Šiemet, gegužės 16 dieną Lietuvoje pirmąkart paminėta Kraujo diena. Tradicija minėti tokią dieną jau ne vienerius metus gyvuoja Skandinavijos šalyse.
Lietuvoje Kraujo dienai skirtus renginius organizavo onkohematologinių ligonių bendrija „Kraujas“.
Minint Kraujo dieną Vilniuje surengti seminarai hematologinėmis ligomis sergantiems ligoniams, jų artimiesiems bei bendrosios praktikos gydytojams, į kuriuos dažniausiai kreipiasi žmonės, susirgę kraujo ligomis.
Naujų ligonių tūkstančiai
Kasmet Lietuvoje onkloginės kraujo ligos diagnozuojamos daugiau kaip tūkstančiui žmonių.
Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas profesorius Laimonas Griškevičius pasakojo, kad, kaip rodo skaičiai, susirgusiųjų kraujo ligomis Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje daugėja.
Tačiau tą sergamumo didėjimą galima paaiškinti ir teigiamais pokyčiais, nes Lietuvoje pastaraisiais metais pagerėjo onkologinių ligų diagnostika. Šiuo metu mūsų šalyje yra tiriami ir pacientų genetiniai kodai, kad pagal tai būtų galima parinkti individualų, labiausiai tinkantį gydymo metodą.
Pasveikusių per 6 tūkstančius
Pagerėjo ne tik ligų diagnozavimas, bet ir gydymas.
Dalis žmonių, susirgusių onkologinėmis kraujo ligomis, pasveiksta. Kai kurie jų tampa savanoriais ligos ambasadoriais, kurie dalinasi savo patirtimi su tais, kuriems diagnozuojama onkohematologinė liga, pataria, kokios informacijos ir kur ieškoti, teikia socialinę ir psichologinę pagalbą ligoniams ir jų artimiesiems.
Šiuo metu Lietuvoje yra vienuolika bendrijos „Kraujas“ suburtų ambasadorių. Į juos pacientai gali kreiptis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Iš viso pasveikusių žmonių, kuriems buvo diagnozuotos onkologinės kraujo ligos, anot profesoriaus L. Griškevičiaus, mūsų šalyje yra daugiau kaip 6 tūkstančiai.
Išgyvena 93 procentai
Dėl geresnio ligų diagnozavimo bei gydymo, ypač pradėtos taikyti modernios taikinių terapijos, per pastarąjį dešimtmetį smarkiai sumažėjo ir mirštamumas nuo kraujo vėžio.
Mirštamumas nuo limfomos sumažėjo 2-3 kartus, nuo leukemijos – beveik du kartus, nuo mielominės ligos – pusantro karto.
Prieš dešimtemtį,2000-2004 metais, susirgusiųjų lėtine mieloleukemija išgyvenamumas per dvejus metus buvo vos 47 proc.
2005-2010 metais, kai buvo pradėtas taikyti pirmos kartos taikinių gydymas, išgyvenamumas pasiekė 67 procentus.
Kai šis gydymas tapo prieinamu visiems pacientams, dviejų metų išgyvenamumas šoktelėjo iki 93 procentų. Tai rodo 2011-2012 metų duomenys.
Transplantacijų daugėja
Situacija gerėja ir todėl, kad dabar Lietuvoje kiekvienam pacientui prieinama kaulų čiulpų transplantacija.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre veikia didžiausias Baltijos šalyse kalų čiulpų transplantacijų centras, kuriame atliekamos visų rūšių kaulų čiulpų transplantacijos ir vaikams, ir suaugusiems.
Santariškėse kaulų čiulpų transplantacijos atliekamos visų trijų Baltijos šalių gyventojams. Tokių procedūrų skaičius kasmet, nuo 1999 metų, kai čia buvo atlikta pirmoji transplantacija, auga. 2010 metais tokių procedūrų atlikta 129, 2011 m. –146, o pernai – 185.
Dilema – pinigai
Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis prisiminė, kad aštuntajame dešimtmetyje, iškart po jo medicinos studijų Kauno medicinos institute diagnozė kraujo vėžys skambėjo baisiai.
„Žinojome kraupius skaičius, kad sergantieji kraujo ligomis žūsta“, - prisiminė ministras, pasidžiaugęs, kad dabar rezultatai žymiai geresni.
Tačiau, anot ministro, reikia žvelgti į priekį. Todėl valstybės ir Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis įsigyjama vis modernesnė diagnostikos įranga. Santariškių klinikose genetiniai tyrimai atliekami ir naujagimiams, siekiant išsiaiškinti jų polinkį sirgti genetinėmis ligomis.
Tačiau V. P. Andriukaitis apgailestavo, kad Sveikatos apsaugos ministerijos biudžetas yra tik 4,7 milijardo litų. Taigi tenka nuolat rinktis, kam skirti pinigus – naujosioms technologijoms, gelbėti pavienes gyvybes, ar taikyti vidutinius, bet prieinamus didesniam žmonių ratui, gydymo standartus.
Anot V. P. Andriukaičio, su panašiomis dilemomis – kam skirti sveikatos apsaugai skirtus pinigus, susiduria ir kitų šalių ministrai. Pavyzdžiui, Lenkijos sveikatos apsaugos ministras sulaukė nemažai visuomenės priekaištų, nusprendęs skirti pinigus nevaisingumo gydymui, apvaisinimo procedūrą atliekant mėgintuvėlyje, kai trūksta lėšų kitoms ligoms įveikti.
Vis dėlto, pasak profesoriaus L. Griškevičiaus, ligoniams būtina taikyti moderniausius gydymo būdus, jais keičiant klasikinę chemoterapiją. Esą neefektyvus gydymas yra labiau nuostolingas už brangų, bet efektyvų.
