Vaikystėje užklupęs cukrinis diabetas ir jo sukeltos sunkios komplikacijos neužgesino L. Kuckailienės vilties kada nors susilaukti vaiko. Bet kelias į šios svajonės išsipildymą buvo ilgas ir sunkus.
Nuo aštuonerių metų kasdien po keletą kartų jai buvo leidžiamas insulinas. Storos adatos ir skausmingos injekcijos mergaitės nepalikdavo ramybėje ir naktį sapnuose.
Nors Laima stengėsi vykdyti gydytojų nurodymus nevalgyti saldumynų, gerti kuo daugiau mineralinio vandens, ėmė sparčiai silpti regėjimas. Dėl to prireikė akių operacijos.
Baimindamasi, kad visai neapaktų, baigusi dešimtą klasę ji nustojo lankyti mokyklą.
Mergina įsidarbino dispečere taksi bendrovėje, kur susipažino su trejais metais vyresniu Richardu. Kai jų ryšys tapo artimesnis, Laima prisipažino draugui, kad serga cukriniu diabetu. Pasirodo, Richardas apie tai jau žinojo.
„Jis net buvo išsiaiškinęs apie mano ligą – ko galima laukti. Bet neišsigando. Dviese mums buvo lengviau neprarasti tikėjimo, kad viskas bus gerai ir mes turėsime vaikelį”, – pasakojo L. Kuckailienė.
Praėjus metams po vestuvių, kai Laimai buvo 26 metai, nustojo veikti abu inkstai. Prasidėjo dializės procedūros – tris kartus per savaitę.
Nors ir sunkiai ištveriamos, ketverius metus jos palaikė jaunos moters gyvybę, šalindamos iš kraujo kenksmingas medžiagas ir per didelį skysčių kiekį.
Vyras kiek galėdamas padėjo – keldavosi naktimis, kad sunkiai paeinančią žmoną palydėtų iki tualeto. Po inksto dializių tekdavo ją ir panešti.
„Dažai jausdavausi taip blogai, kad net iš lovos nepajėgdavau atsikelti. Dusino, pykino, ištindavau. Mažai judant pradėjo atrofuotis raumenys. Gydytojai patarė ieškoti invalido vežimėlio.
Suvokiau, kad turiu pati ką nors daryti – ėmiau mankštintis, man buvo daromas masažas. Vyras veždavo mane į pajūrį. Lipdavau nuo kopų prie jūros ir vėl atgal – tokios mankštos labai reikėjo kojų raumenims stiprinti. Mane išgelbėti galėjo tik inksto persodinimas”, – sunkiausius išgyvenimus prisiminė L.Kuckailienė.
Po trejų dializės metų moteris sulaukė kvietimo iš Vilniaus ruoštis persodinti inkstą, bet tąkart operacija nebuvo atlikta.
Po metų alytiškė buvo iškviesta į Kauną. Skubiai atlikus visus tyrimus paaiškėjo, kad ji sulaukė idealiai atitinkančio donoro.
Ligonės organizmas puikiai priėmė svetimą inkstą.
„Žinau tik tiek, kad mano gyvybę išgelbėjo jaunas vyras. Jaučiu dėkingumą jo artimiesiems, kad skaudžią netekties valandą sugebėjo galvoti apie žmones, kuriems dar galėjo padėti.
Tik tai mums leido sulaukti didžiausio stebuklo – savo vaikelio. Kas kartą žvelgdama į savo mažylį mintyse ir maldose miniu mūsų gelbėtoją”, – tvirtino L.Kuckailienė.
Praėjus metams po inksto persodinimo ji nedrąsiai prasitarė gydytojui nefrologui norinti pastoti. Paaiškėjo, kad inkstas veikia puikiai ir nėštumas galimas. Praėjus dar porai metų moteris sužinojo, kad jau dešimt savaičių laukiasi.
„Visą nėštumo laiką inkstų tyrimai buvo puikūs. Gydytojai labai atidžiai mane stebėjo. Jie pakeitė organo atmetimo reakciją silpninančių vaistų dozes, kad mažiau kenktų vaisiui”, – pasakojo L.Kuckailienė.
