Paslaptingą gelmių pasaulį kitiems atverianti nardymo centro „Oktopusas“ instruktorė L.Vainorienė nesijaučia ligonė, nors kas tris mėnesius jai atliekami kraujo tyrimai. Jie būtini norint nustatyti, ar liga neatsinaujina.
L. Vainorienė žino, kad daug kas priklauso nuo šių tyrimų duomenų, bet moka valdyti jaudulį.
Kur kas labiau ji nerimavo, kai šį pavasarį teko į rankas paimti teptuką ir lieti dažus ant tikros drobės – piešti jai teko tiktai mokyklos suole.
Nors rankos virpėjo, trauktis nebuvo kur. Onkohematologinių pacientų bendrija „Kraujas“, kuriai priklauso L.Vainorienė, surengė ligoniams praktinį seminarą – meno terapija padeda vėžiu sergantiems pacientams nors trumpam pamiršti sunkią ligą.
Liuda tapė angelą. Tokį, kokį įsivaizdavo, nes savo vyrą, dukterį bei sūnų ji taip pat vadina angelais.
„Piešiau nerimaudama, maniau, kad nieko nemoku, atrodė, kad nesugebėsiu nieko sukurti“, – užplūdusias abejones prisiminė L. Vainorienė.
Tikrumo jausmas moterį užplūdo gerokai vėliau, kai įsitikino, kaip iš atskirų potėpių atsiranda vaizdas.
„Sergant onkologine liga sunku išreikšti jausmus. Kraujo vėžys ilgam nepalieka, bet mokaisi save tramdyti, nes gyvenimas labai trapus. Nežinai, kada liga gali atsinaujinti“, – prisipažino Liuda.
„Ko išmokė meno terapija?“ – pasiteiravau pašnekovės.
Liuda susimąstė, įkvėpė oro ir paaiškino, kad be kantrybės, mokėjimo laukti, siekti rezultato neatsiranda gražūs darbai.
Gydydamasis žmogus taip pat laukia rezultato, todėl privalo susiimti, laikytis tam tikros disciplinos. Priešingu atveju būtų labai sunku gyventi su vėžio diagnoze.
Ši liga keičia įpročius, nes gydytis tenka ne mėnesį, o ištisus metus, dėl to ribojama žmogaus laisvė. Pacientas tampa nuo daug ko priklausomas. Ši patirtis vienus žlugdo, o kitus įtikina, kad susirgus gyvenimas nestovi vietoje.
Liuda neslėpė, kad piešimas jai buvo taip pat nauja patirtis, suteikusi daug džiaugsmo.
„Bet ir liga daug ką pakeitė, ypač santykius su artimaisiais. Mes su vyru tapome neišskiriami, jis kasdien buvo su manimi, o anksčiau tuo buvo sunku patikėti. Daug meilės man rodė ir duktė bei sūnus“, – kalbėdama apie tai L.Vainorienė susijaudinusi slėpė ašaras.
Kraujo vėžys klaipėdietę užklupo iš pasalų. Kai 2011-ųjų vasarą nardymo instruktorė pajuto silpnumą, nuovargį, kurį laiką kaltino save, kad nėra ištverminga, papildomai nesitreniruoja.
Platelių ežere netrūko norinčių iš arti pažvelgti į jo dugną, todėl Liuda turėjo daug darbo.
Nardytojai ežere grožisi įvairia augalija, žuvimis – lydekomis, lynais, ešeriais, o 11 metrų gylyje galima pamatyti XV amžiaus tilto liekanų, išsibarsčiusių nuo Pilies salos iki Šventorkalnio.
Į ligoninę moteris pateko atvykusi tiesiai iš Platelių. Ji ne tiktai jautėsi silpnai, bet ir kojos buvo nusėtos mėlynėmis.
Iki tol Liuda manė, kad šios mėlynės – deguonies balionų pėdsakai, nes tekdavo juos dažnai kilnoti.
