Atvykusi į Baltijos šalių vaikų neurologų konferenciją Kaune ji suskubo padaryti tai, kam nėra kitų galimybių, – susitikti su žmonėmis iš praeities.
Tad pirmiausia Sigita Vilniuje aplankė savo mamą.
Medicinos studijos Vilniaus universitete, ten pat neurologijos rezidentūra, vėliau – darbas ligoninėje, kol Atgimimo laikais susižavėjimo kupini žvilgsniai suvedė du tos pačios profesijos keliu žingsniuojančius žmones.
Sigitai buvo 28-eri, kai ji, ištekėjusi už kanadiečio neurologo Audriaus Plioplio, 1990-aisiais išvyko į JAV.
„Ką rinktis – gimtinę ar emigraciją? Ieškoti atsakymų į šį klausimą teko medicinos sistemoje. Mano vyrui, neurologui, Lietuvoje būtų buvę sudėtinga įgyti daugiau profesionalumo, nei jis buvo pasiekęs Kanadoje ir JAV“, – prisiminė Sigita.
Lietuvoje teko palikti visa, kas brangiausia: motiną, artimuosius, draugus, viltis, svajones, karjeros pradžią.
Šiuo metu S.Plioplys profesines žinias skiria vaikams, sergantiems epilepsija – liga, kuri pasireiškia nevaldomais traukuliais.
Sigita – Šiaurės Vakarų universiteto Medicinos fakulteto docentė. Mokslininkė dirba ir Ann ir Roberto H.Lurie vaikų ligoninėje Čikagoje.
Šios ligoninės Vaikų ir paauglių psichiatrijos departamente ji įkūrė Neuropsichiatrijos kliniką.
Joje gydo pacientus ambulatoriškai ir konsultuoja epilepsija sergančius ligoninėje gydomus vaikus.
– Kodėl nuvykusi į JAV vieną specialybę išmainėte į kitą – neurologiją į vaikų psichiatriją?
– Psichiatrija mane žavėjo dar studijuojant Vilniaus universitete. Tačiau sovietmečiu ši specialybė buvo nešvari, korumpuota, politizuota.
Psichiatrijos ligoninėse jaunuoliai kartais slėpėsi nuo šaukimo į sovietų kariuomenę.
Ten prievarta buvo gydomi sveiki žmonės, kurie nepabūgo sakyti to, ką mano.
Būdama studentė mačiau, kaip rašoma paranoidinės šizofrenijos diagnozė žmogui, kuris sakė: „Lietuva bus laisva.“
Nutariau, kad negalėsiu taip dirbti. Todėl pasirinkau neurologiją. Juolab kad sovietmečiu šios specialybės buvo artimos.
Pacientai, kurie turėjo emocinių problemų, eidavo pas neurologus. Sukaupiau daug patirties gydydama psichiatrų pacientus. Žinojau, kokių vaistų skirti, kaip jiems padėti.
Išvykusi į JAV įsikūriau Čikagoje, kur dirbo vyras Audrius. Ten auginau dvi dukras.
Norėdama vėl dirbti klinikinį darbą turėjau baigti rezidentūrą. Buvo daugybė priežasčių, kurios ir pastūmėjo psichiatrijos link.
Viena jų – nenorėjau dirbti su nesveikstančiais, mirštančiais neurologiniais pacientais, ištiktais insulto, sergančiais išsėtine skleroze, Parkinsono liga, senatvine silpnaprotyste.
Maniau, kad psichiatrijos srityje dirbti bus lengviau. Nenujaučiau, kur pateksiu.
Baigusi psichiatrijos rezidentūrą pasirinkau sritį, apie kurią svajojau dar vidurinėje mokykloje, – vaikų gydymą.
Tad sujungiau neurologijos, psichiatrijos bei pediatrijos žinias ir tapau vaikų neuropsichiatre.
Tokia specialybė universitetuose net neegzistuoja.
– JAV psichikos ligos yra smarkiai paplitusios, tikėtina, kad ir Lietuvoje. Mokslinių studijų duomenimis, kone trečdaliui JAV gyvenančių suaugusių žmonių diagnozuojama psichikos sutrikimų. O vaikams?
– Psichikos ligų požymiai būdingi maždaug vienam iš keturių vaikų. Psichiatrų pagalbos gauti JAV nėra paprasta, nes vaikų psichiatrų trūksta, tad jų konsultacijos tenka laukti keletą mėnesių.
Todėl tėvai pirmiausia pagalbos kreipiasi į pediatrus, jei pastebi, kad vaiko raida sulėtėjo, pasikeitė elgesys, apėmė prasta nuotaika, sumažėjo pažangumas.
Dažnai emocinius pokyčius lydi fiziniai simptomai: sutrinka miegas, sumažėja apetitas, trūksta energijos.
Vaikus apima baimė, bloga nuotaika, jie nebesidomi žaislais, užsisklendžia, pradeda neklausyti, tampa agresyvūs.
Dažnas susirgimas – dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas.
Jis būdingas maždaug 10 proc. berniukų.
Su šiuo sindromu susijusios mokymosi, prisitaikymo ir elgesio problemos.
Vienas negabus, kitas tinginys, trečias kvailas, o ketvirtas niekdarys.
Tačiau suteikus deramą pagalbą tokie vaikai tampa ir geri, ir protingi.
– Kokios priežastys nulemia psichikos ligas?
