Vilniaus universiteto Onkologijos institute J. Šimkienė apsilanko kas tris savaites – susilašina vaistus ir, sėdusi į maršrutinį autobusą, niekieno nelydima grįžta į Blėkonių kaimą Pakruojo rajone.
Jėgų kupina ir nuolat besišypsanti Jovita nepanaši į ligonę. Nesijautė ligonė ir prieš metus, kai ją užklupo storosios žarnos vėžys – ši liga buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
Pernai paskutinę kovo dieną J. Šimkienė praleido miške – ruošė malkas. O vakare kairiame šone pajuto stiprų skausmą. Greitosios pagalbos medikai moterį išvežė į Šiaulių ligoninę.
Ten – skubi operacija. Paaiškėjo, kad žarnyne įsitaisęs navikas. Neilgai trukus iš laboratorijos Vilniuje atėjo pašalinto auglio tyrimo išvados – antrosios stadijos vėžys.
Ligoninėje, kol atsigavo po operacijos, J. Šimkienė praleido apie mėnesį – tai jai buvo pats sunkiausias ligos etapas.
„O tuomet gydytojas patikino, kad ligos nebėra, iš žarnyno pašalintos ne tik auglio pažeistos vietos, bet ir daugiau žarnų. Pasakęs, kad esu sveikas žmogus, išleido mane namo”, – prisiminė J. Šimkienė.
Dabar ji svarsto – jei medikas būtų bent užsiminęs apie tai, kad reikia pasikonsultuoti su onkologu, galbūt liga būtų buvusi sutramdyta anksčiau. Bet moteris nieko nenutuokdama ramiai laukė liepos mėnesio, kai buvo paskirta žarnyno atkūrimo operacijos data – jos metu ketinta atsisakyti stomos, kuri buvo išvesta per pilvo sieną.
Liepos pradžioje J. Šimkienė sugrįžo į tą pačią ligoninę.
„Prieš operaciją man buvo atlikti tiktai įprasti kraujo tyrimai – daugiau jokių. Atvėrė chirurgai pilvą, o ten – pilna metastazių! Ir vėl užsiuvo”, – pasakojo moteris, sulaukusi antrojo smūgio.
Toliau gydyti nutarta ją perkelti į Onkologijos institutą.
„Trumpam parvažiavau namo. O tuomet vietinio medicinos punkto vedėja man griežtai prisakė važiuoti gydytis į Vilnių”, – J. Šimkienė šiandien jai dėkinga už tai, kad pateko į patikimas rankas.
Vilniaus universiteto Onkologijos institute jos būklę įvertino gydytojų konsiliumas. „Ne vienas gydytojas, o keletas”, – toks dėmesys maloniai nustebino Pakruojo rajono gyventoją.
Pirmąkart sostinės ligoninėje atsidūrusią moterį stebino ir pagarbus elgesys, tai, kad gydytojai su ja kalbasi kaip su sena pažįstama, viską detaliai paaiškina.
J. Šimkienei buvo paskirta dvylika chemoterapijos ciklų ir biologiniai vaistai. Gydymą pacientės organizmas priėmė puikiai – tik šiek tiek pykino, padidėjo kraujospūdis, tačiau tai nevargino.
„Gal po trečio chemoterapijos ciklo užsukau į darbą, o bendradarbės, nustebintos mano energijos, ėmė klausinėti, gal man jaunystės eliksyrą leidžia, o ne vaistus nuo vėžio”, – juokėsi prisiminusi moteris.
Net ir sunkiausiu metu, po pirmosios operacijos, ji tikino negalvojusi apie ligą – vis svajojusi, kaip greičiau atsigauti, grįžti į darbą. „O darbas – tai daugiau nei vitaminai”, – sakė buhaltere Linkuvos žemės ūkio bendrovėje dirbanti moteris.
Tiesa, Vilniuje jai teko patirti ir trečiąją operaciją – paaiškėjo, kad buvo suformuota pernelyg mažo skersmens stoma.
Dabar chemoterapijos ciklas jau baigtas, tęsiamas gydymas tiktai biologiniais vaistais. Tyrimai parodė, kad ligos židinių labai sumažėjo – vieni išnyko, kiti toliau mažėja.
„Kai ši pacientė atvyko pas mus, liga buvo išplitusi kepenyse, plaučiuose, kituose organuose. Pradėjome taikyti agresyvų gydymą. O kai ligą pavyko nuraminti, baigėme chemoterapiją ir perėjome prie palaikomojo, tęstinio gydymo tiktai biologiniais vaistais.
Mūsų tikslas – kuo ilgiau išlaikyti ligą nurimusią”, – komentavo Onkologijos instituto gydytoja chemoterapeutė Edita Baltruškevičienė.