Po kraujo tyrimų L.Vainorienė pateko į onkohematologijos skyrių – buvo būtina skubi chemoterapija.
Tada moteris ėmė manyti, kad artinasi mirtis, o dar tiek daug nepadaryta – ji dar nesulaukė abiturientės dukters išleistuvių, sūnaus vestuvių, anūkų. Neišsipildė jos didžiausia svajonė aplankyti Indiją.
Kol Liuda lenkė pirštus ir vardijo, ko dar gyvenime nepatyrė, jos vyras Arūnas neištvėrė: „Liudele, tu dar būsi močiutė, būtinai aplankysi Indiją, nes tu pasveiksi.“
Po šio pokalbio moteris nedrįso daugiau graudinti nei savęs, nei artimųjų. Ji nenorėjo niekam atsiverti, kas atsitiko, kodėl užsidarė savyje, susigūžė.
Bet ligonės vyras pasielgė kitaip. A.Vainora viename socialiniame tinkle paskelbė, kas atsitiko, ir jo žmona sulaukė daugybės gerų žodžių.
„Atvirumas man labai daug davė. Supratau, kad negaliu pasiduoti, esu reikalinga žmonėms, kurie mane pažįsta. Tai veikė kaip balzamas“, – prisipažino Liuda.
Taikant chemoterapiją liga atsitraukė, įvyko stebuklas. Klaipėdietė iki šiol vartoja vaistus ir kas tris mėnesius kartoja tyrimus.
Savijautai gerėjant Liuda ėmė svajoti apie nardymą. Ši svajonė išsipildė daugiau nei po pusantrų metų – tiek laiko praėjo nuo pirmųjų chemoterapijos dozių iki dienos, kai Liuda vėl užsivilko nardymo kostiumą.
Tai įvyko vienoje Ramiojo vandenyno saloje.
Šiemet kovą Liuda su vyru Arūnu lankėsi Kosta Rikai priklausančioje Kokosų saloje Ramiajame vandenyne. Ši įspūdinga sala – negyvenama.
Egzotiška kelionė pralėkė kaip viena diena.
Liuda nepabūgo varginančių skrydžių, fizinio krūvio, susijusio su nardymu dideliame gylyje, netgi tigrinių ryklių, kurie sukiojosi netoli.
Tigrinis ryklys yra antras pagal pavojingumą po baltojo. Ten, kur plaukioja tigriniai rykliai, žmonės neturėtų bristi į vandenį. Laimei, rykliai prie Kokosų salos neėda mėsos – jiems masalas yra tik žuvys.
Po vandeniu nestigo ir kitokių pavojų. Nardytojai prie šios salos sutiko ir mureną – tai irgi grėsminga žuvis, kartais užauganti iki kelių metrų ilgio.
Suleidusi nasrus ši žuvis nieko nepaleis, vienintelis būdas išsilaisvinti – nupjauti murenai galvą.
Nepaisant visų pavojų, nardyti šiltoje jūroje klaipėdietei labai patiko. O svarbiausia – ji įsitikino, kad organizmas sveiksta. Nuo tos dienos, kai pradėjo gydytis kraujo vėžį, tai – pirmas kartas, kai Liuda leido sau tokią pramogą.
„Nors organizmas gavo daug chemoterapijos, nesijaučiau silpna. Šįkart nardžiau dėl savęs“, – apie įspūdingas atostogas pasakojo klaipėdietė.
Ji visą laiką jautė savo vyro Arūno žvilgsnį. Dirbdama gide po vandeniu Liuda buvo įpratusi padėti mažiau patyrusiems nardytojams.
Šįkart tokią atsakomybę prisiėmė jos sutuoktinis.
„Nardydama patyriau tokį džiaugsmą, kokio neįmanoma išsakyti. Noras nardyti ir toliau mane laiko ant sparnų“, – prisipažino sunkią ligą ištvėrusi L. Vainorienė.
