik menui, bet ir medicinai, pavyzdžiui, be pritarimo negali vykti donorų organų persodinimo operacijos.
– Kiek metų operuojate širdį?
V.Sirvydis: Kai profesorius A.Marcinkevičius atliko pirmąsias atviras širdies operacijas Lietuvoje, buvau jo asistentas. Taigi pradžia – 1964-ieji.
O eksperimentus su laboratoriniais gyvūnais pradėjau dar anksčiau.
Nerašiau dienoraščio ir neskaičiavau atliktų operacijų ar procedūrų, nors kai kurie chirurgai taip elgiasi. Gal negerai dariau?
Yra išlikę operacinės žurnalai, kuriuose užregistruotos visos mano operacijos. Kas dabar ims vartyti tuos žurnalus?
Iš pradžių per dieną atlikdavome po vieną širdies operaciją, nes dirbo viena brigada.
Pradėjus geriau sektis, per dieną atlikdavome jau po dvi operacijas. Dabar Santariškių klinikose veikia šešios operacinės, būna dienų, kai atliekamos 7–8 širdies operacijos.
– Kuri operacija labiausiai įsiminė?
V.Sirvydis: Į atmintį dažniau įsirėžia sunkios operacijos, ypač tos, kai iš pradžių atrodo, kad nepasiseks, o viskas baigiasi gerai. O labiausiai sukrečia, kai nepasiseka.
