Kristinai buvo septyniolika, kai dėl skausmų pilvo apačioje ji buvo paguldyta į Panevėžio ligoninę.
„Po pirmosios apžiūros buvo iškelta versija – cista. Ginekologė, atlikusi ultragarso tyrimą, įtarė, kad skausmas greičiausiai kyla dėl žarnyno problemų. Buvau išsiųsta į Vilnių. Tuomet ir ten niekas neįtarė, kad man – Crohno liga. Darė įvairius pilvo tyrimus – žarnyne rado kažkokį neaiškios kilmės darinį.
Pašalino jį, o mane išleido”, – prisimena mergina.
Kas pusę metų ji važinėjo į Vilnių pasitikrinti, bet per dvejus metus gydytojai nieko grėsminga neįtarė. Čiuopdami kietą darinį pilvo apačioje sakydavo, kad tai randai po operacijos, jie turėtų išnykti.
„Man susirgus mama neteko 10 kilogramų svorio. Dėl mano ligos ir susiklosčiusių aplinkybių jai teko nutraukti verslą. Tuomet mano mažajai seseriai buvo aštuoneri. Kol mama su manimi būdavo ligoninėje, seserį prižiūrėdavo mano draugė.
Tėtis išvažiuodavo į tolimuosius reisus – jam vienam teko išlaikyti šeimą. Nors jo nebūdavo šalia, visada jutau jo rūpinimąsi ir palaikymą”, – šyptelėjo Kristina.
Po operacijos porą metų ji gyveno įprastai – mokėsi, dalyvavo įvairiuose mokyklose renginiuose, pati juos organizavo, lankė sportinių šokių, rankinio treniruotes. Veiklos Kristinai tikrai netrūko.
Baigusi mokslus mergina planavo studijuoti chemiją Vilniaus universitete, svajojo dirbti farmacijos srityje ir galbūt kurti vaistus nuo sunkių ligų.
„O tada, kai įstojau į išsvajotą specialybę, vėl užklupo didžiuliai skausmai, nesuprantamas nuovargis, tuštinantis pasirodė kraujo. Ir vėl – ligoninė. Kaip vėliau sužinojau, mano ligos simptomai buvo netipiški, todėl gydytojai ilgai negalėjo jos diagnozuoti”, – pasakojo mergina.
Dabar K.Kondrotaitė net nebegali suskaičiuoti, kiek tyrimų jai buvo atlikta. Be visų kitų, per mėnesį jai buvo atlikti du tyrimai taikant narkozę.
„Tada man atrodė, kad gyvenime atsirado didžiulis „Stop” ženklas. Draugai mokėsi ir linksminosi, o man reikėjo kovoti su kažkokia neaiškia liga”, – pasakojo mergina.
Tada Kristinai ir buvo diagnozuota Crohno liga. Bet išsigelbėjimo dar nebuvo. Paskirtas gydymas spazmus atpalaiduojančiais vaistais buvo neefektyvus, Kristina toliau jautė skausmus. Negana to, 178 centimetrų ūgio mergina buvo tiek nusikamavusi, kad jos svoris siekė vos 46 kilogramus.
„Prisimenu, einu gatve, apima skausmas – perveria kūną, išmuša prakaitas.
Aš sustoju, atsitupiu, patupiu, kol spazmai praeina, o tada galiu eiti toliau.
Dažniausiai spazmai užklupdavo valgant, vos kąsnį į burną įsidėdavau. Kiti ta pačia liga sergantys žmonės vos tik sėdę prie stalo lekia tuštintis. Mane kankino pilvo spazmai”, – sakė pašnekovė.
Kita medikė, pasakiusi, kad Crohno liga – visam gyvenimui, paskyrė hormonų preparato prednizolono.
„Nuo prednizolono gal ir pagerėjo, bet jis turi didelį nepageidaujamą poveikį. Pūtėsi žandai, jaučiausi blogai. Tuomet mama pradėjo domėtis gydytojais, gydančiais šią ligą. Internete mirgėte mirgėjo kauniečio profesoriaus Limo Kupčinsko pavardė”, – pasakojo mergina.
Pas profesorių patekusi Kristina visą mėnesį buvo tiriama, buvo aiškinamasi, kiek liga pažengusi, kiek ji yra pažeidusi organizmą.
Laikas ligoninėje slinko lėtai.
„Aiškiai suvokiau, kad reikia save nuteikti geroms mintims ir emocijoms. Bet labai sunku išlikti pozityviam, kai į galvą ima brautis mintys apie ligą, jos galimą eigą, statistiką – nuo šios ligos miršta daug jaunų žmonių, ji žmogų gali padaryti visiškai neįgalų.
Kai mane išleido iš ligoninės, buvau panirusi į visišką neviltį. Kad galėčiau užmigti, teko gerti raminamuosius. Kai pradėjau daugiau skaityti apie ligą, nerimas dar labiau sustiprėjo. Atrodė, kad gyvenimas baigėsi”, – pasakojo Kristina.
Vos po pusmečio mokslų jai teko pasiimti akademines atostogas – ir dėl to, kad teko ilgai gulėti ligoninėje, ir dėl blogos savijautos.
