Lidija (30 m.) turėjo viską, ko tik įsigeisdavo – pačių geriausių ir brangiausių drabužių, žaislų.
Seneliai, pas kuriuos ji gyveno, augino brangiakailius gyvūnus, o mama buvo kavinės vedėja. Pinigų užteko, deficitinių prekių parūpindavo giminės užsienyje. Šeima vertėsi per galvą, kad mažajai panelytei netrūktų nieko.
Mokykloje su Lidija visi norėjo draugauti, jai pataikaudavo, nes geriausiems draugams ji duodavo kramtomosios gumos arba dovanodavo popieriuką.
„Ir mokytojai man rašė daug geresnius pažymius, nei būdavau verta, nes visi buvo apdalyti kyšiais, – atsidūsta moteris. – Galėjau daryti ką noriu, bet niekam tai nerūpėjo.”
Lidija buvo nelaimingas vaikas. Savo vaikystę ji prisimena kaip nesibaigiantį laukimą: dienų dienas ji leisdavo prie lango laukdama mamos.
Geriausi jos draugai buvo senelių šunys, ypač vilkšunis Manmarsas. Jo būdoje slėpdavosi, kai būdavo liūdna.
Kai Lidijai sukako dešimt metų, mirė senelė, o motina prarado darbą – griuvo sovietinė sistema.
Motina nusprendė padirbėti Lenkijoje, o dukterį atidavė į internatą. Mergaitė vėl stovėdavo prie lango ir laukdavo. Šįkart – tetų, kurios ją pasiimdavo savaitgaliais.
Kai motina grįžo namo, Lidija įstojo į lengvosios pramonės mokyklą ir tapo barmene. Vasarą uždarbiaudavo Palangoje.
„Gaudavau neblogą algą ir arbatpinigių. Atsirado daug ryšių. Kartą vienas vyras pasiūlė padirbėti papildomai – šį tą nunešti, aną – perduoti. Iš pradžių net nežinojau, ką ten nešioju”, – prisimena moteris.
Vėliau ji ir pati ėmė reguliuoti prekybą narkotikais. Pinigų turėjo galybę, tik vakarais dėl streso būdavo sunku užmigti. Kartą pabandė atsipalaiduoti pačios preke. Ir gyvenimas ėmė ristis kaip nuo kalno. Lidija nepastebėjo, kaip atsidūrė kalėjime.
Penkerius metus ten beveik nevartojo narkotikų, grįžusi ir toliau blaiviai gyveno iki vienos pavakarės.
„Kodėl vėl pavartojau? Negaliu paaiškinti. Gal buvo nuobodu”, – svarsto Lidija.
Po kelerių metų žmogaus imunodeficito virusu paveiktų ir AIDS sergančių moterų bei jų artimųjų asociacijoje „Demetra” Lidija atliko testą ir paaiškėjo, kad yra užsikrėtusi ŽIV.
Kai vienam narkotikų vartotojui prasitarė apie infekciją, žinia apie jos bėdą išplito kaip gaisras. Švirkšto draugai grasino užmušti.
Motina parnešė jai dubenėlį ir šaukštą ir pagrasino, kad nedrįstų naudotis bendrais indais. O giminaičiai, nupirkę kambarį bendrabutyje, privertė atsisakyti bet kokių pretenzijų į senelės turtą.
Bet Lidija įstengė susigriebti – liovėsi vartoti narkotikus ir ėmė gydytis.
„Jei „Demetroje” man nebūtų padarę nemokamo testo, iki šiol nežinočiau, kad esu užsikrėtusi. Nežinia, kur būčiau dabar, kiek žmonių dar būčiau užkrėtusi – juk visi naudodavomės vienu švirkštu”, – sako Lidija.
Ji dažnai prisimena, kaip internate visi vaikai stovėdavo prie lango ir laukdavo.
„Aš žinojau, kad pas mane kas nors kada nors atvažiuos, o pas kai kuriuos vaikus niekas neatvažiuodavo. Aš dar turiu ko laukti”, – viliasi moteris.
Artūro (28 m.) tėvas niekuomet nemylėjo. „Užtat trejais metais vyresnę seserį lepindavo: nupirkdavo saldainių, žaislų, paklausdavo, kaip sekasi. Siaubingai jai pavydėjau”, – prisimena jis.