– Chemoterapijos poveikis jau seniai žinomas – naikinti vėžines ląsteles. Į kokį taikinį nukreipta biologinė terapija?
– Biologiniai preparatai yra naujausi vaistai, kurie tikslingai veikia navikinei ląstelei būdingus pokyčius ir mažiau veikia sveikas ląsteles.
Dėl to biologinė terapija sukelia lengvesnius šalutinius reiškinius nei chemoterapija.
– Ar sergantiems storosios žarnos vėžiu visuomet skiriama ir chemoterapija, ir biologinė terapija?
– Biologinė terapija skiriama tik tuomet, kai liga yra išplitusi. Jeigu liga pašalinta – nėra metastazių, nėra ligos likučių, taikoma tik chemoterapija, nes biologinė terapija tokiu atveju naudos neduoda.
O jeigu liga išplitusi, dažniausiai stengiamasi pradėti gydyti taikant šių metodų derinį.
Chemoterapijos labai ilgai tęsti negalima dėl jos sukeliamų šalutinių reiškinių. Todėl dažniausiai laikomasi šio gydymo principo – skiriama tam tikras kiekis ciklų chemoterapijos kartu su biologine terapija, o kai ligą pavyksta sutramdyti, tęsiama tik biologinė terapija.
Iki šiol onkologijoje galiojo principas – jeigu taikant vieną preparatą liga progresuoja, pakeičiame jį kitu. Pastaruoju metu atsirado duomenų, kad tam tikros rūšies biologinė terapija yra efektyvi ir ligai progresuojant.
Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad kraujagyslių susidarymą slopinantys biologiniai vaistai storosios žarnos vėžiui gydyti skiriami ir tuomet, kai liga progresuoja, jie pailgina paciento gyvenimo trukmę.
Didžioji dalis pacientų gerai toleruoja gydymą biologine terapija, daugelis gali net dirbti. Turime tokių, kurie biologiniais vaistais gydomi ne vienus metus.
– Ar storosios žarnos vėžiu susirgę pacientai Lietuvoje be didelių sunkumų gali gauti biologinius vaistus?
– Kai nustatoma išplitusi liga ir pacientas pradedamas gydyti pirmą kartą, biologinė terapija yra kompensuojama, šiuos vaistus centralizuotai perka ligonių kasos.
Bet jei turime pacientą, kuriam žarnyno vėžys progresuoja po pritaikyto kitokio gydymo, biologinė terapija jam nekompensuojama.
Tokiems pacientams taikoma chemoterapija.
– Dar daug žmonių tiki, kad chemoterapija yra itin agresyvus gydymo metodas, kuris gali nustekenti organizmą labiau nei pati liga. Ar tai tiesa?
– Negaliu paneigti, kad pasitaiko atvejų, kai chemoterapija sukelia labai sunkių, nepageidautinų reiškinių, bet tai labai reti atvejai. Jie gali išsivystyti dėl individualaus organizmo jautrumo ar uždelsus kreiptis į medikus.
Storosios žarnos vėžiui gydyti taikoma chemoterapija itin audringos reakcijos dažniausiai nesukelia.
Chemoterapija ir biologinė terapija – saugūs gydymo metodai, kuriuos skiria specialistai, žinantys, kaip įvertinti galimą riziką, atsiradusius šalutinius reiškinius ir kaip juos gydyti.
Apie visus galimus nepageidaujamus reiškinius ir kaip elgtis jiems išsivysčius pacientai informuojami prieš pradedant gydymą.
Svarbiausia, kad įtarus rimtą nepageidaujamą reiškinį pacientai nedelstų ir laiku kreiptųsi į medikus.
Ankstyva diagnozė – daugiau galimybių pasveikti
Narimantas Samalavičius
Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorius
„Sergamumas storosios žarnos vėžiu Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, nuosekliai didėja. Dabar kasmet diagnozuojama daugiau nei 1600 storosios žarnos vėžio atvejų. Šalyje tai trečiasis pagal dažnumą piktybinis navikas ir antrasis – pagal mirštamumą.
Storosios žarnos vėžys yra vienas sėkmingiausiai gydomų virškinamojo trakto navikų, tačiau gydymo efektyvumą lemia ligos stadija – jeigu nustatoma ankstyvosios stadijos liga, didžioji dalis pacientų pasveiksta visiškai.
Didžiausia problema, kad žmonės nejaučia ankstyvųjų ligos požymių, todėl ji dažnai nustatoma, kai būna jau pažengusi. Tiktai mažiau nei 40 proc. atvejų nustatoma pirmosios ir antrosios stadijų storosios žarnos vėžys.
Geriausiai nustatyti ikivėžines žarnyno ligas arba anksti diagnozuoti vėžį padeda storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, skirta 50–74 metų žmonėms.”
