Gydytojai perspėjo – iki 11 metų berniukas nustos vaikščioti. Prognozės išsipildė. Dabar Sauliui 11 metų, jis nevaikšto, sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Kai nori gerti, mama įdeda puodelį į sūnaus ranką ir pakelia jį prie lūpų.
„Mane pakirto mintis, kad mano sūnus negalės judėti. Ilgai neturėjau ramybės. Kol viena psichologė pasakė: „Mes nė vienas nežinome, kas mūsų laukia. O jūs sakote, kad galime nuspėti Sauliaus ateitį. Bet juk tai netiesa“, – mąstė I. Belickienė.
Neįgalaus berniuko privengia
Saulius – jauniausias iš trijų Belickių vaikų, pagrandukas. Vyriausiam sūnui – 25-eri, dukrai – 23 metai.
Indrė su vyru Vytautu ir jauniausiu sūnumi gyvena Vilniaus rajone, Sudervėje. Iš Vilniaus į užmiestį persikėlė dėl patogumo. „Gyvenome 5 aukšte. Name nebuvo lifto. Kai Sauliui prireikė vežimėlio, praktiškai negalėjome išeiti į lauką“, – pasakojo Indrė.
Iki šiol moteris dirba dėstytoja Vilniaus kolegijoje, Sveikatos priežiūros fakultete. Būsimiems ergoterapeutams, kosmetologams, slaugytojams ji dėsto biologiją, anatomiją, kitas disciplinas. Dabar pasiliks tik trečdalį etato – dirbs vieną dieną per savaitę.
Saulius eina į šeštą klasę. Mokykloje berniukas turi padėjėją, visuomet sulaukia reikiamos pagalbos. Vis dėlto mama nori būti šalia, kad sūnui būtų ramiau. „Žiemą buvo apsirgęs, leidome laiką namie, pamačiau, kad jam nesmagu, kai jis vienas“, – kalbėjo vilnietė.
Berniukui mokslai sekasi labai gerai. Vaikas gauna pagyrimo raštus, mokytojai vadina jį labai raštingu. „Kai jis žiemą sirgo, lietuvių kalbos mokytojos klausiau, ar mes neatsiliekam. Ji sakė – ne, ne, jis labai raštingas vaikas, tikrai neatsilieka“, – žavėjosi motina.
„Istorija“, – nedrąsiai ištarė Saulius mėgstamiausio dalyko mokykloje pavadinimą. Istorijos mokytojas yra jo padėjėjas. Kiekvieną pertrauką jis padeda berniukui iš vienos klasės nuvažiuoti į kitą, iš kuprinės išsiimti reikiamas knygas, sąsiuvinius, rašiklius.
Vaikai iš Sauliaus nesityčioja, bet yra kita bėda. „Gal dėl to, kad jį visada lydi mokytojas, kiti mokiniai jo privengia. Apeina lanku“, – apgailestavo moteris. Tai ypač skaudu, nes pradinėje mokykloje Saulius buvo apsuptas draugų.
Amžius – niekuo dėtas
Sauliaus tėvas, kitaip nei daugeliu atvejų, sužinojęs apie sūnaus negalią, nepaliko šeimos. „Jis kaip tik labiausiai myli Saulių. Kiek neatidavė vyriausiam sūnui, tai tiek su kaupu gauna Sauliukas“, – pasakojo I. Belickienė.
Ji šypsena atsakė į klausimą, ar planavo Sauliaus gimimą – juk berniukas pasaulį išvydo praėjus keturiolikai metų po vyresnės sesers atėjimo. „Taip tiesiog turėjo būti“, – švelniai tarstelėjo moteris.
Indrė prisimena iškalbingą akušerių klausimą: gal Sauliaus tėtis – naujas? „Ne, sakau, senas tėtis. O kam senam tėčiui dar vienas vaikas? – stebėjosi akušerės. Jos, matyt, dažnai susiduria su moterimis, kurios išsiskyrė, atsirado naujas tėtis ir vaikais bando sutvirtinti ryšį“, – pasakojo trijų vaiką motina.
