Utenoje prie ežero įsikūręs V. Rožė mėgsta auginti pomidorus. Šį pavasarį jis vėl įsirengė šiltnamį – kaip pats sako, prisikėlė iš ligos patalo.
„Esu Rožė, bet dar nenuvytusi“, – spausdamas ranką kalbėjo vyras.
Buvusio kalnakasio ir geologo, Chabarovsko srityje ieškojusio urano rūdos ir aukso uolienų radimviečių, mėgstamiausias žodis – „pirmyn“. Šachtoje, giliai po žeme, tūpčioti negalima – tai gali kainuoti gyvybę.
17 metų taigoje praleidęs vyras kentė šaltį, alkį ir ne kartą žiūrėjo mirčiai į akis.
Prostatos vėžys – dar vienas iššūkis Vytautui. Uteniškis prisipažino patekęs į laimingųjų sąrašą, nes yra gydomas naujausiais vaistais, vadinamąja taikinių terapija, kuri Lietuvoje iki šiol nekompensuojama.
Šie vaistai buvo skirti tuo metu, kai vyras nebegalėjo išsiversti be kitų pagalbos ir net pakilti iš lovos.
Kai prieš pusmetį jis atvyko į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą ir gydytojai atliko tyrimą, laukė prasta žinia – prostatos vėžys buvo įsikibęs į kaulus.
Dėl metastazių apimdavo toks skausmas, kad vyras kęsdavo sukandęs dantis.
Dabar Vytautas gali lengviau atsidusti – beveik išnyko stuburo skausmai, vargina tik sudilęs klubo sąnarys.
Šiuo metu šiais vaistais šalyje gydomi vos keli pacientai.
„Prostatos vėžys gali užklupti kiekvieną vyrą. Jeigu vėžio nepavyksta pristabdyti tradiciniais metodais, lieka laukti tik mirties. Bet aš manau, kad išsikapstysiu“, – be užuolankų kalbėjo vyras.
Vytautas – vienas iš nedaugelio pacientų Lietuvoje, atvirai prabilusių apie sergančiųjų prostatos vėžiu kančias.
Praėjo daugiau nei dešimt metų nuo tos dienos, kai uteniškis sužinojo šią diagnozę. Nors žinia apie prostatos vėžį buvo netikėta, liga iš pradžių vystėsi lėtai.
Po švitinimo prostatos specifinio antigeno (PSA) rodiklis buvo nukritęs iki 0,01 nanogramo mililitre kraujo. Apsidžiaugęs šiuo laimėjimu vienas gydytojas patarė Vytautui nutraukti vartoti medikamentus ir atvykti pasitikrinti po pusės metų.
Pagerėjimas buvo apgaulingas. Po šešių mėnesių PSA rodiklis siekė 8. Vėliau jis sparčiai didėjo, mat piktybinės ląstelės pasidarė atsparios vaistams – jų negalėjo pristabdyti net pakartotinė chemoterapija.
Tada Vytautas pirmąkart susimąstė, kad gali pralaimėti kovą su vėžiu.
Gydytojai nieko neslėpė – viską, ką galėjo, jie išbandė, o PSA rodiklis siekė 1700. Mažėjo ir kūno svoris – vyras svėrė tik 81 kilogramą, nors anksčiau – 95 kilogramus.
„Ką darysime?“ – šį gydytojų klausimą išgirdęs Vytautas nesutriko.
Jis nedvejodamas atsakė: „Tik pirmyn“, nors juokams situacija buvo ne pati palankiausia.
Gydytojų konsiliumas nutarė, kad Vytautui gyvenimą galėtų pratęsti tik naujausi vaistai.
Jie skiriami tik tuo atveju, kai prostatos vėžys yra išplitęs. Pradėjus vartoti naujus medikamentus, po kelių mėnesių PSA rodiklis sumažėjo dešimt kartų – siekė 170.
Vytautas atgijo: atsirado apetitas, išnyko veido blyškumas, paraudo skruostai.
„Taip sutvirtėjau, kad ėmiau rimtai svarstyti apie klubo sąnario keitimo operaciją“, – aiškino jis.
Optimizmo neprarandantis Vytautas dažnai mintyse save padrąsina.
„Nesikremtu, kad sergu, juk taip nieko nepakeisi“, – trumpai dėstė savo požiūrį į ligą V.Rožė.
Sveikata jis nesiskundė nuo mažens – augo vikresnis ir stipresnis nei bendraamžiai. Gal dėl šios priežasties buvo ir drąsesnis.
Lietuvoje baigęs vidurinę mokyklą Vytautas atsidūrė Kazachstane, kur stengėsi plėšinius paversti derlinga žeme, vėliau Ukrainoje baigė geologijos studijas.
Turėdamas kalnakasio diplomą lietuvis išvyko ieškoti laimės į tolimąjį Chabarovską.
Taigos įstatymų išauklėtas lietuvis buvo stiprus. Jakutijoje, Oimiakono rajone, kur registruota viena žemiausių temperatūrų, uteniškis per šalčius miegodavo palapinėje.
Neretai naktimis prie palapinės prišaldavo plaukai. Kas to neiškęsdavo, keldavosi paryčiais užkurti metalinės krosnies, o Vytautui jos nereikėjo.