Gydytojai jai paskolino ir insulino pompą, kad lengviau ir patikimiau būtų galima reguliuoti cukraus kiekį.
Kauno klinikose po 36 nėštumo savaičių jai buvo atliktas cezario pjūvis. Gimė visiškai sveikas 3,3 kilogramo svorio berniukas, kuriam tėvai davė dvigubą vardą – Nojus Richardas. Dabar jam – dveji.
„Labai norėtume dukters. Tačiau gydytojai sako, kad geriau nereikia. Gal viskas būtų gerai, bet reikia užauginti sūnų.
Žinau – jei kas nors man atsitiktų, vyras ir vienas sugebės juo pasirūpinti. Tačiau apie tai negalvoju. Juk trapus gyvybės plaukas bet kada gali nutrūkti – nuo to neapsaugotas nei sveikas žmogus, nei ligonis.
Bet net išeidamas kiekvienas gali sukurti stebuklą – išgelbėti gyvybę kitam ir jame pratęsti save”, – įsitikinusi L.Kuckailienė.
Tuo neabejoja ir jos vyras Richardas – jis turi donoro kortelę.
Dievo dovana sūnaus Eriko gimimą vadina ir varėniškė N.Asakavičienė. Vasario 25 dieną berniukui sukako penkeri metai, o birželio 5 dieną bus šešiolika metų, kai moteris gyvena su persodintu inkstu.
„Visada dėkosiu tam nežinomam žmogui, kuris atsveikindamas su gyvenimu šioje žemėje paliko man dvi didžiules dovanas. Jo inkstas išgelbėjo man gyvybę ir leido susilaukti nuostabaus sūnaus”, – tvirtino N.Asakavičienė.
Inkstų veikla jai sutriko po paauglystėje persirgto gripo.
Vėliau, kai mokėsi Vilniaus amatų mokykloje, vieną rytą Nijolė nepajėgė išlipti iš lovos, nejautė dešinės kūno pusės ir net negalėjo ištarti žodžio.
„Atsidūriau ligoninėje, nustatė insultą. Pamažu paralyžiaus reiškiniai pasitraukė, bet gydytojai prasitarė, kad reikia persodinti inkstą”, – pasakojo N.Asakavičienė.
Ji grįžo tęsti mokslų, o po pusmečio buvo skubiai iškviesta į ligoninę atlikti tyrimų – atsirado donoro inkstas.
„Net mamai į Varėną nespėjau pranešti – tai padarė mokyklos medicinos sesuo. Viskas įvyko taip staiga, kad net nespėjau išsigąsti operacijos”, – prisiminė varėniškė.
Bet svetimas organas jos kūne nelengvai pritapo – Nijolė juto didelius sąnarių skausmus, o nuo galvos skausmo net alpdavo.
Per pusę metų organizmas ir donoro inkstas susigyveno. Atmetimo reakcijos baigėsi.
Nors tuo metu šeimos Nijolė nebuvo sukūrusi, labiausiai nerimavo, kad su svetimu organu gyvenančioms moterims nepatariama susilaukti vaikų.
Viltį įžiebė netikėtai išgirsta žinia apie kaunietę, kuriai persodintas inkstas nesutrukdė tapti motina.
„Gydytojai mane taip pat nuramino. Gavau jų leidimą pastoti. Būsimas vyras viską žinojo apie mano sveikatą. Kai pastojau, su persodintu inkstu gyvenau jau dešimt metų. Ir niekada nepraradau tikėjimo Dievu ir tuo, kad viskas bus gerai”, – tvirtino N.Asakavičienė.
Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės gydytojų konsiliumas leido jai išnešioti kūdikį, bet reikalavo griežtai laikytis jų nurodymų.
Beveik visą nėštumą varėniškė jautėsi gerai, inksto veikla nekėlė pavojaus. Tačiau baigiantis aštuntam mėnesiui staiga pakilo kraujospūdis, ji pasijuto blogai.