– Psichikos ligos įvairios. Jas gali nulemti biologiniai veiksniai, pavyzdžiui, šeimos genetika, neurologinės ligos ar įvairūs chemikalai.
Jei šeimoje kas nors serga nerimo, depresijos ligomis, didėja tikimybė, kad jas paveldėjo ir vaikai.
Dėmesio sutrikimui, autizmui taip pat daug įtakos turi biologiniai, įgimti veiksniai.
Psichiką gali pažeisti ir socialinė aplinka, kurioje vaikai auga.
Kartais jiems tenka ištverti siaubingą pragarą.
Trečiasis – psichologinis veiksnys. Jis nulemia, kaip vaikai prisitaiko prie įvairių aplinkybių. Vieniems tai pavyksta lengvai, o kiti patiria daug įtampos.
Kiekvienu natūraliu vaiko raidos etapu atsiranda ypatingų užduočių ir sunkumų.
Sutrikus normaliai raidai, labai svarbu į tai nenumoti ranka, nelaukti ir nesitikėti, kad vaikas problemą išaugs.
– Nuomaris. Tokią diagnozę žmonės nustatydavo epilepsija sergantiems, traukulių tampomiems vaikams. „Kvailys“, – kirsdavo suaugusiems epileptikams, kai šiuos apimdavo agresija. Ar epilepsija aptemdo ir protą?
– Epilepsija – tai neuropsichiatrinė liga, kuri daro poveikį smegenų vystymuisi, tad ir gebėjimui mokytis, kalbos, mąstymo raidai, dėmesio koncentracijai, atminčiai. Visa tai turi įtakos gyvenimo kokybei, tačiau epilepsijos negalima tapatinti su silpnaprotyste.
Per pastaruosius 5–10 metų buvo atlikta daugybė tyrimų, kurie mokslininkams padėjo suvokti, kad traukuliai tėra vienas ligos požymių. Jie tarsi žaibas – lyg smegenis sukrėtusi elektros iškrova, kuri sutrikdo įvairias smegenų funkcijas. Ir tai neišvengiamai turi įtakos mąstymui, jausmams, protui.
Ištikus priepuoliui sutrinka neuronų sąveika. Tai lyg automobilių eismo sutrikimas mieste, kuriame sproginėja bombos.
Pasekmėms ištaisyti – eismui atkurti – reikia laiko. Kuo dažniau augantį vaiką ištinka traukuliai, tuo dažniau sustoja „eismas“, tuo labiau sutrinka vaiko raida.
Skandinavijoje yra atlikta įdomių tyrimų.
Atskleista, kad žmonės, kurie vaikystėje sirgo epilepsija, yra menkiau išsilavinę. Jie rečiau sukūrė šeimas, turi mažiau vaikų, palyginti su tais žmonėmis, kurie niekada nesirgo epilepsija.
– Kokią pagalbą savo klinikoje teikiate vaikams?
– Mano pacientai – vaikai, kuriems jau yra diagnozuota epilepsija.
Gydau su šia liga susijusius emocinius, elgesio, mokymosi, vystymosi sunkumus.
Įvertinu vaikų psichikos būklę, intelektą ir nustatau, kuris tų sunkumų esamu vaiko raidos etapu yra svarbiausias.
Tenka rasti atsakymų į daugybę klausimų.
Ar gydant pakaks tik vaistų, ar prireiks psichoterapijos? Ar skirti dėmesio socialinei ir kalbos raidai? Gal reikia gerinti atmintį? Mažinti hiperaktyvumą? O gal gydyti depresiją?
Privalau suprasti, kas tiems procesams turi įtakos. Traukuliai? O gal ir šeimos genetika? Šalutinis vaistų poveikis? Gal socialinė aplinka, kurioje vaikas neįstengia psichologiškai pritapti?
Išanalizuoju, sudedu iš mozaikos ligos paveikslą. Ir taip padedu tėvams auginti vaiką.
– Kaip visa tai įvertinama?
– Atliekame klinikinius psichiatrinius tyrimus. Tai mažiausiai trijų valandų pokalbis su vaiku, jo tėvais, mokytojais.
Vėliau prireikia ir specifinių tyrimų. Nustatome vaiko intelekto koeficientą, įvertiname atmintį, kalbos struktūrą, kitas aukštosios nervinės veiklos funkcijas.
Pavyzdžiui, kalba yra ypač jautri bet kokiems smegenyse vykstantiems procesams. Jai įtakos turi net vaistai, kuriais gydoma epilepsija.
Galima atlikti ir pačių tobuliausių – neuroradiologinių tyrimų: ištirti smegenų struktūrą, funkcijas, net cheminius procesus.
Pastarieji tyrimai kol kas yra mokslo zona.
Kaupiame duomenis, nagrinėjame, stebime, kaip ligonis reaguoja į standartinį gydymą vaistais. Tad kaupiame ir klinikinę patirtį.
– Ar epilepsija – liga visam gyvenimui?
– Epilepsija nėra pati blogiausia neurologinė liga. Yra įvairių jos rūšių.
Apie 70 proc. vaikų išauga šią ligą ir normaliai gyvena.
Bet yra tokių ligos formų, kurias pavadinčiau siaubingomis. Pavyzdžiui, tam tikro geno (SCN1A) mutacijos nulemtas Dravet sindromas.
Šios rūšies epilepsija dažniausiai prasideda vaikams iki vienų metų ir yra sunkiai gydoma.
