Visą gyvenimą nekenčiau anksti keltis. Tėtis turėdavo už kojų mane ištempti iš lovos, kad aš laiku nueičiau į mokyklą. Kai ryte nuskamba žadintuvas, man pasidaro bloga. Iki rytas įpusėja, mano skrandis sunkiai priima maistą.
O naktis – kitas reikalas. Man patinka studijoje užsibūti ir po vidurnakčio, daryti interviu su žmonėmis, gyvenančiais kitose laiko juostose, priešingoje pasaulio pusėje. Aš padarysiu viską, kad man nereikėtų anksti keltis.
Tai reiškia, kad aš pelėda, tačiau pažįstu daugybę vyturių, kurie tvirtina, kad geriausias paros metas yra auštant.
Aš atslenku į darbą apsiblausiusiomis akimis, o jie būna atėję jau prieš keletą valandų ir atrodo guvūs. Bet vakare pasikeičiame vaidmenimis. Vyturiai sėdi apsiblausę ar net užsnūsta prie vakarienės stalo, o pelėdos, tokios, kaip aš, nori likti ir plepėti. Čia mes tampame savimi.
Tačiau teiginys, kad visuomenė tvarkingai susiskirsčiusi į vyturius ir pelėdas, yra mitas.
Apklausos, kokiu paros laiku žmonės labiausiai mėgsta užsiimti aktyvia veikla, pavyzdžiui, bėgioti ar dalyvauti verslo susitikimuose, atskleidžia, kad tik 20 proc. suaugusiųjų yra tikri vieversiai ar pelėdos. Lieka 80 proc. žmonių – pusė jų linksta ir prie vienų, ir prie kitų, o pusė – nei prie vienų, nei prie kitų.
Tai nedidelė paguoda toms viso pasaulio pelėdoms, kurios privalo gyventi visuomenėje, organizuotoje pagal vyturius. Mokyklos ir darbovietės dažnai pradeda darbą labai anksti, tad anksti keltis yra sveikintina, o pelėdos laikomos tiesiog tinginėmis. Vienas mėgstantis anksti keltis žmogus yra man prasitaręs, kad gyvendamas name, kuriame daug žmonių, jis mėgsta atsikelti pirmasis ir mėgautis jausmu, kad visi kiti yra tinginiai.
Bet ar pelėdos iš tiesų tokios apsileidėlės? Kai kurios jų dirba iki išnaktų, bet niekas nesako, kad vyturiai yra tinginiai, nes eina miegoti, kai pelėdos dar dirba.
Laimei, mokslas yra mano pusėje. Aš nepramiegu savo gyvenimo ir neprarandu geriausios dienos dalies. Aš elgiuosi pagal savo genus. Didžiosios Britanijos Surėjaus universiteto mokslininkai atrado, kad žmogaus chronotipas didžiąja dalimi yra nulemtas genetiškai. Jie atrado, kad žmonės, kurie yra kraštutiniai vyturiai ar pelėdos, turi tam tikras konkrečias paros laikrodžio genų variacijas arba polimorfizmus.
Šios variacijos, žinomos kaip „chronotipai“, veikia įvairius mūsų fiziologijos aspektus.
Vyturių aukščiausia kūno temperatūra būna pavakare, o pelėdoms šis laikas ateina po keleto valandų. Pirmas dalykas, kurį laimingieji vyturiai pajunta ryte, būna didžiulis streso hormono kortizolio šuolis – tari jie gautų didžiulę dozę narkotiko, padedančio kūnui susidoroti su šoku, ištinkančiu pereinant iš miego į būdravimą. Nelaimingieji vakariniai tipai turi palaukti ilgiau, kol gaus tokią pačią cheminę paspirtį.
Taigi, išeina, kad kai aš bandau anksti keltis, aš kovoju prieš savo genetiką. Tai veda prie natūralaus klausimo, ar aš galiu save ištreniruoti.
Deja, tai taip pat yra mitas. Padedant žadintuvui, žinoma, tu gali prisiversti atsikelti anksti, panašiai, kaip dirbantys pamaininį darbą gali prisiversti nemiegoti visą naktį. Bet jeigu nenusistatysi žadintuvo, tavo genai sugrąžins tave prie senųjų įpročių.
Vakariniai tipai, turintys mažų vaikų, neturi kitos galimybės, tik kovoti prieš savo biologinį laikrodį ir keltis anksti, bet jų kūnai visada prie jo sugrįš, kai tik bus galimybė. Genų spaudimas galingas – pelėdos niekaip neprisivers auštant bėgioti po parką.
Teoriškai gali būti sukurti vaistai, veikiantys molekulinį lygmenį. Bet problema ta, kad jie turėtų būti geriami nuolat, jei nesinori vėl grįžti prie senojo chronotipo.
Vienintelė viltis pelėdoms – senatvė. Šis sprendimas, šiaip ar taip, yra neišvengiamas. Žmonėms senstant, jų chronotipai turi tendenciją pamažu krypti link ryto. Man visa tai dar ateityje, bet kol kas aš noriu bent jau pasidžiaugti naktiniu gyvenimu.