500 kilometrų atstumu nebūdavo nė vieno žmogaus. Maisto produktų kalnakasiams atgabendavo sraigtasparnis. Bet prasidėjus blogiems orams jis neskrisdavo, tad maisto sandėlis ištuštėdavo.
23 metų sulaukusį vyrą ėmė varginti kojų skausmai, deformavosi pirštų sąnariai.
Vytautui grįžus į Uteną gydytojai stebėjosi, kad jis liko gyvas. Jie įtarė, kad vyrui buvo prasidėjęs reumatoidinis artritas – autoimuninės kilmės sąnarių uždegimas. Šį procesą veikiausiai sustabdė tik tai, kad šachtoje, kurioje Vytautas dirbo, buvo radioaktyvi aplinka.
„Esu daug patyręs – žiūrėjau badui į akis, vos nemiriau. Kartą sraigtasparnis su maisto produktais ilgai neatskrido. Buvau išsekęs, gulėjau lovoje sutinęs nuo bado“, – apie patirtus likimo išbandymus pasakojo vyras.
Tokiomis rūsčiomis sąlygomis Vytautas ištvėrė 17 metų.
Nesureikšminti ligos, gyventi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę, nepasiduoti nervinei įtampai, vyti šalin blogas mintis – šių taisyklių Vytautas stengiasi nelaužyti ir dabar.
Stiprybės jam teikia ir žmona Genė, su kuria susipažino, kai grįžo iš Chabarovsko į Uteną atostogauti.
Po šios pažinties draugystė nenutrūko, įsimylėjėliai susirašinėjo, vėliau susituokė. Jaunavedžių povestuvinė kelionė buvo į Chabarovską, kur Vytautas surado savo žmonai, dirbusiai felčere, darbą.
Ten pora kartu praleido septynerius metus.
Kai sutuoktiniai grįžo į Lietuvą atostogauti, moteris suprato, kad nenori niekur išvažiuoti. Genei atrodė, kad Lietuvoje net beržai šlama kitaip nei tolimame krašte.
„Vytautą šiaurietiškas gyvenimas užgrūdino. Aš nebūčiau ištvėrusi tokių onkologinių skausmų kaip jis. Atvirai prisipažinsiu – jeigu mane būtų užklupusi tokia liga kaip vėžys, būčiau palūžusi“, – neslėpė moteris.
Bet sergančio vyro akyse buvusi slaugytoja negalėdavo pasirodyti silpna.
Kai Vytautas nusilpęs gulėdavo lovoje, žmona padėdavo jam apsirengti, apmaudavo kojines, pasodindavo valgyti.
O Vytautas ją guosdavo: „Negaliu aimanuoti, turiu susitaikyti su liga, mokėti ją prisijaukinti, kitaip nebus.“
Dabar Genės sutuoktinio neįmanoma sustabdyti.
„Jis visą dieną ant kojų. Manau, jam padeda ne tik vaistai, bet ir viltis pasveikti“, – pasakojo moteris.
O Vytautas neprieštaravo žmonos nuomonei: „Jei ne sudilęs klubo sąnarys, galėčiau eiti šokti.“
Išaušo taikinių terapijos era
Albertas Ulys
Vilniaus universiteto Onkologijos instituto gydytojas urologas
Prostatos vėžys sėkmingai gydomas, tačiau kartais dėl įvairių priežasčių neįmanoma taikyti radikalaus gydymo. Tokiu atveju vėžys nesnaudžia – vystosi toliau, susidaro metastazių. Dėl metastazių miršta apie 80 proc. sergančiųjų prostatos vėžiu. Kaip jiems galima padėti?
Prostatos vėžys priklauso nuo vyrų lytinio hormono testosterono. Slopinant testosterono gamybą organizme pasiekiamas ilgalaikis gydymo efektas.
Per pastaruosius trejus metus mokslininkams pavyko pasiekti tam tikrų laimėjimų – buvo atrastas mechanizmas, paaiškinantis, kodėl prostatos vėžys vystosi toliau, nors testosterono gamyba yra slopinama.
Paaiškėjo, kad vėžys nesnaudžia – atsiranda tokių fermentų, kurie iš cholesterolio gamina deficitu tapusį testosteroną.
Šiuo metu pasaulyje įregistruoti šeši nauji medikamentai, padedantys pristabdyti išplitusį prostatos vėžį. Taip prasidėjo taikinių terapijos era.
Manoma, kad artimiausiu metu rinkoje atsiras antra tiek naujų medikamentų, nes jų poreikis – milžiniškas.
Šioje srityje lyderės – JAV, Europos Sąjunga šiek tiek atsilieka, nes čia įregistruotas tik vienas medikamentas, slopinantis piktybinių ląstelių gebėjimą pasigaminti testosteroną iš cholesterolio.
Lietuvoje iki šiol pasisekė tik tiems pacientams, kurie buvo įtraukti į klinikinių tyrimų ar vardinių vaistų programas. Bet dar nebuvo nė vieno atvejo, kad ligonių kasa kompensuotų vaistus, stabdančius išplitusį prostatos vėžį. O ligoniai už savo lėšas neįstengia jų nusipirkti.“