N.Asakavičienė nedelsdama išvyko pas Vilniaus medikus. Dar porą savaičių praleido Antakalnio ligoninėje.
Dėl didėjančios inksto apkrovos, galėjusios kelti pavojų gimdyvės ir kūdikio gyvybei, labiausiai nerimavusi nefrologė paragino nebedelsti. Po cezario pjūvio gimė sveikas berniukas, kuris svėrė 2,5 kilogramo.
Kaip ir alytiškės L.Kuckalienės, taip ir N.Asakavičienės atveju persodintas inkstas sėkmingai išlaikė nėštumo krūvį ir tai nepakenkė sveikatai.
Praėjus pusantrų metų po sūnelio gimimo, ji skaudžiai išgyveno skyrybas. Viską ištverti padėjo augantis sveikas Erikas, mama, brolis, sesuo.
Varėniškei nuolat tenka lankytis Vilniuje, kur patikrinama jos sveikata – be mamos pagalbos būtų sunku išsiversti.
„Nors stipria sveikata negaliu pasigirti, greitai pavargstu, dėl sūnaus privalau būti stipri ir eiti į priekį.
Esu laiminga, kad patyriau motinystės džiaugsmą. Tai ir buvo didžiausia mano svajonė, kuri nesudužo tik dėl donoro ir jo artimųjų geros valios”, – kalbėjo N.Asakavičienė.
Gimdymas – po penkių organų persodinimo
Jungtinėse Amerikos Valstijose dienos šviesą neseniai išvydo kūdikis, kurį išnešiojo ir pagimdė moteris, turinti penkis persodintus organus.
Pirmąja tokia moterimi pasaulyje tapo Kataro pilietė Fatima al Ansari.
Pasak medikų, jiems žinoma, kad Europoje yra vaikų susilaukusių moterų, kurioms buvo persodinti du organai.
Kai Fatimai buvo 19 metų, jai buvo diagnozuota žarnyno liga, dėl kurios 2007 metais vienoje Majamio ligoninių jai buvo persodintos donorų kepenys, kasa, skrandis, plonoji ir storoji žarnos.
Kaip praneša JAV žiniasklaida, šių metų vasario 26-ąją toje pačioje ligoninėje moteris pagimdė sveiką mergaitę, prireikė cezario pjūvio. Nėštumo metu buvo nedidelių komplikacijų, bet gydytojai įsitikinę, kad Fatima, kuriai dabar 26-eri, galės dar ne kartą gimdyti.
Skaičiai ir faktai
Per inkstus nuolat teka kraujas. Iš jo inkstai išvalo kenksmingas medžiagas, susidarančias vykstant normaliai medžiagų apykaitai, ir pašalina jas su šlapimu.
Be to, inkstai reguliuoja vandens ir druskų kiekį organizme, kraujospūdį, skatina eritrocitų gamybą, juose susidaro vitaminas D, reguliuojantis kalcio apykaitą – taip inkstai padeda išlaikyti kaulus stiprius ir sveikus.
Sutrikus inkstų veiklai, jie nepajėgia atlikti savo funkcijų, kenksmingos medžiagos pradeda kauptis kraujyje ir sukelia daugybę nepageidaujamų reiškinių.
Lietuvoje kasmet 100–150 žmonių visiškai sutrinka inkstų veikla. Tokiu atveju galimos trys išeitys: inksto persodinimas, hemodializė ir peritoninė dializė. Pastaraisiais dviem atvejais kraujas valomas dirbtiniu būdu.
Persodintas inkstas dirba kaip normalus, žmogui nereikia dializės, tačiau kol veikia naujasis inkstas, jis turi vartoti imunitetą slopinančius vaistus, kad organizmas inksto neatmestų.
Geriau veikia persodintas gyvo donoro inkstas, nes dažniausiai persodinamas artimo giminaičio organas, todėl jis geriau tinka.
Pernai Lietuvoje persodinta 12 gyvo donoro inkstų ir 76 – mirusio. Šiemet atitinkamai – 1 ir 20. Tokios operacijos laukia 197 asmenys.
