„Mes tiesiog pamirštame mirti”, – teigia viena 101 metų sulaukusi Ikarijos gyventoja. Kokia salos gyventojų ilgaamžiškumo paslaptis?
Tokio klausimo garbaus amžiaus Ikarijos gyventojai yra sulaukę ne vieną dešimtį sykių.
Bet smalsumas – tiek žurnalistų, tiek turistų – jiems kol kas, regis, neįkyrėjo. Priešingai – jei atvykote, klauskite.
Galbūt klimatas? Taip, tyras ir švelnus oras glosto atvykusiųjų šnerves. O gal draugiškas, nerūpestingas gyvenimo būdas? Čia niekas niekur neskuba, sveikai maitinasi.
Ir daug juda. Saloje 20 kalvų judi arba aukštyn, arba žemyn. Beveik niekada tiesiai. Ir daugelis tai daro pėsčiomis, net šimtmečio sulaukę senoliai. O gal jų ilgo amžiaus paslaptis – natūrali radiacija granito uolose?
Bet savotiška Ikarijos žvaigžde ir ilgaamžiškumo atstovu tapęs 98-ių Stamatis Moraitis įsitikinęs, kad, be visų minėtų priežasčių, yra svarbiausia – sriūbtelėjęs iš rytinės stiklinės senolis guviai nusišypso ir išdidžiai pareiškia: „Tai vynas. Tyras, ne taip kaip komercinis, be jokių priedų, vietoje pagamintas.”
Klaidingos medikų prognozės
S. Moraičio meilė vynui suprantama – jis pats jo pagamina 700 litrų per metus. Asmeninėms reikmėms ir saikingam vartojimui, kaip pats sako.
Asmeninės reikmės, suprantama, ne tik jis pats, bet ir jo draugai – tokie pat ilgaamžiai senukai, susirenkantys šalia jo namo alyvmedžių pavėsyje pasėdėti, pabendrauti. O gal ir pasveikti.
Štai prieš 45 metus gyvendamas JAV S.Moraitis išgirdo negailestingą medikų diagnozę – plaučių vėžys, liko 9 mėnesiai.
„Tuo metu laidotuvės JAV buvo siaubingai brangios, tad pasakiau žmonai: „Brangioji, kraunamės daiktus, aš grįžtu į Ikariją, noriu būti palaidotas prie savo tėvų”, – šypteli S.Moraitis.
Nėra abejonių – šią istoriją jis su pasimėgavimu pasakojo nekart ir nepavargsta jos pakartoti.
„Radau savo draugus tame pačiame kaime, kuriame gimiau. Ir mes pradėjome gurkšnoti vyną. Maniau – bent jau mirsiu laimingas. Ir taip kiekvieną dieną. Laikas bėgo, aš laukiau. Praėjo 9 mėnesiai – jaučiausi gerai, praėjo 11 mėnesių – dar geriau. Ir štai po 45 metų aš vis dar čia”, – mojuodamas rankomis juokiasi senolis.
Praėjus keleriems metams po to, kai, anot gydytojų, jau seniai turėjo būti miręs, S.Moraitis nuvyko į JAV aplankyti tų niūriąją prognozę išsakiusių medikų.
„Nė vieno neradau – visi buvo mirę”, – teigė Naujųjų metų dieną 98-ąjį gimtadienį atšventęs graikas. Jis tikina, kad gimė dar anksčiau, nei jo pase įrašyta data – 1915-ieji.
Ilgiau gyvena salose
Suprantama, tokie S.Moraičio teiginiai galbūt ir tėra tik gražūs pasakojimai, kuriems, kaip ir bet kokiai gerai istorijai pagražinimai tiesiog būtini.
Bet vieno fakto nepaneigsi – Ikarijoje žmonės išties sensta lėčiau, gyvena ilgiau ir sveikiau.
Tuo ne kartą domėjosi įvairūs gydytojai, mokslininkai – jie jau įprato kasmet aplankyti salą visai netoli Turkijos krantų.
Vien salos pavadinimas nepaprastas – jis kilo iš antikinės Graikijos mito apie Ikarą, kai jis pūkštelėjo į jūrą netoli Ikarijos sudegus jo sparnams.
Suprantama, mokslininkai neieško Ikaro, jiems įdomesni Ikarijos upokšniai, karštosios versmės. Itin vertinga sveikatai vieta, vadinamoji mėlynoji zona, – tokių pasaulyje nėra daug.