Sauliaus Indrė susilaukė būdama 37-erių. Medikai jai lyg susitarę kartoja, kad amžius čia – niekuo dėtas, taip nutinka ir jaunoms mamoms.
Logopedas ramino: vaikas lėtapėdis
Sūnaus liga ėmė ryškėti, kai Saulius buvo penkerių. „Jis niekada nelakstė, nesikarstė, net neropojo. Visada būdavo įsikibęs į ranką. Kadangi jis trečias, pagrandukas, keturi aplink jį – dideli, tai kažkas visada jam padėdavo – paduodavo daiktus, pakeldavo“, – aiškino vilnietė.
Trejų metų jį apžiūrėjęs logopedas nuramino tėvus – čia toks vaiko būdas, jis tiesiog lėtapėdis.
Darželyje auklėtoja pastebėjo, kad Saulius išsiskiria iš kitų vaikų. Ir vyresnis brolis ėmė stebėtis jaunėliu, nerimauti, kad išaugs gležnas, kiti tyčiosis ir stumdys.
Galiausiai medikai pamatė silpnus blauzdos raumenis ir ištyrę pranešė apie baisią ligą.
Šią žinią šeima priėmė sunkiai. „Po ilgo verksmo dukra pasakė: „Gerai, kad jis užaugs būdamas rateliuose. Jam bent nebus staigaus šoko“, – dukters paguodą prisiminė Indrė. Ją iki šiol persekioja noras užsidaryti, atsiriboti.
Vyras Vytautas nė akimirkai nepasimetė. „Tėvystės džiaugsmas perkopus 40 metų tik stiprėja. Tėtis myli Saulių. Palieku sūnų vyro globoje nė nesusimąstydama“, – tikino moteris. Metais už žmoną vyresnis V. Belickas dirba Vilniuje, atlieka aplinkosaugos tyrimus.
Iš sūnaus mokosi santūrumo
Auginti Saulių Indrei visada padėjo vyresnieji vaikai – jie išleisdavo mamą, pabūdavo su Sauliumi, pasirūpindavo juo. Dabar, kai vaikai užaugę, nebegyvena su tėvais, I. Belickienei tenka daugiau darbo.
Ji labai dėkojo kolegėms, darbo vadovei, kuri pati pasiūlė visiškai neišeiti iš darbo. „Jos įtikino, kad turiu likti darbe vien dėl vaiko. Vieną dieną išeiti į kitokią aplinką – labai reikia. Naudinga ne tik man pačiai, bet ir sūnui“, – įsitikinusi motina.
Į pagalbą moteriai kartais atskuba berniuko senelė. „Močiutę turime vieną, ji gyvena Klaipėdoje. Kai Sauliui ilgos vasaros atostogos, ji atvažiuoja leisti laiką su anūku. Jis prabunda ir nieko daugiau padaryti negali“, – aiškino moteris.
Kartais paauglys pasilieka vienas. 2–3 valandas jis mielai žaidžia kompiuteriu, skaito, piešia.
Iš Sauliaus motina mokosi santūrumo. „Jis netuščiažodžiauja. Jei pradedu kalbėti plačiai ir aplinkui, jis mane stabdo – sakyk tiesiai šviesiai, ką nori pasakyti“, – mamą moko sūnus. Dažniausia jiedu sprendžia įprastas problemas – paauglys nenori keltis rytais, nenori laiku eiti miegoti.
„Jei kas atsuktų laiką atgal ir reikėtų pasirinkti – gimdyti Saulių ar ne, 99 proc., kad rinkčiausi tą patį kelią. Be Sauliaus būtume labiau paviršutiniški, tušti žmogeliai. Tokie vaikai mus atveda į subtilų dvasinį, apmąstymų pasaulį“, – kalbėjo I. Belickienė.
Daugiau ji apie sūnaus likimą bei ateitį negalvoja, slapčia viliasi stebuklo ir gyvena šia diena.
