Rowena, patyrusi psichologinį pažeminimą, taip pradėjo save alinti, jog išvis nustojo valgyti. Paauglystės metais mergina daug laiko praleisdavo ligoninėse. Kartą ji buvo tiek nusilpusi, jog ją teko gaivinti.
Merginos motina prisimena, kad nesitikėjo, jog jos dukra pasveiks. Ji net bandė nusiteikti paauglės laidotuvėms.
„Praradau savo pačius gražiausius gyvenimo metus, kuriais turėjau džiaugtis su tėvais ir draugais, - tikina moteris. - Daktarams teko mane gaivinti. Seselė sakė, kad turiu gauti šiek tiek cukraus. Tuomet mano pirmoji mintis buvo „koks jame kalorijų skaičius.“
Moteris tikina, kad būdama šešiolikos ji svėrė vos 44 kilogramus.
„Kai man buvo 18 metų, mano kūno svoris pasiekė kritinę ribą. Tada svėriau mažiau nei 38 kilogramus. Supratau, kad turiu keistis, nes kitu atveju – mirsiu“,- atvirauja anoreksiją įveikusi mergina.
„Jos kūno masės indeksas buvo toks žemas, kad iš ligoninės skambinęs personalas teigė, jog mergaitė neištemps dar vienos nakties, - sako merginos mama, tokiomis akimirkomis skambindavusi į laidojimo biurus. - Ji neapsakomai protinga, drąsi ir atkakli. Labai ja didžiuojuosi. Tikras stebuklas, kad ji su mumis ir dar diplomuota chemikė.“
Rowena buvo gydoma vaikų ir suaugusiųjų sveikatos priežiūros psichiatrijos skyriuje. Prieš penkerius metus merginos sveikata pagerėjo ir ji pradėjo studijuoti chemiją Mančesterio universitete.
Ji jau apsigynė ne tik bakalauro, bet ir magistro laipsnio diplomą. Šiuo metu mergina svajoja apie darbą vaistų gamyboje.
Rowena pasakoja: „Labai džiaugiuosi, kad turiu nuostabią šeimą ir mane supančius draugus. Suprantu, kad labiausiai sunku tiems, kurie kovoja su šia liga ir neturi palaikymo. Tačiau man pasisekė, kad blogiausia liko praeityje“.