Tėvai išsiskyrė, kai Artūras sulaukė trejų. Kai berniukui buvo aštuoneri, motina parsivedė patėvį. Jam svetimas vaikas mažai rūpėjo.
Nors motina bandė suvirtinti šeimos santykius, paauglystės sulaukęs Artūras išsikraustė pas močiutę. Baigė profesinę mokyklą, ėmė dirbti.
Bet atlyginimas buvo menkas, todėl nedvejojo, kai draugas pasiūlė vykti į Ispaniją.
Ten su draugu užsimezgė ir artimesni santykiai. Kartu jie pragyveno keletą metų. Ir abu jautėsi laimingi.
Tačiau ilgainiui Artūrui tapo sunku dirbti: kankino nuolatinis nuovargis, svaigo galva, sutriko koordinacija, pradėjo šerpetoti oda, o rytą jis vos pakildavo iš lovos. Kad iš šio darbuotojo mažai naudos, pastebėjo ir darbdavys.
Artūrui teko grįžti į Lietuvą.
Kai „Demetros” darbuotojai atliko greitąjį ŽIV testą, jis pasirodė esąs teigiamas. Vyras dar tą pačią dieną buvo nusiųstas pas gydytojus, o jie nustatė, kad liga – toli pažengusi ir iškart skyrė gydymą.
„Tie vaistai buvo lyg stebuklas. Pasijutau daug geriau, užgijo žaizdos, nebevargina peršalimai, nekankina nuolatinis nuovargis, – pasakoja vyras ir atsidusęs priduria, – jeigu būčiau gydęsis anksčiau, nebūčiau praradęs darbo.”
Bet Artūras nepraranda vilties – kada nors darbą jis tikrai ras.
Julija šiame pasaulyje atsirado, kai jos tėvams buvo ką tik suėję aštuoniolika. Ji buvo beribės meilės vaisius. Nors greitai atsirado ir sesuo, tėvai baigė studijas – tėvas tapo kariškiu, o motina – lengvosios pramonės technologe.
Visas vasaras mergaitės praleisdavo pas tėvo gimdytojus – šie buvo atviri ir dosnūs. Bet motinos tėvai girtavo. Motina, būdama maža, kaip gyvas siuntinys iš vienų giminaičių keliaudavo pas kitus.
„Galbūt dėl to ji vėliau susirgo šizofrenija, – pasakoja Julija. – Ypač gerai prisimenu, kad mama kaltindavo tėvą, senelius, kartais net mane, kad norime ją nužudyti.”
Kai liga paūmėdavo, motina ilgam atsidurdavo psichiatrijos ligoninėje.
Aplinkiniai ragino tėvą skirtis, bet jis nesutiko. Galiausiai jis palūžo, ėmė gerti, o Juliją su seserimi paliko likimo valiai.
Sesuo susirado draugų, o Julija tapo pavyzdinga mokine – kad tik tėvas ir seneliai bent ja galėtų didžiuotis.
Baigusi mokyklą Julija įstojo į universitetą. Tėvas vis dažniau namo grįždavo girtutėlis – vos atvėręs duris, įvirsdavo į kambarį ir likdavo tysoti ant grindų. Vieną rytą jis nebeatsikėlė.
Rūpintis motina teko Julijai.
„Prižiūrėjau ją, studijavau ir toliau stengiausi būti pati geriausia”, – atsidūsta moteris.
Praėjus pusmečiui po tėvo laidotuvių grįžusi iš paskaitų Julija rado atidarytą langą. Mamos nebebuvo. Nepraėjus nė metams vienas po kito mirė seneliai.
„Tuomet, atrodo, mano viduje kažkas nutrūko: nebeliko, kas manimi galėtų didžiuotis, nebereikėjo stengtis būti geriausiai”, – prisimena Julija.
Su seserimi ji ėmė vis dažniau rengti vakarėlius, kuriuose būdavo ir alkoholio, ir narkotikų. Julija metė universitetą.
Kartais ją paglobodavo vienas vaikinas: išvirdavo kavos, atnešdavo gėlių, išklausydavo. Pasijutusi vėl svarbi ir mylima, mergina liovėsi vartojusi narkotikus – jaunuoliai buvo apsvaigę vienas nuo kito.
