Medikai prieš tai paėmė transplantacijai tinkamus I. Matijošaitienės organus. Konstatuota, jog buvusi garsi kaunietė verslininkė ir politikė – multiorganinis donoras. Tai reiškia, kad bus transplantuojama net keletas jos organų. Skaudi netektis suteikė vilties išgelbėti gyvybes tų ligonių, kurie laukia organų persodinimo.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, iki 2013 metų vasario 28 dienos inksto persodinimo Lietuvoje laukė 199 pacientai, inksto komplekso – 22, širdies – 22, plaučių – 2, plaučių komplekso – 2, kepenų – 48, ragenos – 210.
Per metus vidutiniškai apie dvi dešimtis ligonių, nesulaukę donorų organų, miršta.
„Pagrindinis donorystės variklis – visuomenės informuotumas. Nuo visuomenės geranoriškumo ir sąmoningumo priklauso, ar bus atliekamos transplantacijos, ar ne. Jeigu visuomenėje daugės organų donorų, chirurgai turės ką tranpslantuoti. Jeigu donorų stigs, kad ir kokie talentingi būtų chirurgai ligoniams, laukiantiems organų, niekuo negalės padėti – dirbtinių organų sukurta dar nėra“, - tvirtino Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė.
Per septyniolika Nacionalinio transplantacijos biuro veiklos metų organų donorų kasmet daugėja, nors ši donorystė nėra atlygintina.
„Pirmais biuro veiklos metais būsimi donorai dažnai klausdavo, kiek kainuos organų dovanojimas, ar po mirties bus pasirūpinta organus dovanojusio asmens laidotuvėmis. Dabar tokių klausimų girdima žymiai mažiau. Šio pasikeitimo priežastis – žinios. Garsūs žmonės, gydytojai profesionalai, kalbėdami apie organų donorystę, vis labiau išgirstami visuomenės.
Labai svarbu – pasitikėjimas gydytojais. Medicina – taip pat donorystės proceso variklis“, - pabrėžė R. Pekarskienė.
Neretai donoro artimieji po jo mirties domisi, kokio žmogaus kūne plaks transplantuota širdis, funkcionuos kepenys, plaučiai.
Bendrauti donoro artimieji ir recipientai, kuriems persodinti organai, bendrauti akis į akį negali. Konfidencialumą užtikrina įstatymai.
„Bendrauti jie gali tik laiškais, kuriuos cenzūruoja biuras. Donoro artimieji ar recipientas, norėdami vieni kitiems padėkoti ar pasveikinti su šventėmis, siunčia laišką į biurą. Peržiūrime, kad laiškuose nebūtų asmeninės informacijos: telefono numerio, adreso. Tuomet tą laišką išsiunčiame adresatui. Po kurio laiko gauname atsakymą. Tokiu būdu vyksta gražus susirašinėjimas. Ne po kartą tie žmonės parašo – ne tik pasveikina su šventėmis, informuoja, kad užpirko mišias už mirusį donorą.
O artimieji, kurie nori sužinoti, ar plaka ta širdis kito krūtinėje. Dažnai viskas būna gerai – malonu konstatuoti tą faktą, kad persodinti organai veikia ir dalelė mirusio žmogaus yra gyva“, - pasakojo R. Pekarskienė.
Šiuo metu Lietuvoje donorų korteles turi 16 500 šalies piliečių. Jie pasirašė sutikimą organų donorystei po mirties.
„Nė vienas iš 16 500 donoro kortelių turėtojų netapo donoru. Gali būti, kad jau ne visi jie yra gyvi. Bet nė vienam jų nebuvo konstatuota smegenų mirtis, tiktai po kurios galima organų donorystė“, - nurodė R. Pekarskienė.
Todėl neretai Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai, rengdami paskaitas arba visuomenės informavimo akcijas būsimiems donorams, smagiai patikina: „Pasirašykite sutikimą donoro kortelei gauti ir gyvensite ilgai ir laimingai“.
Kortelė nekainuoja ir net nešiotis jos nebūtina. Donoro kortelė – tik simbolis, kuris parodo, kad jis pasirašė sutikimą paaukoti organus po savo mirties ir yra kilnus.
Donorystei nėra jokių amžiaus apribojimų. Akcijų metu, dažnai senyvi žmonės išreiškia savo nuostatą: „Esu senas, ligotas, mano organai vargu ar kam bus reikalingi“.
„Sutikimas būti donoru – valios išreiškimas. Ar tiks organai transplantacijai, sprendžia gydytojai tik po donoro smegenų mirties. Prieš tampant donoru nereikia atlikti jokių sveikatos tyrimų. Po mirties nuspręs gydytojai“, - teigė Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vadovė.
