Tądien, kai Irena su sūnumi planuoja važiuoti į šalia Vilniaus, Buivydiškėse, esantį žirgyną, Adomas anksti atsikelia ir delnu stuksena per sprandą – tai jo kalba reiškia jodinėjimą.
Adomo motina pažįsta mažiausius sūnaus gestus – nors vaikinas nešneka, matyti, kad supranta kalbančiuosius, kartais vienu ar kitu judesiu įsitraukia į pokalbį. Irena mano, kad Adomas supranta net tris kalbas – lietuvių, lenkų ir rusų.
Prilaikomas motinos vaikinas įveikia nedidelius atstumus.
Per kelius sulenktos jo kojos glaudžiasi viena prie kitos – tai vadinama raumenų spastika.
Tik kumelei Pypkei pavyksta kuriam laikui šį raumenų sąstingį panaikinti.
„Per tiek metų išbandėme daug įvairių terapijų ir atradome tai, kas Adomui teikia daugiausia džiaugsmo.
Vaikštome į baseiną, šokame ir muzikuojame. Bet bendravimas su Pypke jam – stipriausia pasaulyje draugystė.
Kai kartą pasakiau, kad važiuosime jodinėti, bet nenuvažiavome, jis taip nuliūdo, kad pablogėjo jo savijauta. Dabar neskubu žadėti, jei matau, kad nepavyks įgyvendinti”, – pasakojo Irena.
Adomas turi jaunesniąją seserį Karoliną, studijuojančią Vilniaus universitete. Ji yra Lietuvos lengvaatlečių rinktinės narė.
Tad Irenai skaudu lyginti skirtingus savo vaikus.
Karolina neseniai Adomui padovanojo 500 dalių dėlionę. Paveiksle vaizduojamas žirgas. Adomas nežiūrėdamas į piešinį jau kurį laiką dėlioja dėlionę.
„Gal kam gali pasirodyti, kad tai nieko nuostabaus, tačiau mums tai didelis laimėjimas, nes Adomui sunku sukaupti dėmesį.
Jis taip ir neišmoko skaityti ar rašyti – gali parašyti vieną kitą raidę, savo vardą.
Tad ta dėlionė rodo, kad jo meilė žirgams daro mažus stebuklus.
Protinę negalią turinčiam vaikui rinkti dėlionę – sunki užduotis, bet jam puikiai pavyksta”, – šypsojosi moteris. Adomas taip pat nusijuokė ir linkčiojo galva.
Dėl raumenų spastikos, kuri smarkiai glaudžia kojas viena prie kitos, neleidžia visa pėda atsistoti ant žemės, Adomui buvo atliktos penkios operacijos.
„Kai jam jau buvo laikas pradėti vaikščioti, ėmiau nerimauti – mat jis nenorėjo sėdėti, stovėti.
Per vizitus pas gydytojus išgirstos Adomo diagnozės labai sukrėtė. Man tada buvo 25-eri.
Daug laiko praleidome sanatorijose, važiavome gydytis į Rusiją, Lenkiją. Pradžioje kurį laiką laukiau stebuklo.
Kai Adomui buvo ketveri, o jo sesei mažiau nei metukai, mane paliko vyras. Dabar, manau, kad tai padaryti pastūmėjo Adomo neįgalumas.
Neturėjau darbo, mano profesija nebuvo tokia, kad iš dangaus kristų darbo pasiūlymai.
Vienu metu gyvenome iš Adomo pašalpos”, – prisiminė Irena.
Irena studijavo socialinį darbą, gavo magistro laipsnį ir dabar dirba vyresniąja socialinio darbo organizatore Socialinės paramos centre.
Moteris savaitgaliais susitinka su panašaus likimo šeimomis. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Vilniaus Viltis” vyksta įvairūs renginiai – kol vaikai dainuoja, muzikuoja, šoka, motinos geria arbatą ir kalbasi.
„Kai pats nueini tą kelią, įgyji daug patirties ir žinių. Jomis dabar dalijuosi su kitomis motinomis ir tais žmonėmis, kurie ateina prašyti pagalbos”, – sakė Irena.
Vilniaus „Versmės” mokykloje yra klasės, kuriose mokomi neįgalūs vaikai kartu su sveikaisiais. Toje mokykloje yra ir klasė specialiųjų poreikių vaikams.