Beje, įdomu tai, kad panašiais ilgaamžiškumo rekordais gali pasigirti būtent salos – Okinavos sala Japonijoje, Sardinijos sala, priklausanti Italijai.
Visose šiose vietose mokslininkai tyrė 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių sveikatą, gyvenimo būdą. Ikarija – viena palankiausių vietų senoliams.
Sveikas gyvenimo būdas
Vos 8 tūkst. gyventojų turinčios salos žmonės, net ir lyginant su kitais Viduržemio jūros pakrantėse gyvenančiais, valgo daug daugiau šviežių daržovių, žuvies.
Maistas ruošiamas naudojant vietoje spaudžiamą alyvuogių aliejų, o pagyvenę žmonės, be vyno, dar labai mėgsta kalvose augančių vaistažolių arbatą – maišo šalavijus, čiobrelius, mėtas, gardina cinamonu ir medumi, kurį suneša vietos bitės. Dauguma laukinių žolelių randama ir vartojama visame pasaulyje, jose gausu antioksidantų, diuretikų, mažinančių kraujospūdį.
Pavalgę nesėdi vietoje – šeši iš dešimties senolių, kuriems per 90 metų, vis dar aktyviai juda.
S. Moraitis rūkyti metė jau seniai, o ir visoje saloje rūkančiųjų nėra daug.
Užtat daugelis renkasi sveiką popiečio miegą, nuolatinį bendravimą, saikingą mėgavimąsi gyvenimo malonumais.
Serga rečiau arba vėliau
Didelės šeimos taip pat vaidina svarbų vaidmenį visuomenėje. Čia retai kas serga depresija, širdies ligomis.
Tiesa, pasak Atėnų universiteto kardiologės Christinos Chrysohoo, žmonės Ikarijoje taip pat suserga vėžiu ar patiria širdies problemų, bet rečiau ir būdami vyresnio amžiaus nei kitur.
„Ikarija mums suteikia progą suprasti, kodėl šie žmonės mėgaujasi ilgaamžiškumu. Ir nors ligos senyvame amžiuje neišvengiamos, vietos gyventojai jų gali išvengti ilgiau”, – teigia medikė.
Iš Atėnų čia kasmet atvyksta ne tik medikai, bet ir geologai.
Jie tiria, ar natūralūs radioaktyvieji elementai, tokie kaip radis, turi įtakos susirgti vėžiu.
Genetikai domisi, kaip ir kiek gyvena iš Ikarijos kilę, bet kitur gyvenantys žmonės.
Svarbiausia – jokio streso
Žmonės čia gyvena beveik be streso, nors jo gyvenime yra patyrę sočiai. Antai 102 metų George’o Kassiočio žmona Voula rodo savo vyro asmens tapatybės kortelę. Ten pažymėta, kad George’as gimė 1910 metais.
Data galbūt netiksli, bet ir ne tokia svarbi, svarbiausia – gyvenimo laimėjimai. Jie užfiksuoti senose nuotraukose. Vienoje jų – George’as, graikų kavaleristas, 1931 metais.
Ant žirgo G. Kassiotis kovėsi su italais Albanijoje Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau padėjo nutiesti pirmąjį akmenimis grįstą kelią saloje, kol galiausiai pasitraukė į pensiją 1970 m. Prasidėjo ramus ir nerūpestingas gyvenimo etapas.
„Nevalgau jokių pusgaminių, nerūkau ir nestresuoju.
Netgi nesijaudinu dėl mirties, visus mus ji ištiks anksčiau ar vėliau”, – patogiai atsilošęs krėsle pasakoja senolis.
Sveikesnis – ant kopėčių
Tokį gyvenimo būdą pamėgo ir jaunoji karta. Antai į 6-ąją dešimtmetį įkopęs viešbučio savininkas Nikos Karoutsos džiaugiasi ramybe saloje. Kartais pas jį užsuka draugai, šeimos nariai, ateina pasikalbėti, pavalgyti.
„Mes neturime naktinių klubų, diskotekų, bet čia linksma.
Durys visuomet atviros, nereikia niekam skambinti, kad ateitų”, – teigia savininkas.
Jo paaugliai vaikai nenustygsta prie stalo ir vis skuba patikrinti, ką parašė draugai „Facebook”. O S.Moraitis neturi kada užsiimti tokiais jaunimo niekais, jo rūpestis – alyvuogės.
„Džiaugiuosi, kad dar galiu tai daryti, ten, viršuje, jaučiuosi kur kas sveikesnis”, – pasilypėjęs ant kopėčių žvaliai sako S. Moraitis.