Kristinos mamai širdis sruvo krauju matant dukrą, per dienas gulinčią lovoje. Anksčiau buvusi aktyvi mergina paniro į depresiją.
Daug metų mama priešinosi dukters prašymui įsigyti šunį. O vieną dieną į Kristinos kambarį įbėgo mažas pūkuotas kamuoliukas – po daugelio dienų jis sugebėjo merginos veide įžiebti šypseną.
„Foksterjeras Bilis padėjo man pabusti, išlipti iš lovos – turėjau juo rūpintis, vesti į lauką, žaisti. Jis – tikras džiaugsmo ir energijos užtaisas. Pradėjau lipti iš dvasinės duobės”, – šypsojosi mergina.
Gydytojai nutarė Kristinai skirti biologinę terapiją. „Jos esmė – užgydyti žaizdas žarnyne ir neleisti kilti naujam uždegimui”, – paaiškino Kristina.
Po kelių mėnesių mergina pasijuto geriau ir iš karto ėmė galvoti apie darbą, veiklą.
Kadangi sergantiems Crohno liga ypač pavojinga cheminė aplinka, gydytojas, nustatęs nedarbingumą, rekomendavo nutraukti chemijos studijas. Tad po akademinių atostogų teko keisti studijų kryptį.
K.Kondrotaitė pasirinko kosmetologijos studijas sostinėje. O jas baigusi pradėjo dirbti – dabar Kristina dirba net dviejuose salonuose.
Jos bendradarbės apie ligą nežino – Kristina mano, kad aplinkiniams pasakoti apie tai neverta. „Jie tikriausiai imtų manęs labai gailėtis. Kam to reikia? Aš visada šypsausi ir gerai jaučiuosi. Manau, aplinkiniams nuo to tik smagiau”, – įsitikinusi mergina.
Nors jai nustatytas nedarbingumas, ji to nesureikšmina – stengiasi gyventi visavertį gyvenimą. Be to, pastebėjo – vos tik ji ima dėl ko nors išgyventi, savijauta ima prastėti. Grįžta spazmai, sunku net nueiti į tualetą, jau nuo vidurdienio atsiranda nuovargis.
Ji neleidžia sau vartoti alkoholio, rūkyti ir valgyti bet ko. Kristinos racione nėra aštraus, riebaus, prieskonių gausaus maisto. Mergina nevalgo ryžių, šviežių daržovių, tik troškintas.
Savijauta gerėja – rečiau užklumpa skausmai, ligos paūmėjimai, nebekrinta svoris, bet kartais dar pasitaiko kraujavimo. Tikras ligos atoslūgis nepasiektas, todėl gydymas tęsiamas.
„Kartais užsimirštu, ir vėl pradeda lįsti blogos mintys. Bet tada save stabdau. Kai gyveni tarp sveikų žmonių, nereikia dejuoti, gailėtis savęs.
Yra gyvenime periodų, kai reikia paliūdėti, bet po to vėl turi kilti į viršų. Aš dabar kylu”, – tvirtai dėstė K.Kondrotaitė.
Šiuolaikinis gydymas prieinamas ne kiekvienam
Limas Kupčinskas
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos profesorius
„Per metus Lietuvoje diagnozuojama apie šimtą naujų Crohno ligos ir opinio kolito, vadinamų uždegimo sukeltomis žarnyno ligomis, atvejų. Šiuo metu yra apie 1400 sergančiųjų.
Uždegimo sukeltos žarnyno ligos – Crohno liga ir opinis kolitas – užklumpa jaunus žmones, bet pasitaiko atvejų, kai jos prasideda vaikystėje. Tikslios šių ligų, kurios žmones kamuoja visą gyvenimą, priežastys nežinomos, jų kilmė siejama su imuninės sistemos sutrikimu.
Jos dažnai yra kliūtis siekti išsilavinimo, karjeros, dažnai lemia neįgalumą ir ankstyvą nedarbingumą.
Opinis kolitas – tai storosios žarnos gleivinės ir pogleivio uždegimas. Crohno liga – tai storųjų ir plonųjų žarnų uždegimas, apimantis visą žarnos sienelę, be to, pažeidimų gali būti ir skrandyje, burnos gleivinėje.
Abiejų ligų simptomai yra panašūs – viduriavimas, dažnai su krauju ir gleivėmis, pilvo skausmai, karščiavimas, vėmimas, pykinimas, žemas kraujospūdis, silpnumas, svorio netekimas.
80 proc. sergančių žarnyno ligomis dėl komplikacijų tenka atlikti operacijas, net iki 70 proc. iš jų reikalinga pakartotinė chirurginė intervencija. Nuo ligos komplikacijų ir ankstyvos mirties gali apsaugoti gydymas biologiniais vaistais.
Išsivysčiusiose Europos Sąjungos šalyse biologinius vaistus gauna 50 proc. sergančių Crohno liga ir apie 20–30 proc. sergančių opiniu kolitu, Lietuvoje šis skaičius nesiekia 7 proc.”