Baigęs mokyklą Adomas dienas leidžia Vilniaus Verkių specialiojoje mokykloje, daugiafunkcio ugdymo centre, kur bando įgyti siuvėjo įgūdžių.
Vakarais motina jam atlieka masažą, padeda daryti įvairius tempimo pratimus.
Gydomąjį jodinėjimą, kuris Adomą ilgam nuteikia džiugiai, šeima atrodo ne iš karto.
„Aš matau jodinėjimo naudą ne vien fizinei jo savijautai – raumenims, eisenai. Labai svarbus ir psichinis šios draugystės aspektas, kuris ne toks pastebimas.
Kai kasdien matai savo vaiką, darosi aišku, kad žirgas jam teikia džiaugsmo, jis nurimsta, labiau pasitiki savimi, mieliau bendrauja, neužsidaro. Tai svarbiausia”, – sakė Adomo mama.
Pypkės šeimininkė Viktorija Šapurova (25 m.) yra kvalifikuota neįgaliųjų gydomojo jojimo instruktorė.
Įstojusi studijuoti medicinos ji jau po pirmo kurso išvyko į Didžiąją Britaniją, į vieną didžiausių toje šalyje neįgaliųjų gydomojo jojimo centrų, kad gautų instruktoriaus diplomą.
Šiuo metu V.Šapurova, žinomo psichoterapeuto ir šeimos gydytojos duktė, jau mokosi šeštame kurse ir savo ateitį sieja su gydomuoju jojimu bei vaikų ir paauglių psichiatrija.
„Vaikystėje buvau nedrąsus vaikas, neryžtinga, užsisklendusi. Kai man buvo dvylika metų, per atostogas sėdau ant žirgo. Ir kažkas nutiko – grįžusi tėvams pareiškiau, kad noriu lankyti žirgyną.
Ir tai jau darau daugiau nei dvylika metų.
Tai virto ne tik pomėgiu, tai – liga, labai gera liga”, – šypsojosi Viktorija.
Dešimt metų šalia Viktorijos – jos ištikima draugė Pypkė.
Padedama žirgų trenerės V.Šapurova mokė ir treniravo Pypkę būti neįgalių vaikų ir suaugusiųjų ugdytoja, terapeute.
Pypkė išmokyta nebijoti staigių judesių, garsų, besisukiojančių balne raitelių, šalia einančių žmonių.
„Žirgai nevertina, nekritikuoja, priima tave tokį, koks esi. Jojimas – ne vienintelis dalykas, ką gali duoti žirgai.
Kai kurie žmonės nerimauja, kaip užlipti ant žirgo. Bet kad su juo bendrautum, pajustum ryšį, artumą, teigiamų emocijų, nebūtina jodinėti”, – tikino V.Šapurova.
Žirgas reaguoja į žmogaus emocijas, jaučia nerimą, baimę.
„Kartą į seansą atvyko mergaitė, kuri buvo kritusi nuo arklio, todėl labai bijojo. Mačiau, kaip ta baimė persidavė Pypkei.
Kartu pamėginome išsiaiškinti, kodėl nerimauja žirgas.
Mergaitė įvardijo savo baimės jausmą. Tai padėjo tiek jai, tiek žirgui pasijusti drąsiau.
Šie gyvūnai kaip veidrodis – viską padidina daug kartų. Arkliai gyvena bandomis, yra labai socialūs, moka skaityti vienas kito kūno kalbą.
Gal todėl autistams, vaikams, turintiems protinę negalią, pavyksta susikalbėti su arkliais pasitelkus kūno kalbą.
Viktorija vasaras leisdavo Užpaliuose, prie Utenos.
Iš ten kilusi ir Pypkė. Didelio ūkio savininkė, arklių fanatikė, taip pat vardu Viktorija, įdomiai pasakodavo apie arklius.
Tad V.Šapurovos tėvai nusprendė, kad duktė gali ten leisti vasaras.
„Tai būdavo pati geriausia stovykla – braidydavau po pievas, stebėdavau besiganančius arklius, po to jodinėdavome.
Taip leisdavau valandų valandas. Tai buvo amžius, kai savęs dar nesi atradęs. Jodavome palydėti ir pasitikti saulės.
Vėliau padėjau ūkio šeimininkei rengti šventes, kad kiti ateitų pasidomėti žirgais”, – prisiminė Viktorija.