Bet neilgai trukus vyrukas grįžo prie heroino. Tada nusprendė pamėginti ir Julija.
Moteris mažai ką atsimena iš to laiko.
Kai gyventi pasidarė nebeįmanoma, juos išgelbėjo metadono programa. Julija grįžo į universitetą.
Tačiau narkomanų gyvenimas nepraėjo be padarinių – vaikinas Juliją užkrėtė ŽIV.
„Žinojau, kad jis turi virusą, bet man tai nebuvo svarbu.
Nieko nebuvome girdėję ir apie švirkštų keitimo programas”, – prisimena Julija.
Mergina įsidarbino mažoje įmonėje. Netrukus pastojo. Tai sužinojusi pradėjo vartoti vaistus, kurie apsaugo vaisių nuo viruso. Ir Julijai pavyko – ji pagimdė sveiką kūdikį.
„Negaliu juo atsidžiaugti. Gyvenimas tvarkosi. Mažylis gerai valgo, ramiai miega. Jau dabar svajoju, kaip jį mokysiu pažinti raides”, – mažais džiaugsmais dalijasi moteris.
Nors Julijos pajamos menkos, maisto nestokoja – „Demetroje” gauna maisto paketų, o kai pritrūksta pieno mišinių, gauna ir jų. Dabar ji jaučiasi laiminga: yra kam ją palaikyti, suteikti vilties ir optimizmo.
„Noriu vaikeliui suteikti tiek meilės, kiek niekada nesu gavusi iš savo motinos”, – nenustygsta Julija.
Gydymas pradedamas pavėluotai
„Jaunas ŽIV užsikrėtęs žmogus, besigydantis virusus slopinančiais vaistais ir besilaikantis gydymo režimo, dabar su liga gali gyventi dar 50 metų. Tai – didžiulis laimėjimas!” – Vašingtone (JAV) vykusioje 19-ojoje tarptautinėje AIDS konferencijoje tvirtino JAV Nacionalinio sveikatos instituto Nacionalinio alergijos ir infekcinių ligų skyriaus direktorius dr. Anthony Fauci.
ŽIV užsikrėtę ir specifinę virusus slopinančią terapija gaunantys žmonės dabar gyvena vos metais dvejais trumpiau, nei būtų gyvenę be ligos.
Šiuo metu pasaulyje tokiais vaistais gydoma maždaug pusė asmenų, kuriems reikia tokio gydymo.
Lietuvoje gydomi 236 ligoniai, kalinimo įstaigose – dar 25. Latvijoje gydoma apie 500, o Estijoje – apie 2000 ligonių.
Lietuvoje gydymas dažniausiai pradedamas pavėluotai, kai liga būna toli pažengusi – dažniausiai dėl to, kad daugelis ligonių nė nežino, kad yra užsikrėtę ŽIV.
Lietuvoje dėl šios ligos tiriama pirminės sveikatos priežiūros ar gydymo įstaigose. Jų paslaugos prieinamos tik apsidraudusiems žmonėms. Be to, dažniausiai už tyrimą tenka sumokėti. Nemokamai, anonimiškai ir vos per vieną minutę išsitirti dėl ŽIV galima JAV AHF fondo remiamoje asociacijoje „Demetra”, tyrimus atlieka ir jos partneriai.
Daugybės šalių valdžios institucijos ne kartą buvo pažadėjusios padaryti prieinamesnį tyrimą dėl ŽIV ir gydymą, bet pažadų netesėjo. Lietuva – ne išimtis. Pavyzdžiui, gydymas pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas ligoniams turėjo būti prieinamas jau nuo 2012-ųjų sausio, tačiau sprendimas atidėtas.
Nesumažinti mokesčiai ir pagrindinei apsaugos nuo ŽIV priemonei – prezervatyvams. Jei jie kainuotų mažiau, jais galėtų pasinaudoti nepasiturintys žmonės.
„Jei Lietuvos Vyriausybė ištesėtų šiuos pažadus, daugeliui žmonių gyvenimą būtų galima išgelbėti”, – tvirtina ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra” prezidentė Svetlana Kulšis.
Todėl gruodžio 1-ąją, Kovos su ŽIV ir AIDS dieną, pasaulis pasitinka su šūkiu „Tesėkite pažadą dėl ŽIV/AIDS”.