Mokydamasi dešimtoje klasėje pagal mainų programą V.Šapurova išvyko į Jungtines Valstijas ir savanoriavo neįgaliųjų gydomojo jojimo centre.
Tokių centrų Amerikoje – daugybė. Viktorija atkreipė dėmesį, kad, be jojimo, dar daug įtakos turi raitelio ir specialisto bendravimas.
Mezgasi trigubas ryšys: paciento, žirgo ir instruktoriaus.
„Į tokius centrus atvykstančių vaikų ligos nėra lengvos, dar nesukurta tablečių, kurios padėtų susigrąžinti jiems sveikatą. Su liga jiems teks gyventi visą likusį gyvenimą.
Todėl ieškoma įdomesnio būdo, kaip stiprinti jų sveikatą, grąžinti gerą savijautą. Manau, žirgai visa tai gali suteikti”, – neabejojo gydomojo jojimo instruktorė V.Šapurova.
Kiekvieną savaitgalį Viktorija skuba į žirgyną pas Pypkę, nes šeštadienį čia apsilanko mažiausiai keturi jos draugai. Sekmadienį lankytojų – maždaug tiek pat.
Neįgaliųjų ugdymas ir gydymas žirgais
Sąvokos „hipoterapija” ir „gydomasis jojimas” Lietuvoje laikomos sinonimais, tačiau pasaulio specialistai tarp jų įžvelgia didelį skirtumą.
Lietuvoje egzistuoja tik gydomasis jojimas, kuris ir vadinamas hipoterapija.
Galima jodinėti ne vien arkliais, bet ir asilais, poniais, mulais. Gydomasis jojimas apima gydymą, ugdymą, reabilitaciją.
Hipoterapija – labai specifinė kineziterapijos rūšis, kurioje naudojamas arklio judesys. Be to, pasaulyje jau formuojasi nauja kryptis – arklių psichoterapija.
Jau antikos laikais buvo žinoma apie žirgų įtaką žmogaus savijautai. Sužeisti kariai atgaudavo jėgas bendraudami su žirgais, sveikdavo jodinėdami.
Tačiau jojimu, kaip gydymo būdu, susidomėta tik po 1952 m., kai Helsinkio olimpinėse žaidynėse dailiojo jojimo rungtyje sidabro medalį iškovojo poliomielitu persirgusi paralyžiuota jojikė Liz Hartel.
Hipoterapija plačiai taikoma įvairiose pasaulio šalyse. 2010 m. vien Didžiojoje Britanijoje ji buvo taikoma 430 000 pacientų.
Hipoterapijos nauda ligoniui
Fizinis poveikis
Padeda kurti judesių schemas – jojant tarsi mokomasi eiti, nes einančio žirgo judesiai imituoja vaikštančio žmogaus dubens judesius (tai svarbu judėjimo negalią turintiems žmonėms).
Moko išlaikyti pusiausvyrą – su kiekvienu žirgo žingsniu raitelis netenka pusiausvyros ir mėgina ją atgauti.
Teigiamai veikia raumenų tonusą ir sąnarių judrumą – ritmiški žirgo judesiai ir šiluma veikia raitelį: verčia atsipalaiduoti ar susitraukti skirtingas raumenų grupes ir judėti sąnarius.
Lavina koordinaciją – raitelis, mokydamasis joti, turi išmokti veikti koordinuotai.
Psichologinis poveikis
Didina pasitikėjimą savimi – galimybė kontroliuoti didelį gyvūną suteikia pasitikėjimo savimi.
Pastūmėja domėtis išoriniu pasauliu.
Skatina reikšti emocijas, bendrauti.
Socialinis poveikis
Moko bendrauti – norėdami rezultato instruktorius, raitelis ir žirgas turi veikti darniai.
Ugdo atsakomybės jausmą – pacientas, mokydamasis prižiūrėti žirgą, skatinamas prisiimti vis daugiau atsakomybės už žirgo gerą savijautą.
Teikia džiaugsmo – jodinėjama malonioje aplinkoje, lauke.
Edukacinis poveikis
Atliekant įvairias užduotis, žaidžiant žaidimus mokomasi pažinti raides, skaičiuoti, planuoti veiksmus, ieškoti problemų sprendimo būdų.
